turinys i teosofija ir teosofinė draugija pavadinimo prasmė teosofinės draugijos politika išminties religija, paslaptinga visais la

Turinys
I TEOSOFIJA IR TEOSOFINĖ DRAUGIJA
PAVADINIMO PRASMĖ
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POLITIKA
IŠMINTIES RELIGIJA, PASLAPTINGA VISAIS LAIKAIS
TEOSOFIJA – TAI NE BUDDIZMAS
II EGZOTERINĖ IR EZOTERINĖ TEOSOFIJA
KUO ŠIUOLAIKINĖ TEOSOFINĖ DRAUGIJA NĖRA
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS TEOSOFAI ir NARIAI
SKIRTUMAS TARP TEOSOFIJOS IR OKULTIZMO
SKIRTUMAS TARP TEOSOFIJOS IR SPIRITUALIZMO
KODĖL TEOSOFIJA PRIPAŽĮSTAMA?
III TEOSOFINĖS DRAUGIJOS DARBINĖ SISTEMA
DRAUGIJOS TIKSLAI
BENDRAS VISŲ ŽMONIŲ KILMĖS ŠALTINIS
KITI MŪSŲ TIKSLAI
APIE ĮŽADŲ ŠVENTUMĄ
IV TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į TEOSOFIJĄ
APIE TOBULINIMĄSI
ABSTRAKTU IR KONKRETU
V PAMATINIAI TEOSOFIJOS TEIGINIAI
APIE DIEVĄ IR MALDĄ
AR BŪTINA MELSTIS?
MALDA SUNAIKINA PASITIKĖJIMĄ SAVIMI
APIE ŽMOGIŠKOS SIELOS KILMĘ
BUDDISTINIS MOKYMAS APIE SIELĄ
VI TEOSOFINIS MOKYMAS APIE GAMTĄ IR ŽMOGŲ
VISO VISAME VIENYBĖ
EVOLIUCIJA IR ILIUZIJA
APIE SEPTYNTAINĘ MŪSŲ PLANETOS STRUKTŪRĄ
SEPTYNTAINĖ ŽMOGAUS PRIGIMTIS
TEOSOFINIS SUSKIRSTYMAS
SKIRTUMAS TARP SIELOS IR DVASIOS
GRAIKŲ MOKYMAI
VII APIE ĮVAIRIAS POMIRTINES BŪSENAS
FIZINIS IR DVASINIS ŽMOGUS
APIE AMŽINĄ MALONĘ IR BAUSMĘ, IR APIE NIRVANĄ
APIE SKIRTINGUS „PRINCIPUS“ ŽMOGUJE
VIII APIE PERSIKŪNIJIMĄ ARBA PAKARTOTINUS GIMIMUS
KAS PAGAL TEOSOFINĮ MOKYMĄ YRA ATMINTIS?
KODĖL MES NEATSIMENAME MŪSŲ PRAEITŲ GYVENIMŲ
APIE INDIVIDUALYBĘ IR ASMENYBĘ
APIE AŠ APDOVANOJIMUS IR BAUSMES
IX APIE KAMA-LOKĄ IR DEVAČANĄ
APIE ŽEMŲJŲ „PRINCIPŲ“ LIKIMĄ
KODĖL TEOSOFAI NETIKI TYRŲ „DVASIŲ“ SUGRĮŽIMU
KELETAS ŽODŽIŲ APIE SKANDHUS
APIE SĄMONĘ PO MIRTIES IR PO GIMIMO
KAIP REALIAI SUPRANTAMAS SUNAIKINIMAS
NUSTATYTAM REIŠKINIUI SKIRTAS NUSTATYTAS PAVADINIMAS
X APIE MŪSŲ MĄSTANČIO PRINCIPO PRIGIMTĮ
„AŠ“ SLĖPINYS
SUDĖTINGA MANAS PRIGIMTIS
TAS MOKYMAS YRA JONO EVANGELIJOJE
XI APIE PERSIKŪNIJIMO SLĖPINIUS
PERIODIŠKI GIMIMAI
KAS YRA KARMA?
KAS JIE – ŽINANTYS?
SKIRTUMAS TARP TIKĖJIMO IR ŽINOJIMO, ARBA AKLAS IR MĄSTANTIS TIKĖJIMAS
AR DIEVAS TURI TEISĘ ATLEISTI?
XII KAS YRA PRAKTINĖ TEOSOFIJA?
PAREIGA
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į POLITINES REFORMAS
APIE PASIAUKOJIMĄ
APIE LABDARĄ
TEOSOFIJA LIAUDŽIAI
KAIP NARIAI GALI PADĖTI DRAUGIJAI
KO TEOSOFAS NETURI DARYTI
XIII KLAIDINGAS TEOSOFINĖS DRAUGIJOS SUVOKIMAS
TEOSOFIJA IR ASKETIZMAS
TEOSOFIJA IR SANTUOKA
TEOSOFIJA IR ŠVIETIMAS
KODĖL GI EGZISTUOJA TOKS PRIEŠIŠKAS NUSISTATYMAS PRIEŠ TEOSOFINĘ
DRAUGIJĄ?
AR TEOSOFINĖ DRAUGIJA YRA KOMERCINĖ ĮSTAIGA?
DIRBANTI TEOSOFINĖS DRAUGIJOS KOMANDA
XIV TEOSOFIJOS MAHATMOS
KAS JIE: „ŠVIESOS DVASIOS“ ar „NELABIEJI“?
ŠVENTŲ VARDŲ IR SĄVOKŲ IŠKRAIPYMAS
PABAIGA
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS ATEITIS
Baltojo Lotoso Diena
Amžininkų vertinimai
THeosoPHija ir tHeosoPHiški mokslai
Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie theosophiją
(teosofija) ir theosophiškus (teosofiškus) mokslus. Bet labai retai
kas su išpažinimu gali apie tuos dalykus kalbėti gal, kadangi jie
labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską išpažįsta
taip, kaip jie yra, nepapratę ir neprisirengdami daug svarstyti, į
kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie theosophiją, lyg
ji būtų koks menks, ant delnos padėtas kiekvienam sučiuopiamas
dalykėlis. Apie theosophiją taipo jau negalima išpažinimą suteikt,
kaip ir ne apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą.
Kiekvienam reikia savo patyrimu išpažinimo to viso įgyti.
