APIE LITERATŪROS /KULTŪROS Vietą Samprotavimo Rašinyje Iš Vertintojo Užrašų

apie literatūros /kultūros vietą samprotavimo rašinyje iš vertintojo užrašų gimtosios kalbos brandos egzamino reikalavimai samprotavi

APIE LITERATŪROS /KULTŪROS
vietą samprotavimo rašinyje
Iš vertintojo užrašų
Gimtosios kalbos brandos egzamino reikalavimai samprotavimo rašinio
turiniui apima ir literatūrinę/kultūrinę patirtį, ir
literatūrinius/kultūrinius argumentus: skaičiuojama, kurią teksto dalį
sudaro kultūrinė patirtis ir kiek tinkami ir svarūs yra argumentai iš
literatūros/kultūros. Štai čia ir kyla didžiausios darbų vertinimo
problemos.
Literatūra – dialogo partneris samprotaujant, tačiau literatūra negali
atstoti gyvo, tikro gyvenimo, ji gali tik tą gyvenimą apibendrinti,
atrasti dėsningumus ir taisykles. Ir tai yra viena iš literatūros
funkcijų. Kaip tai vyksta, galime patyrinėti skaitydami L.Donskio
straipsnio „Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai“
ištrauką. Kad būtų lengviau kalbėtis ir susikalbėti, atskiri segmentai
straipsnyje sunumeruoti.
Leonidas Donskis: Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai
====================================================================
(1) Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai
studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis
Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų
studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į
savo epochą.
(2) Turbūt nebūtų tokio nepriklausomo ir mąstančio žmogaus, kuris
negalėtų savo laikotarpiui ir aplinkai nors iš dalies pritaikyti šio
soneto:
Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai…
Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-
Tiktai tave palikti man baugu.
(Vert. Aleksys Churginas)
(3) Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei
erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų –
daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių
Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir
su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa.
(4) Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo
Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir
kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio
gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią
vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš
Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą.
(5) Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu
pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią
epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo
amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas.
(6) Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs
Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas
Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į, istorinėje dramoje
„Henrikas VI“ Glosteris (Glaucester) savo klasta ir manipuliatyvumu
žada pranokti patį blogio genijų Machiavelli’į, o Marlowe „Maltos
žyde“ Šėtonas pasirodo Machiavelli’o pavidalu.
(7) Abuladzė nuėjo dar toliau – jo „Atgailoje“ Šėtonas (vienoje filmo
scenoje, kurioje Varlamo sūnus Abelis ateina išpažinti savo nuodėmių
vienuoliui, godžiai ryjančiam žuvį – Dievo simbolį, – paaiškėja, kad
jis kalbėjo ne su vienuoliu, o su savo tėvu Varlamu, t.y. Šėtono
įsikūnijimu) prabyla Shakespeare’o eilėmis.
(8) Dabarties politikai, kurių vadovėlinę išmintį kuria politikos
technologų rekomendacijos, popkultūros ikonos, banalybės ir įvairių
prietarų rinkiniai, Shakespeare’o neskaito ir laiko jį archyvų dulkių
sluoksniu padengtu dalyku, nieko rimto esą negalinčiu byloti apie
sudėtingą dabartį.
(9) O gal viskas yra priešingai – gal politikams trūksta tikros
išminties ir politinės bei moralinės vaizduotės būtent todėl, kad jie
nestudijuoja Dante’s, Shakespeare’o, Cervanteso ir Swifto?
(10) Ar pasiduoti bejėgiškumo jausmui ir nevilčiai matant kaip kalba
atsiskiria nuo veiksmo, žodžiai – nuo savo reikšmių, reali politikos
praktika – nuo kalbėjimo apie ją būdų, o klastinga šypsena ir priešo
veidą tiriantis žvilgsnis – nuo ištikimybės priesaikos ir skambių
lojalumo pareiškimų? Ar vis dėlto pasiryžti gyventi ir veikti vardan
idealų ir žmonių, kurių negalima palikti vienų ir tokiu būdų išduoti?