Labai tankiai žodis „theosophija“ statomas šalia žodžio „philosophija“
(filosofija). Tačiau tuodu žodžiu pagal turinį visai nesulyginamu.
Žodis „theosophija“ paženklin dievišką išmintį, o žodis „philosophija“
– meilę į išmintį. Meilę į išmintį kiekvienas gal turėti ir savo
mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir dar taip menk išmintingi būtų.
Mūsų laike žodis „theosophija“ iš naujo vartojamas theosophiškos
draugijos, kur 1875 m. Amerikoje, mieste New Jork įsteigta ir visuose
žemės kraštuose prasiplatinusi yra.
Vydūnas. Vilnius, Mintis, 1992. Raštai. T.III. Teosofija ir teosofiški
mokslai. p. 14-24
P.S. Studijų metu Vydūnas suartėjo su Vokietijos Teosofų Draugija,
1902m. Tilžėje įsteigė šios draugijos skyrių, veikusį iki 1935 m.;
visą laiką jam vadovavo.
J. P. Blavatskaja
RAKTAS Į TEOSOFIJĄ
Klausimų ir atsakymų forma aiškiai išdėstyti
ETIKA, MOKSLAS IR FILOSOFIJA,
kurių studijavimui buvo įkurta Teosofinė Draugija
„J.P.B. skiria visiems savo mokiniams,
kad jie galėtų mokytis ir, savo ruožtu, mokyti“
ĮŽANGA
Šios knygos paskirtis tiksliai išreikšta jos pavadinime „Raktas į
Teosofiją“ („The Key to Theosophy“), ir reikalauja tik kelių žodžių
paaiškinimui. Ši knyga nėra pilnas arba išsamus teosofijos vadovėlis,
ji yra tik raktas atrakinti duris, vedančias į gilesnes teosofijos
studijas. Ji studijuoja bendrus Išminties Religijos kontūrus ir
aiškina fundamentalius jos principus; tuo pat metu atsako į įvairius
prieštaravimus, kurie iškyla vidutiniam vakarietiškam žmogui, ir
stengdamasi išdėstyti nežinomas sąvokas kiek įmanoma paprastesne forma
ir suprantamais žodžiais. Būtų susireikšminimas manyti, kad ši knyga
padarys teosofiją suprantama be jokių skaitytojo mąstymo pastangų, bet
mes tikimės, kad likusių neaiškumų priežastimi bus pati idėja, o ne
žodžiai, ir temos gilumas, o ne painus jos išdėstymas. Protiškai
tingiems ir bukiems teosofija paliks mįslė, nes minčių pasaulyje, kaip
ir dvasiniame, kiekvienas žmogus juda pirmyn tik savo pastangomis.
Rašytojas negali mąstyti už skaitytoją, beje ir skaitytojas netaps
kiek geresniu, net jei toks „mąstymas už kitą“ būtų įmanomas. Tokio
dalyko išdėstymo būtinybę seniai jautė tie, kurie domisi Teosofine
Draugija ir jos veikla, ir mes tikimės, kad daugeliui ji suteiks
informaciją, kiek įmanoma laisvą nuo techninių smulkmenų, jei jų
dėmesys jau buvo sužadintas, bet jie vis dar yra sumišę ir neįtikėję.
Buvo pabandyta spiritualiniame mokyme atskirti tiesą apie pomirtinį
gyvenimą nuo melo, paaiškinant tikrąją spiritualistinių reiškinių
prigimtį. Ankstesni aiškinimai prišaukė pasipiktinimų bangą autoriumi.
Juk spiritualistai, kaip ir daugelis kitų, greičiau linkę tikėti
maloniu, nei tikru, ir labai pyksta ant kiekvieno, kuris griauna jų
malonų paklydimą. Per paskutinius metus teosofija buvo tapusi nuodingų
spiritualizmo strėlių taikiniu, lyg pusinės tiesos turėtojai jaustų
didesnį priešiškumą pilnos tiesos turėtojams, nei tie, kuriems iš viso
nėra kuo pasigirti.
Autorius širdingai dėkoja daugeliui teosofų, kurie atsiuntė daug
pasiūlymų ir klausimų, ar kitaip padėjo rašant šią knygą. Jų pagalbos
dėka šis darbas bus naudingesnis, ir jiems tai bus geriausias
apdovanojimas.
J.P.B.
I TEOSOFIJA IR TEOSOFINĖ DRAUGIJA
PAVADINIMO PRASMĖ
001 Klausiantis.
Teosofiją ir jos mokymą dažnai vadina naujamadiška religija. Ar
teosofija yra religija?
Teosofas.
Ne. Teosofija – tai Dieviškas Žinojimas arba Mokslas.
002 Klausiantis.
Kokia tikra šio termino prasmė?
Teosofas.
„Dieviškoji Išmintis“, Theosophia (Teosofija) arba dievų išmintis,
kaip Theogonia (teogonija) – dievų genealogija. Žodis Theos graikiškai
reiškia „dievas“, vieną iš dieviškų esybių, bet, žinoma, ne „Dievą“,
šiuolaikine prasme. Vadinasi, tai ne „Dievo išmintis“, kaip kai kurie
verčia, bet dieviškoji išmintis – ta, kurią turi dievai. Šiam terminui
daug tūkstančių metų.
003 Klausiantis.
Kokia to pavadinimo kilmė?
Teosofas.
Jis atėjo pas mus iš Aleksandrijos filosofų, vadinusių save
„mylinčiais tiesą“, filaletais, nuo phileo – „mylintis“, ir aletheia –
„tiesa“. Žodis „teosofija“ datuojamas trečiuoju mūsų eros amžiumi, kai
jį pradėjo vartoti Amonijus Sakas (Ammonius Saccas) ir jo mokiniai*,
sukūrę eklektikinės teosofinės sistemos pagrindus.
*Taip pat jie yra vadinami analogetikais. Kaip savo „Eklektinėje
Filosofijoje“, aiškino profesorius A.Vailderis (Wilder), Teosofijos
Draugijos narys, juos taip vadino todėl, kad jie visus šventus
pasakojimus ir legendas, mitus ir misterijas interpretavo atitikimo ir
analogijos principu: įvykius, vykstančius išoriniame pasaulyje,
vertino kaip žmogiškos dvasios patyrimo išraišką. Juos taip pat vadino
neoplatonikais. Nors teosofija, arba eklektinė teosofinė sistema,
paprastai yra priskiriama trečiajam amžiui, vis tiktai, jeigu tikėti
Diogenu Laercijumi, jos šaltiniai gerokai ankstesni, nes šią sistemą
jis priskyrė Egipto žyniui Pot-Amunui, gyvenusiam ankstyvaisiais
Ptolomėjaus dinastijos valdymo metais. Tas pats autorius sako, kad
pavadinimas yra koptų kalbos ir reiškia tai, kas pašvęsta Amunui,
išminties dievui. Teosofija yra dieviško žinojimo, brahma-vidja
ekvivalentas.
004 Klausiantis.
Koks buvo šios sistemos tikslas?
Teosofas.
Visų pirma, mokiniams ir visiems „mylintiems tiesą“ įkvėpti kai kurias
didžiąsias moralines tiesas. Iš čia ir Teosofinės Draugijos devizas –
„Nėra religijos aukštesnės už tiesą“. Pagrindinis eklektinės
teosofinės mokyklos steigėjų tikslas buvo vienas iš trijų dabartinės
pasekėjos – Teosofinės Draugijos – tikslų, o būtent – sutaikyti visas
religijas, sektas ir nacijas į bendrą etikos sistemą, pagrįstą
amžinomis tiesomis.
005 Klausiantis.
Kaip jūs galite pademonstruoti, kad tai nėra neįgyvendinama svajonė ir
kad visos pasaulinės religijos realiai remiasi viena ir ta pačia
tiesa?
Teosofas.
Lyginamojo tyrimo metodu ir analize. „Išminties Religija“ senovėje
buvo vienintelė; ir pirminės religinės filosofijos tapatumas įrodytas
identiškomis doktrinomis, perduodamomis pašvęstiesiems misterijų metu,
kurios kažkada buvo plačiai paplitusios. „Visi senieji kultai
vieninteliu jų pirmtaku nurodo teosofiją. Raktas, kuris ką nors
atidaro, turi atidaryti viską, priešingu atveju, tai netikras raktas“.
(„Eklektinė Filosofija“).
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POLITIKA
006 Klausiantis.
Amonijaus laikais gyvavo keletas didžiųjų religijų, ir labai daug
sektų tiek Egipte, tiek ir Palestinoje. Kaip jis sugebėjo sutaikyti
jas?
Teosofas.
Darydamas tai, ką iš naujo dabar stengiamės daryti mes. Neoplatonikai
buvo didelė organizacija, ir jos nariai priklausė skirtingoms
religinėms filosofijoms*; taip pat kaip ir mūsų teosofai. Tais laikais
judėjas Aristobulas (Aristobulus) tvirtino, kad Aristotelio etika
atitinka Mozės Įstatymo ezoterinį mokymą; Filonas Judėjus bandė
sutaikyti Mozės filosofiją su Pitagoro ir Platono filosofija; o
Josifas įrodė, kad Karmelo jesėjai (Essenes) buvo tik Egipto terapeutų
(žiniuonių)** pasekėjai ir paprasčiausiai juos kopijavo. Taip pat ir
mūsų dienomis. Mes galime nurodyti kiekvienos krikščioniškos
konfesijos, netgi pačios mažiausios sektos atsiradimo kelią. Jos yra
tik ūgliai arba mažos šakutės, išaugusios ant didesnių šakų; bet visos
šakos išaugusios iš to paties – IŠMINTIES RELIGIJOS – kamieno.
Amonijaus tikslas ir buvo tai įrodyti. Jis stengėsi įtikinti pagonis
ir krikščionis, judėjus ir stabmeldžius atsisakyti savo ginčų bei
kovos ir prisiminti vien tai, kad visi jie vadovaujasi viena, tik
apdangstyta skirtingais aprėdais, tiesa, kad visi jie yra vienos
motinos*** vaikai. Toks pat yra ir Teosofijos tikslas.
*Eklektinę Teosofiją sudarė trys dalys:
1. Tikėjimas viena absoliučia, nesuvokiama ir aukščiausia Dievybe arba
begaline esybe, kuri yra visos gamtos ir viso egzistuojančio, matomo
ir nematomo pasaulio ištakos.
2. Tikėjimas amžina nemirtinga žmogaus prigimtimi, kuri, būdama
išspinduliuota Visuotinos Dvasios, turi tą pačią esmę kaip ir ji.
3. Teurgija, arba „dieviškas darbas“, arba dievų atliekami darbai; nuo
theos – „dievai“ ir ergon – „darbas, veiksmas“. Tai labai senas
terminas, bet kadangi jis priklauso misterijų žodynui, nebuvo plačiai
vartojamas. Egzistavo mistinis tikėjimas, praktiškai įrodytas
pašvęstųjų adeptų ir žynių, kad išsivalius iki bekūnio sutvėrimo – tai
yra sugrįžus į pradinį prigimtinį švarumą – žmogus gali sukelti
dievams norą perduoti jam dieviškų paslapčių žinojimą ir, net
retkarčiais, padaryti jas matomomis, objektyviai ar subjektyviai. Tai
buvo auščiausias aspektas to, ką mes dabar vadiname spiritualizmu; bet
prastuomenės nesuprastas ir pradėtas naudoti piktam, jis buvo kai
kurių pradėtas vertinti kaip nekromantija ir, galiausiai, buvo
uždraustas. Iškreipta Jamblicho (Iamblichus) teurgijos praktika vis
dar pastebima kai kurių šiuolaikinių kabalistų ceremonialinėje
magijoje. Šiuolaikinė teosofija vengia ir atmeta abi šios magijos ir
„nekromantijos“ rūšis, kaip labai pavojingas. Tikroji dieviškoji
teurgija reikalauja beveik viršžmogiško švarumo ir gyvenimo šventumo;
priešingu atveju ji išsigimsta ir tampa mediumizmu arba juodąja
magija. Artimiausi Amonijaus Sako mokiniai, kuriuos vadino
teodidaktikais, „išmokytais dievo“, – tokie kaip Plotinas (Plotinus)
ir jo pasekėjas Porfirijus (Porphyry) – pradžioje neigė teurgiją, bet
vėliau ją pripažino, įtakojant Jamblichui, kuris parašė tam reiškiniui
skirtą veikalą „Misterijos“, pasirašęs savo mokytojo, žinomo
egiptiečių žynio Abamono, vardu. Amonijus Sakas buvo iš krikščioniškos
šeimos, bet nuo pat vaikystės negalėdamas priimti krikščioniškojo
dogmatizmo tapo neoplatoniku. Jam, kaip ir Jakobui Biome (Bohme), bei
kitiems didiesiems pranašams ir mistikams, dieviškoji išmintis
atsivėrė sapnuose ir vizijose. Iš čia ir jo vardas – Teodidaktos. Jis
nusprendė sutaikyti visas religines sistemas ir parodęs bendras jų
ištakas, norėjo įtvirtinti vieną bendrą tikėjimą, paremtą etika. Jo
gyvenimas buvo toks nepriekaištingas ir švarus, o mokymas – toks gilus
ir visa apimantis, kad keletas bažnyčios tėvų tapo jo slaptais
mokiniais. Klementas Aleksandrietis buvo apie jį labai aukštos
nuomonės. Plotinas, Amonijaus „šventas Jonas“, taip pat buvo visų
gerbiamas ir vertinamas, jis buvo labai išsilavinęs ir padorus žmogus.