(11) Tai didieji Shakespeare’o klausimai, ištarti ne tik 66-ojo soneto
lyrinio „aš“, bet ir Hamleto, Merkucijaus ir kitų Shakespeare’o
personažų. Liūdesys dėl savojo laikotarpio sugedimo, žinomas dar nuo
romėnų laikų, gali peraugti į išmintį suvokus, kad blogis nesirenka
pavienių epochų ir šalių – veikiau priešingai, epochos ir šalys pačios
jį susiranda arba pagimdo.
Mąstymo apie šių dienų politinę situaciją postūmiu straipsnyje tampa
Šekspyro 66 sonetas (žr.1-2 segmentus), kalbantis apie pasaulyje
vešintį blogį. Tačiau kad tai suprastum, pirmiausia turi mokėti
interpretuoti straipsnyje kalbamą kūrinį (kas slypi už žodžių:
Menkysta, Garbė auksinė, Gėda, Gėris, Niekšybė ir t.t.). Literatūra ar
apskritai kultūra Leonidui Donskiui tampa šaltiniu minčių ir idėjų,
kurios realiu gyvenimu tik patikrinamos (žr. 8-9 segmentus), filosofas
pamini vos keletą realybės faktų (4; 6 segmentai) – vardų, pavardžių,
įvykių, kurie ir yra tikrieji argumentai; jų paminėjimas atveria visą
platųjį istorijos ir politikos kontekstą. O šiaip straipsnyje
L.Donskis literatūrą/kultūrą tikrina kita, tiksliau – kito laikotarpio
literatūra/kultūra: XVI a. Šekspyras puikiausiai „susikalba“ su XX a.
kino režisieriumi Tengizu Abuladze, tarsi sutardami, kad laikas eina,
o Blogio veidas nesikeičia. Literatūra L.Donskiui tampa stebuklingu
veidrodžiu, rodančiu kiekvienos epochos esmę.
O dabar grįžkime prie samprotavimo mokymo mokykloje ir egzamino
vertinimo instrukcijos reikalavimų, keliamų samprotavimo rašiniui.
Egzamino užduoties tema nėra mokiniui žinoma iš anksto, ji nekyla
natūraliai iš gyvenimo situacijos, o yra pateikiama kaip moksleivio
brandos – jo mąstymo, kultūrinio išprusimo – patikrinimas. Negana to,
reikalavimas teiginius grįsti literatūriniais ar kitais kultūriniais
argumentais sukuria papildomų komplikacijų, kurių „natūraliuose“
samprotavimuose nepatiriame. Prisiminkime L.Donskio straipsnį ir
literatūros panaudojimo tikslą jame – literatūra veidrodis, minties
iliustracija, bet ne argumentas! Sutikime - skambėtų nelogiškai, jei
istorikai, apibūdindami XVI a. Angliją, kaip rimtą faktą pateiktų
Šekspyro soneto eilutę... Be to, literatūra, kaip ir kinas, teatras,
dailė, muzika, yra virtualus, netikras, sukurtas pasaulis – jis tinka
minčiai aiškinti, apibendrinti, bet negali įrodyti gyvenimo reiškinių
kokybės, todėl net ne kiekvieno tipo ar temos samprotavime tinka.
Tačiau VBE vertinimo normos vienodai negailestingos visoms temoms,
tad, norėdamas gauti daugiau taškų, mokinys priverstas kultūrą
paversti tuo, kuo ji iš prigimties nėra. Štai tada ir atsiranda
netinkamas, nelogiškas, sąsajų netiesiantis perėjimas nuo literatūros
prie gyvenimo faktų.
Netinkamas perėjimas nuo literatūros prie gyvenimo faktų
Paskaitykime keletą pavyzdžių iš įvairių moksleivių darbų:
„Neretai sunku gyventi, kai gyventi lengva“ (A.Baltakis)
Yra žmonių, manančių , jog materialinės vertybės leidžia gyventi
lengvai, be jokių problemų. Savo nuomonę jie argumentuoja tuo, jog už
pinigus gali nusipirkti viską. Tačiau Šekspyro kūrinys „Hamletas“ –
puikiausias pavyzdys, rodantis, kad ši nuomonė klaidinga. Karalius
Klaudijus nužudo savo brolį ir tampa šalies valdovu. Vis dėlto, turtai
ir šlovė šiam karaliui laimės neatneša. Padaryta nuodėmė jam neleidžia
ramiai gyventi. Ar Seimo nariai gyvena kitaip? Manau, kad ne.