Būdamas 39 metų jis žygyje į Rytus lydėjo Romos imperatorių Gordijaną
ir jo armiją, kad galėtų pasimokyti iš Baktrijos ir Indijos išminčių.
Romoje jis įkūrė filosofijos mokyklą. Jo mokinys Porfirijus, kurio
tikrasis vardas buvo Malekas (helenizuotas judėjus), surinko visus
savo Mokytojo darbus. Jis pats buvo didis rašytojas ir kai kurioms
Homero kūrinių dalims suteikė alegorinę interpretaciją. Meditacijos
sistema, kurią naudojo filaletai, buvo gimininga indų jogai. Už tai,
kas žinoma apie Eklektinę Mokyklą, mes turime būti dėkingi Origenui,
Longinui ir Plotinui, tiesioginiams Amonijaus mokiniams. (A.Vailderis
„Eklektinė Filosofija“).
** Valdant Filadelfiui Aleksandrijoje įsitvirtino judaizmas, ir graikų
mokytojai iškart tapo pavojingais Babilono Rabinų Kolegijos
priešininkais. „Eklektinės Filosofijos“ autorius taikliai pastebi:
„Buddistinės, vedantinės ir maginės sistemos tuo laikotarpiu buvo
dėstomos kartu su graikų filosofijomis. Nenuostabu, kad mąstantys
žmonės norėjo, kad žodžių karas turi baigtis ir tikėjo galimybe iš šių
įvairių mokymų išskirti vieną harmoningą sistemą... Panenas,
Afinagoras ir Klimentas tobulai išstudijavo Platono filosofiją ir
suprato jos neatskiriamą vienybę nuo Rytų filosofinių sistemų.
*** Mošemas sako apie Amonijų:
„Suprasdamas, kad ne tik Graikijos, bet ir įvairių barbariškų tautų
filosofai pagrindiniais klausimais pilnai sutiko vieni su kitais, jis
nusprendė visų šių įvairių sektų tūkstančius dogmų išaiškinti taip,
kad įrodytų, jog visos jos kilusios iš to paties šaltinio ir visos
veda į tą patį tikslą“. Jeigu „Edinburgo Enciklopedijoje“ straipsnio
apie Amonijų autorius žino, apie ką jis kalba, tai kai jis rašo apie
Teodidaktosą, jis aprašo šiuolaikinius teosofus, jų įsitikinimus ir jų
darbus: „Jis nurodė mokymą, gautą iš Egipto (o ezoterišką – iš
Indijos) apie Visatą ir Dievybę, sudarančias vieną didelę vienybę, o
taip mokymą apie pasaulio amžinybę... ir įtvirtino moralinės
disciplinos sistemą, kuri leido žmonėms gyventi pagal savo šalies
įstatymus ir gamtos reikalavimus, bet reikalavo, kad išmintingieji
tobulintų savo protą mąstydami“.
007 Klausiantis.
Kieno autoritetu jūs galite patvirtinti tai, ką pasakėte apie
Aleksandrijos senovės teosofus?
Teosofas.
Beveik dauguma gerai žinomų rašytojų. Vienas jų yra Modemas, jis rašo:
„Amonijus mokė, kad tautos religija ėjo kartu su filosofija ir kartu
su ja sulaukė to paties likimo: būti iškreipta ir užtemdyta paprasta
žmogiška tuštybe, prietarais ir melu; ir todėl ją reikia grąžinti į
pradinį skaistumą, pašalinant tuos taršalus ir išaiškinant ją
filosofiniais principais; ir visa, ką tikėjosi padaryti Kristus – tai
atstatyti senovės išmintį ir grąžinti ją į savo pradinį vientisumą;
iki minimumo susilpninti visur įsivyravusią prietarų įtaką; ir dalinai
ištaisyti, o dalinai sunaikinti įvairias klaidas, kurios įsiskverbė į
įvairias tautines religijas“.
Tai ir vėl tiksliai tas pats, ką kalba dabartiniai teosofai. Vienok
tuomet, didįjį filaletą palaikė du Bažnyčios Tėvai, Klementas ir
Afinagoras, visi išsilavinę Sinagogos rabinai, Akademija ir „giraitė“
(taip buvo vadinama Akademija, kurią įkūrė Platonas), padėdami jam jo
politikoje, kai jis visus mokė bendrosios doktrinos, mes, tiesioginiai
jo pasekėjai, nesulaukiame jokio pripažinimo, o atvirkščiai, esame tik
įžeidinėjami ir persekiojami. Pasirodo, kad prieš 1500 metų žmonės
buvo daugiau pakantesni, nei dabar šioje apsišvietusioje šalyje.
008 Klausiantis.
Ar Bažnyčia jį palaikė ne todėl, kad nežiūrint jo skleidžiamos
erezijos, Amonijus vis tik buvo krikščionis ir mokė krikščionybės?
Teosofas.
Visiškai ne. Jis gimė kaip krikščionis, bet pats niekada nepriėmė
bažnytinės krikščionybės. Tas pats autorius apie jį rašo:
„Jam reikėjo tik duoti pamokymus, atitinkančius senovės Hermio mokymą,
kuriuos dar anksčiau žinojo Platonas ir Pitagoras, ir kuriais pagrindė
savo filosofiją. Tą patį radęs Jono Evangelijos įžangoje, jis
teisingai nutarė, kad Jėzus ketino atkurti Didįjį Išminties Mokymą jo
pradinėje visumoje. Biblinius pasakojimus ir dievų istorijas jis laikė
alegorijomis, nurodančiomis tiesą, arba išsigalvojimais, kuriuos
reikia atmesti“. Kaip rašoma „Edinburgo Enciklopedijoje“, „jis laikė
Jėzų Kristų nuostabiu žmogumi“ ir „Dievo draugu“, bet tvirtino, kad
šis neplanavo visiškai sunaikinti demonų (dievų) kulto ir kad
vienintelis jo ketinimas buvo apvalyti senąją religiją“.