„Neretai sunku gyventi, kai gyventi lengva“ (A.Baltakis)
Tokia žmogaus prigimtis: jis turi kovoti, siekti, klysti ir vėl
siekti. Tik turintis troškimų ir svajonių žmogus gyvena lengvą
gyvenimą savo dvasia. Štai ir Gėtės dramoje „Faustas“ Dievas sako:
„Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“. Pasvarstykime, kokia
buvo Lietuvą gynusių partizanų, prie televizijos bokšto už laisvę
kariavusių žmonių būsena.
Logikos ar stiliaus klaidos čia akivaizdžios, nes brandus žmogus
negali painioti realybės ir fantazijos. Tokie pavyzdžiai įrodo, kaip
svarbu pastebėti ir laiku „diagnozuoti“ samprotavimo rašymo problemas,
nes po to dar laukia ilgas ir sunkus jų „gydymo“ kelias. Niekas
nepasidaro savaime, todėl literatūrinio/kultūrinio konteksto ir tikro
gyvenimo pavyzdžių jungties, kaip problemos sprendimo, verta
paieškoti.
Pirmiausia pažiūrėkime, kaip tokias problemas sprendžia samprotavimo
rašymo asai, kad ir L.Donskis jau minėtame straipsnyje „Liūdesys dėl
epochos ir užmirštos išminties klodai“. Štai keletas pavyzdžių:
[1] <...> Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai
sovietinei erai <...>.
[2] Dabarties politikai, kurių vadovėlinę išmintį kuria politikos
technologų rekomendacijos, popkultūros ikonos, banalybės ir įvairių
prietarų rinkiniai, Shakespeare’o neskaito ir laiko jį archyvų dulkių
sluoksniu padengtu dalyku <...> O gal viskas yra priešingai – gal
politikams trūksta tikros išminties ir politinės bei moralinės
vaizduotės būtent todėl, kad jie nestudijuoja Dante’s, Shakespeare’o,
Cervanteso ir Swifto?
[3] Ar pasiduoti bejėgiškumo jausmui ir nevilčiai matant kaip kalba
atsiskiria nuo veiksmo, žodžiai – nuo savo reikšmių, reali politikos
praktika – nuo kalbėjimo apie ją būdų, o klastinga šypsena ir priešo
veidą tiriantis žvilgsnis – nuo ištikimybės priesaikos ir skambių
lojalumo pareiškimų? Ar vis dėlto pasiryžti gyventi ir veikti vardan
idealų ir žmonių, kurių negalima palikti vienų ir tokiu būdų išduoti?
Tai didieji Shakespeare’o klausimai, ištarti ne tik 66-ojo soneto
lyrinio „aš“, bet ir Hamleto, Merkucijaus ir kitų Shakespeare’o
personažų.
Kaip matome, visais atvejais straipsnio autorius pabrėžia, akcentuoja,
kur yra literatūra (ji visada šliejama prie minties išaiškinimo,
iliustravimo), o kur prasideda gyvenimo aktualijų aptarimas. Gal
vertėtų bent keleto tokių standartinių frazių pamokyti ir moksleivius,
pavyzdžiui:
*
Šiuos žodžius galime pritaikyti...
*
Tai puiki iliustracija to, kas vyksta ir realiame mūsų gyvenime...
*
Taip sakydamas X buvo teisus – tokias problemas dažnai sprendžiame
ir mes, XXI a. žmonės...
*
Galime pažiūrėti, kaip tokias problemas siūlo spręsti X ar Y...