IŠMINTIES RELIGIJA, PASLAPTINGA VISAIS LAIKAIS
009 Klausiantis.
Kadangi Amonijus niekada nieko neužrašė, kaip galima būti įsitikinus,
kad jo mokymas buvo kaip tik toks?
Teosofas.
Bet gi Budda, Pitagoras, Konfucijus, Orfėjus, Sokratas ir netgi Jėzus
taip pat nepaliko jokių užrašų. Ir vis tik, daugelis iš jų yra
istorinės asmenybės, ir visų jų mokymai išliko. Amonijaus mokiniai
(tarp kurių buvo Origenas ir Irinėjus) rašė traktatus ir aiškino jo
etiką. Tie raštai, žinoma, yra tokie pat istoriniai, kaip ir apaštalų
raštai, jeigu ne daugiau. Be to, jo mokiniai – Origenas, Plotinas ir
Longinas (garsios caraitės Zenobijos patarėjas) – visi apie filaletų
sistemą paliko reikšmingus užrašus – bent jau susijusius su tikėjimu,
kurį jie rodė viešai, nes tos mokyklos mokymas buvo padalintas į
egzoterinį ir ezoterinį.
010 Klausiantis.
Kaip jie galėjo pasiekti mūsų dienas, jeigu, kaip jūs tvirtinate, visa
tai, ką verta vadinti išminties religija buvo ezoteriška?
Teosofas.
IŠMINTIES RELIGIJA visada buvo viena ir, būdama paskutiniu galimo
žmonijos žinojimo žodžiu, stropiai saugoma. Ji egzistavo daugelį amžių
prieš Aleksandrijos teosofus, sulaukė šių laikų ir pergyvens bet kurią
kitokią religiją ir filosofiją.
011 Klausiantis.
Kur ir kas ją taip saugojo?
Teosofas.
Ji saugoma kiekvienos šalies pašvęstųjų; tikrųjų Tiesos ieškotojų – jų
mokinių; tose pasaulio šalyse, kur tokios žinios visada buvo
vertinamos ir plėtojamos: Indijoje, Centrinėje Azijoje, Persijoje.
012 Klausiantis.
Ar jūs galite pateikti kokius nors Išminties Religijos ezoterizmo
įrodymus?
Teosofas.
Geriausias įrodymas, kurį jūs galite gauti, yra tai, kad kiekvienas
senovinis religinis, arba tiksliau, filosofinis kultas buvo sudarytas
iš ezoterinio, arba slapto, mokymo ir egzoterinių pamaldų (skirtų
plačiajai publikai). Be to, gerai žinoma, kad kiekvienoje tautoje
senovinės misterijos buvo „didžiosios“ (slaptosios) ir „mažosios“
(viešosios) – pavyzdžiui, garsiosios iškilmės Graikijoje. Egipto ir
Samofrakijos herofantai ir senovės Indijos pašvęstieji braminai, net
vėlyvieji žydų rabinai, visi, bijodami profanacijos, saugojo savo
tikruosius, vidinius tikėjimus paslaptyje. Žydų rabinai savo
populiarųjį religinį mokymą vadino merkavach (išorinis kūnas),
„iškilmių vežimas“ arba apvalkalas, kuriame paslėpta siela, jų
slaptosios žinios. Nei vienoje senovės tautoje žyniai niekada neskelbė
tikrų filosofinių paslapčių masėms, kurioms būdavo perduodamas tik
išorinis apvalkalas. Šiaurinis buddizmas turėjo savo „didžiuosius“ ir
„mažuosius“ „iškilmių vežimas“, žinomus kaip mahajana ezoterinė, ir
hinajana, egzoterinė, mokyklos. Negalima jiems priekaištauti už tokį
slaptumą – juk ir jūs savo avių nešertumėte vietoj žolės
disertacijomis botanikos temomis? Pitagoras savo gnosis vadino
„tikrosios daiktų esmės pažinimu“ arba h gnosis tyn ontwn ir šitą
žinojimą atskleisdavo tik davusiems įžadus mokiniams – tiems, kurie
galėjo įsisavinti tokį protinį maistą ir jausti tik pasitenkinimą; jis
priimdavo iš jų tylėjimo ir paslapties saugojimo įžadus. Okultinės
abėcėlės ir slapti šifrai kildinami iš senovės Egipto šventraščių,
kurių paslaptį senovėje žinojo tik jerogramatikai, pašvęstieji Egipto
žyniai. Amonijus Sakas, kaip tvirtina jo biografai, savo mokinių
reikalaudavo pasižadėti niekam neskleisti jo aukščiausiojo mokymo,
išskirdamas tik tuos, kurie jau buvo susipažinę su pradiniu žinojimu
ir jau anksčiau buvo davę įžadus. Pagaliau, argi mes nerandame to
paties ankstyvojoje krikščionybėje, tarp gnostikų ir net pačiame
Kristaus mokyme? Argi nekalbėjo jis su liaudimi prilyginimais,
turinčiais dvigubą prasmę; tai paaiškindamas tik savo mokiniams? Jis
jiems sakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o aniems
išorėje, viskas pateikiama palyginimais“ (Morkaus Ev. 4-11). „Judėjos
ir Karmelijos jesiejai panašiai skirstė savo pasekėjus į neofitus,
brolius ir p arba Pašvęstuosius“. („Eklektinė Filosofija“). Šio
reiškinio pavyzdžių rasime kiekvienoje šalyje.
013 Klausiantis.
Ar galima pasiekti „slaptąją išmintį“ tiesiog studijuojant?
Enciklopedija teosofiją įvardija panašiai kaip ir Vebsterio (Webster)
žodynas, o būtent, kaip „tariamą bendravimą su Dievu ir aukščiausiomis
dvasiomis, bei virš žmogiškų žinių pasiekimą fizinėmis priemonėmis ir
cheminiais procesais“. Ar taip?
Teosofas.
Galvoju, kad ne. Juk nei vienas leksikografas nepaaiškins nei sau, nei
kitiems, kaip fiziniais ir cheminiais procesais galima pasiekti virš
žmogišką žinojimą. Jeigu Vebsteris būtų parašęs „metafiziniais ir
alcheminiais procesais“, tai įvardijimas būtų apytikriai teisingas;
tai, kaip yra dabar – absurdas. Senovės teosofai tvirtino – tą patį
sako ir dabartiniai – kad beribis negali būti suprastas riboto – tai
yra suprastas ribotos būtybės – bet teigia, kad dieviška esmė ekstazės
būsenoje gali būti perduota aukštesniam Dvasiniam Aš. Ši būsena,
skirtingai nuo hipnozės, vargiai galėtų būti pasiekiama „fizinėmis ir
cheminėmis priemonėmis“.
014 Klausiantis.
Kaip jūs tai paaiškinsite?
Teosofas.
Tikrąją ekstazę Plotinas apibūdino kaip „proto išlaisvinimą iš jo
ribotos sąmonės, visišku jo susijungimu ir susitapatinimu su
beribiškumu“. Tai aukščiausias būvis, rašo profesorius Vailderis, bet
jis nėra amžinas ir pasiekiamas tik labai nedaugeliui. Tikrovėje jis
identiškas tam būviui, kuris Indijoje žinomas kaip samadhi. Tai
praktikuojantys jogai, fiziškai lengvina jo pasiekimą griežtu
susilaikymu nuo maisto ir gėrimo, o protiškai – be perstojo
stengdamiesi išvalyti ir išaukštinti protą. Meditacija – tai nebyli ir
neišreikšta malda, arba, kaip sakė Platonas, „dvasios polėkis į
dieviškumą, ne asmeninės naudos prašymas (visuotinai priimtos maldos
prasme), bet kreipimasis į patį Gerumą – visuotinį Aukščiausią Gėrį“,
kurio dalimi mes esame Žemėje, ir iš kurio esmės mes visi atsiradome.
Todėl, papildo Platonas, „būk nebylus dievybių akivaizdoje, kol jos
nenuims šydo nuo tavo akių, ir, dėka nuo jų sklindančios šviesos,
nesuteiks tau galimybės pamatyti, kas realiai yra gėris, visai ne tai,
kas tau atrodo“. *
*Tai yra tai, ką mokytas „Eklektinės Filosofijos“ autorius pavadino
„dvasine fotografija“. „Siela – tai foto aparatas, kuris fiksuoja
įvykius ir faktus, ateitį, praeitį ir dabartį, ir protas tai suvokia.
Viskas yra už mūsų kasdieninio pasaulio ribotumo – tik viena diena
arba būsena – praeitis ir ateitis sutalpinama dabartyje... Mirtis yra
paskutinė ekstazė žemėje. Tada siela išsilaisvina iš kūno suvaržymų,
ir jos taurioji dalis jungiasi su aukštesniąja prigimtimi ir pradeda
suvokti išmintį ir aukštesnes būtybes. Mistikams tikroji teosofija yra
būvis, kurį Apolonijus Tianietis buvo priverstas aprašyti šitaip: „Aš
galiu matyti dabartį ir ateitį, kaip aiškiame veidrodyje. Numatančiam
ateitį išminčiui nereikia nei Žemės garų, nei sugedusio oro... dievai
mato ateitį, paprasti žmonės – dabartį, išminčiai – tai, kas jau
ruošiasi įvykti“. Ši „išminčių teosofija“, apie kurią jis kalba,
tiksliai išreikšta tvirtinime „Dievo Karalystė mumyse“.
015 Klausiantis.
Tai teosofija nėra neseniai išrasta sistema, kaip kai kurie tvirtina?
Teosofas.
Tik neišmanėliai gali taip kalbėti. Ji sena, kaip pasaulis, jeigu ne
pavadinimu, tai savo mokymu ir etika; taip pat ji yra pati plačiausia
ir labiausiai visa aprėpianti sistema.
016 Klausiantis.
Tai kodėl teosofija beveik nežinoma Vakarų pusrutulio tautoms? Kodėl
ji tapo knyga po septyniais užraktais rasėms, pripažintoms pačiomis
kultūringiausiomis ir pirmaujančiomis?
Teosofas.
Mes galvojame, kad senovėje gyvavo tokios pat kultūringos nacijos,
kurios, be abejonės, lenkė mus dvasiškai. O tokiam savanoriško
nežinojimo išsikerojimui yra keletas priežasčių. Vieną jų
kultūringiems atėniečiams atvėrė Šv.Paulius – tai dvasinio
praregėjimo, netgi dėmesio jam, praradimas, kuris atsirado dėl ilgus
amžius trukusio labai stipraus jų prisirišimo prie daiktų ir dėl
vergystės dogmatizmui ir ritualams. Tačiau pagrindinė priežastis yra
ta, kad tikroji teosofija visada buvo saugoma paslaptyje.
017 Klausiantis.
Jūs pateikėte įrodymus, kad toks paslaptingumas egzistavo, bet kokios
jo tikrosios priežastys?
Teosofas.
Priežastys šios: Pirmiausia, paprastos žmogiškos prigimties
iškraipymas, egoizmas, visada besistengiantis patenkinti asmeninius
norus artimųjų ir tėvynainių sąskaita. Tokiems žmonėms niekada
negalima patikėti dieviškų paslapčių. Antra, jų negebėjimas apsaugoti
šventas ir dieviškas paslaptis nuo profanacijos. Kaip tik tai ir
iškreipė išaukštintas tiesas ir simbolius, palaipsniui dvasinį
sumenkinant iki antropomorfinio, konkretų ir suvestą iki grubaus
pavidalo – kitaip tariant, dieviškumą nužeminant iki stabmeldystės.
TEOSOFIJA – TAI NE BUDDIZMAS
018 Klausiantis.
Apie jus dažnai kalba kaip apie „ezoterinius buddistus“. Ar visi jūs
esate Gautamo Buddos pasekėjai?
Teosofas.