Neteisinga kūrinio interpretacija
Jeigu pažiūrėtume, kaip profesionalai rašytojai ar žurnalistai naudoja
literatūrinę bei bendrąją kultūrinę patirtį, pamatytume, kad einama
dviem keliais: arba naudojamasi visiems puikiai žinomais kūriniais ir
labai tradicinėmis jų interpretacijomis, arba pateikiama itin trumpa
kūrinio santrauka/aprašymas ir tada kuriama analogija su nagrinėjama
situacija. Tačiau mokiniai elgiasi kitaip, mat neturi didesnės
samprotavimo rašymo patirties. Mokyklose nagrinėdami įvairiais
aspektais kūrinių ištraukas jie nežino, kurios iš tų interpretacijų
yra tipiškos, visuotinai pripažintos, o kurios reikalautų atskiro gana
ilgo ir išsamaus paaiškinimo. Pavyzdžiui, visuotinai priimta aiškinti,
kad J.V.Gėtė „Faute“ vaizduoja dramatišką Fausto ir Margaritos meilės
istoriją, todėl nesuprasta liktų mokinio minties iliustracija, kad
Faustas yra paprasčiausias suvedžiotojas, linkęs savo kaltes primesti
kitiems ( kad ir Mefistofeliui). Toks pavyzdys atitrauktų skaitytojo
dėmesį nuo nagrinėjamos temos prie naujos visuotinai žinomo kūrinio
interpretacijos.
Dar blogiau, kad kai kada mokiniai bando samprotavime remtis
nevisiškai suprastais kūriniais ar net neteisingai interpretuoja jų
temas bei problemas. Pavyzdžiui:
„Neretai sunku gyventi, kai gyventi lengva“ (A.Baltakis)
Faustas yra nelaimingas. Jis siekė vis daugiau ir daugiau, tikėjo, kad
laimė slypi kažkur kitur, bet jos nerado. Ir netgi turėdamas galimybę
sustabdyti akimirką, kurią jis jaustųsi laimingas, to nepadarė. Tokios
akimirkos Fausto gyvenime nebuvo. Tačiau išsikeldamas vis didesnius
tikslus, jis darė savo gyvenimą lengvesnį, nes visada tikėjo, kad
kažkur laimė vis dėlto slypi.
„Ar menas daro žmogų geresnį?“
Menas padeda atitrūkti nuo kasdienybės, rutinos ir supančių neigiamų
dalykų. Juk eilinis žmogus visą dieną praleidžia darbe, apsikrovęs
dokumentais ar nebaigtais darbais. Grįžęs namo įsijungia televizorių,
kuriame mato smurtą, blogį, kraują. Ar ne geriau būtų pavargus
atsigulti ir atsiversti Kristijono Donelaičio „Metus“ ir pamiršti
kasdienybę, visą blogį joje, skaitant gražius gamtos aprašymus, apie
būrų gyvenimą bei darbus, kur blogi dalykai pasakomi subtiliais
būdais? Juk tai yra visiška priešingybė tam, ką matome kasdien.
Juk neaišku, kokio akimirksnio ieškojo Faustas, o keliami vis didesni
ir keistesni tikslai tikrai nedarė jo gyvenimo lengvo... K.Donelaitis
tikrai nebuvo mandagaus žodžio meistras, atvirkščiai – jo kalba apie
blogybes visada šiurkšti ir pikta. Tokios fakto klaidos gali niekais
paversti ir rimčiausią samprotavimą.
Ką iliustruoja literatūros pavyzdys?
Belieka atsakyti į klausimą, koks literatūros pavyzdys būtų geras. Iš
ankstesnio klaidų aptarimo galime daryti išvadą, kad toks pavyzdys
*
atitinka minties prasminius akcentus;
*
yra svarus (paprastai klasikinės literatūros);
*
aiški jo prasmė ar interpretacija.
Panagrinėkime vieną tokį pavyzdį:
„Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik buveinė,
koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.“ (M. de Montenis)
Sprendimai, kuriuos tenka gyvenime priimti, yra svarbūs ir reikšmingi.
Dažniausiai jie ir nulemia mūsų gyvenimo kokybę.