Lygiai tiek pat, kiek visi muzikantai yra Vagnerio pasekėjais. Kai
kurie iš mūsų yra buddistai pagal tikėjimą; ir vis tik tarp mūsų
daugiau yra induistų ir brahmanų, ir daugiau europiečių ir
amerikiečių, gimusių krikščionimis, negu atsivertusių buddistų. Klaida
įvyko dėl neteisingo puikios Sineto knygos „Ezoterinis buddizmas“
pavadinimo tikrosios prasmės supratimo; žodį „buddizmas“ reikėjo
rašyti su viena, o ne su dviem raidėmis „d“, nes omenyje turėtas
„budhizmas“, nuo žodžio „bodhi“ (protas arba išmintis), o ne
buddizmas, religinė Gautamos filosofija. Teosofija, kaip jau buvo
sakyta, – tai IŠMINTIES RELIGIJA.
019 Klausiantis.
Koks skirtumas tarp buddizmo, religijos, kurią įkūrė princas
Kapilavastu, ir budhizmo, „išminties mokymo“, kuris, kaip jūs sakote,
yra teosofijos sinonimas?
Teosofas.
Skirtumas toks pat, kaip ir tarp slapto Kristaus mokymo, kuris buvo
vadinamas „dievo karalystės paslaptimis“, ir vėlesnių bažnyčios ir
sektų apeigų bei dogmatinės teologijos. „Budda“ reiškia prašviesėjęs
bodhi, arba kitaip, pasiekimas, išmintis. Šaknimis ir šakomis tai
atsiremia į ezoterinį mokymą, kurį Gautama perdavė tik savo
išrinktiesiems arhatams.
020 Klausiantis.
Bet kai kurie orientalistai neigia, kad Budda mokė ką nors ezoterinio?
Teosofas.
Su tokiu pat pasisekimu jie gali neigti, kad Gamta turi paslapčių nuo
mokslo žmonių. Vėliau aš tai įrodysiu, pasiremdama Buddos pokalbiais
su jo mokiniu Ananda. Jo ezoterinis mokymas paprasčiausiai buvo
senovės brahmanų gupta vidja (slaptos žinios), kurio raktą
šiuolaikiniai pasekėjai, su kai kuriomis išimtimis, pilnai prarado. O
vidja tapo tuo, kas dabar žinoma kaip šiaurinio buddizmo mahajanos
mokyklos vidinis mokymas. Tie, kurie tai neigia, yra tik nemokšos,
pretenduojantys į rytietišką žinojimą. Aš siūlau jums paskaityti
Edkinso „Kinų buddizmas“ – ypač skyrius apie egzoterines ir ezoterines
mokyklas ir mokymus – ir po to sulyginti juos su visais senojo
pasaulio rašytiniais liudijimais.
021 Klausiantis.
Argi teosofijos etika nesutampa su ta, kurios mokė Budda?
Teosofas.
Žinoma, sutampa, nes tai etika – Išminties Religijos siela, kažkada
buvusi visų tautų pašvęstųjų turtas. Budda buvo pirmasis, kuris įjungė
šią iškilią etiką į savo atvirą mokymą ir padarė ją savo viešosios
sistemos esme ir pagrindu. Tai ir yra didžiausias skirtumas tarp
egzoterinio buddizmo ir bet kurios kitos religijos. Nes kai kitose
religijose pagrindinę ir svarbiausią vietą užima ritualai ir dogmos,
buddizme pagrindinis ir svarbiausias dėmesys visada skiriamas būtent
etikai. Tuo ir paaiškinamas panašumas, beveik pasiekiantis
identiškumą, tarp teosofijos etikos ir Buddos religijos etikos.
022 Klausiantis.
O ar yra kokių nors prieštaravimų?
Teosofas.
Vienas iš didžiųjų skirtumų tarp teosofijos ir egzoterinio buddizmo
yra tai, kad šis, atstovaujamas jo pietinės mokyklos, visiškai neigia:
a) bet kokių dievybių egzistavimą;
b) sąmoningą pomirtinį gyvenimą ir bent jau save suvokiančią
individualybę, išliekančią žmoguje.
Kaip tik toks yra tailandietiškos sektos mokymas, kuris dabar
skaitomas pačia švariausia egzoterinio buddizmo forma. Taip ir yra,
jeigu mes nagrinėsime tik visiems prieinamą Buddos mokymą; tokio
santūrumo priežastį aš paaiškinsiu vėliau. Bet šiaurinės buddistinės
mokyklos, įkurtos tuose kraštuose, į kuriuos po savo Mokytojo mirties
pasitraukė pašvęstieji arhatai, moko visko, kas dabar vadinama
teosofinėmis doktrinomis, todėl kad jos sudaro dalį pašvęstųjų
žinojimo – tuo įrodydamos, kad per daug uoli pietinio buddizmo
ortodoksija paaukojo tiesą vardan fanatiškumo. Tačiau šis mokymas yra
didingesnis ir kilnesnis, gilesnis ir moksliškesnis, net ir tada, kai
pateikiamas fanatiškai, lyginant su bet kuria kita bažnyčia ar
religija! Ir vis tik teosofija – ne buddizmas.
II EGZOTERINĖ IR EZOTERINĖ TEOSOFIJA
KUO ŠIUOLAIKINĖ TEOSOFINĖ DRAUGIJA NĖRA
023 Klausiantis.
Vadinasi, jūsų mokymai nėra nei buddizmo atgaivinimas, nei tiksli
neoplatonistinės teosofijos kopija?
Teosofas.