Prisiminus V.Gėtės kūrinį „Faustas“ pagrindinio veikėjo gyvenimas bei
pasirinkimai tai įrodo. Sulaukęs senatvės ir nemažai nuveikęs mokslo
srityje, Faustas nebuvo patenkintas savo gyvenimu. Jautėsi vienišas,
niekada nepatyręs meilės džiaugsmo, neįvertintas kaip mokslininkas.
Mano manymu, Faustas, kaip mokslininkas, realizavo save, bet kaip
žmogus nesijautė gyvenąs visavertį gyvenimą. Galima teigti, kad
Faustas nepažinojo pasaulio tamsiosios pusės iki tol, kol nesusutiko
su Mefistofeliu, kuris jam „atvėrė“ akis... Piktoji dvasia Faustui
sugrąžino jaunystę - tai, ko realiame gyvenime sugrąžinti neįmanoma.
Bet mainais už tokį pasirinkimą prižadėjo sielą velniui. Būtent nuo
šio netinkamo sandėrio Fausto gyvenime blogis tarsi įgavo pagreitį.
Iki tol Faustas naudojo savo, kaip mokslininko, talentą prasmingai ir
nieko neskaudino, tačiau susidėjęs su velniu paniekino jam Dievo duotą
dovaną. Bandydamas pasivyti laiką (juk jis bandė atsigriebti už
praleistą jaunystę, pamilo ir įstūmė į baisias kančias mylimąją
Margaritą) rinkosi netinkamas priemones laimei pasiekti ir nesijautė
laimingas. Taigi apmąsčius Fausto gyvenimą peršasi išvada, kad žmogus,
neįvertinęs likimo dovanų, nemoka pasirinkti, ir klaidingi sprendimai
atneša blogį ne tik jam pačiam, bet ir artimiesiems.
Temos pavadinime yra keli prasminiai akcentai:
1. gyvenimas,
2. gėris,
3. blogis,
4. priklauso nuo mūsų.
Be to, privalu atsižvelgti ir į teminį sakinį, kuris šį kartą temą
papildo tokiu aspektu:
5. žmogaus sprendimai.
Vadinasi, ir pavyzdyje turime matyti tuos pačius akcentus: pabrėžiama,
kad Faustas (1) gyveno (2) gerai, bet (4) jautėsi nelaimingas; (4)
pats (5) priėmė sprendimą susidėti su (3) velniu; net gavęs (1; 2)
antrą gyvenimą nesijautė (4) laimingas. Kaip matome, argumento
tinkamumas ir svoris didele dalimi priklauso nuo minties „svorio“.
O dabar pažiūrėkime, kaip atrodo ne visai tinkamai parinktas pavyzdys:
„Neretai sunku gyventi, kai gyventi lengva“ (A.Baltakis)
Deja, ne visi mes esame tokie pastabūs gilesniems dalykams, neretai
pakliūvame į kasdieniškumo sūkurį: sureikšminame dalykus, kurie
neturtina dvasios, nepuoselėja tikrų vertybių. Ką apie tai pasakoja A.
de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“? Princas keliauja per įvairias
planetas ir vienoje jų sutinka didingą, savimi pasitikintį karalių. Jo
karaliavimas Mažajam princui pasirodė keistas: per daug
tuščiagarbiškumo, pagaliau nėra net ką valdyti! Tačiau jis didžiuojasi
tuo, kad gali vadintis karaliumi. Išvykdamas Mažasis princas
teatsidūsta: „Suaugę žmonės labai keisti“.
Nors temoje kalbama apie paradoksalią situaciją, kai lengvai gyvenant
pasidaro dvasiškai sunku, mokinio pateiktas pavyzdys iš „Mažojo
princo“ tokios situacijos neiliustruoja, tiksliau – mokinys nesudeda
reikiamų akcentų (nekalba apie sunkumus karaliaus gyvenime). Dar
blogiau, kad pateiktas literatūrinis pavyzdys nepaaiškina ir
neišskleidžia pastraipos teminio sakinio – juk „žadama“ kalbėti apie
kasdieniškų ir gilesnių dalykų priešpriešą, o kalbama tik apie pasakos
karaliaus keistumą!...