Žinoma, ne. Tačiau į šiuos klausimus nėra geresnio atsakymo, nei
citata iš pranešimo „Teosofija“, kurį paskutiniame teosofų suvažiavime
Čikagoje, Amerikoje (1889, balandis) perskaitė Teosofijos Draugijos
narys daktaras J.D.Bakas. Nė vienas iš dabartinių teosofų geriau
neapibūdino tikrosios teosofijos esmės, kaip mūsų giliai gerbiamas
draugas daktaras Bakas:
„Teosofinė Draugija buvo organizuota platinti teosofinį mokymą ir
skatinti atitinkantį jį gyvenimo būdą. Dabartinė Teosofinė Draugija –
ne pirmoji ir ne vienintelė tokia. Aš turiu knygą, pavadintą
„Filadelfijos Teosofinės Draugijos protokolai“, išleistą Londone 1697
metais; ir kitą knygą, kurios pavadinimas „Įvadas į teosofiją, arba
mokslą apie Kristaus slėpiningumą, tai yra apie Dievybę, Gamtą ir
Kūrimą, apie visų veikiančių gyvenime magiškų ir dvasinių jėgų visa
apimančią filosofiją, ir praktinis vadovas, kaip pasiekti aukščiausią
skaistumą, šventumą ir evangelinį tobulumą; taip pat apie dieviško
regėjimo ir šventų angeliškų menų pasiekimą, galimybes ir kitus
dvasinio atgimimo privalumus“, išleistą Londone 1855 metais. Ši knyga
skiriama:
„Krikščioniškojo pasaulio mokyklų, koledžų ir universitetų studentams;
visų formų metafizikos, mechanikos ir gamtos mokslų profesoriams;
išsilavinusiems pagrindinės ortodoksinės tikybos vyrams ir moterims;
deistams, unitams, svedenborgiečiams ir visų kitų nepilnų ir mažai
pagrįstų tikybinių mokymų pasekėjams, įvairaus plauko racionalistams
ir skeptikams; tvirtai tikintiems ir prašviesėjusiems musulmonams,
judėjams ir senovinių rytų religijų tikintiesiems; bet ypač šis įvadas
į Teosofiją, mokslą apie visų dalykų paslaptis ir esmę, su didžiausiu
nuolankumu ir meile skiriamas tiek barbariškų, tiek ir intelektualių
tautų pamokslautojams ir misionieriams“.
Po metų (1856m.) išleista kita knyga „Teosofinis rinkinys“; 600
puslapių, didelio formato, šriftas „diamantas“. Buvo išleista tik 500
egzempliorių, skirtų bibliotekoms ir universitetams neatlygintinai.
Šie ankstyvieji judėjimai, kurių buvo daug, dažnai užsimegzdavo
Bažnyčios viduje tarp didelio dievobaimingo, pamaldumo ir
nepriekaištingos reputacijos žmonių. Visi tie darbai turėjo
ortodoksalinę formą, naudojo krikščioniškus išsireiškimus, ir žiūrint
eilinio skaitytojo akimis taip pat, kaip ir iškilaus Bažnyčios veikėjo
V.Lou darbai išsiskyrė tik giliu pamaldumu ir dievobaimingumu. Tai
buvo tik bandymas iškelti ir išaiškinti Šventojo Rašto gilesnę,
pirmapradę prasmę, ir tuo pačiu paaiškinti ir atskleisti teosofinį
gyvenimo būdą. Tie darbai buvo greitai pamiršti ir dabar praktiškai
nežinomi. Taip buvo bandoma reformuoti dvasininkiją ir atkurti tikrąjį
pamaldumą, bet tai niekada nebuvo priimta ir vertinama. Užteko vieno
žodžio „erezija“, kad tos knygos būtų palaidotos kartu su kitomis
panašiomis utopijomis. Reformacijos metu analogišką bandymą atliko
Johanas Roijhlinas (Reuchlin), rezultatas buvo toks pats, nors jis
buvo artimas ir patikimas Liuterio draugas. Ortodoksai niekada
nenorėjo būti mokomi ir lavinami. Reformatoriams buvo pasakyta taip
pat, kaip ir Festas pasakė Povilui, kad per didelis mokytumas atvedė
juos iki beprotystės ir kad toliau eiti būtų pavojinga. Jei, palikus
nuošalyje terminologiją, kuri dalinai buvo tų autorių įpročių bei
išsilavinimo pasekmė ir dalinai religinių apribojimų, kurie buvo
perduodami per pasaulietinę valdžią, ir atsigręžti į tų veikalų esmę,
tai jie pačia griežčiausia prasme buvo teosofiniai ir išimtinai
skatino žmogų pažinti savo prigimtį ir aukštesnį sielos gyvenimą.
Dabartinis teosofinis judėjimas kartais apskelbiamas kaip bandantis
atversti krikščioniškąjį pasaulį į buddizmą, o tai paprasčiausiai
reiškia, kad žodis „erezija“ neteko savo grėsmingos jėgos ir prasmės.
Visais laikais atskiri žmonės daugiau ar mažiau teisingai suprato
teosofinį mokymą ir stengėsi jį įpinti į savo gyvenimo audinį. Šis
mokymas nepriklauso išskirtinai jokiai religijai ir neapribotas jokia
visuomene ir jokiu laikotarpiu. Pagal gimimo teisę jis priklauso
kiekvienai žmogiškai sielai. Tokį dalyką, kaip tikėjimo simbolį,
kiekvienas turi išsirinkti pats, pagal prigimtį, poreikius ir
skirtingą gyvenimo patyrimą. Todėl tampa aišku, kodėl tie, kurie
įsivaizdavo teosofiją esant nauja religija, veltui medžiojo jos
tikėjimo simbolius ir ritualus. Jos credo – ištikimybė Tiesai, o jos
ritualas – „gerbti kiekvieną tiesą ją priimant ir pritaikant“.
Kaip menkai šis Visuotinos Brolijos principas suprastas žmonijos
masių, ir kaip retai pripažįstama jo ypatinga svarba – tai patvirtina
nuomonių įvairovė ir išgalvotos interpretacijos apie Teosofinę
Draugiją. Vienintelis Draugijos įkūrimo principas – žmonių brolybė,
apie tai bus toliau trumpai aprašoma ir netobulai dėstoma. Draugiją
kritikavo, kad ji buddistinė ir antikrikščioniška, lyg ji galėtų būti
ir vienokia, ir kitokia, kai tuo tarpu ir buddizmo, ir krikščionybės
įkvėpėjai nuo pat jų užgimimo momento skelbė brolybę, kaip vienintelę
principingai svarbią mokymo ir gyvenimo dalį. Teosofija taip pat buvo
laikoma kažkuo nauju, arba geriausiu atveju, senu misticizmu,
pasislėpusiu po naujo pavadinimo kauke. Ir nors tiesa yra tai, kad
daugelis Draugijų buvo įkurtos vadovaujantis altruizmo arba brolybės
principu, ir jų palaikymui, ir vadinosi įvairiais vardais, taip pat
teisinga yra ir tai, kad daugelis vadinosi teosofinėmis, ir turėjo
tuos pačius tikslus ir principus kaip ir šiuolaikinė Teosofinė
Draugija. Tose draugijose mokymo esmė buvo tokia pati, o visa kita –
atsitiktinumai, nors tai neatmeta ir to fakto, kad daugelis žmonių
susivilioja paviršutiniškais dalykais ir nepastebi arba ignoruoja
mokymo esmę“.
Į jūsų klausimą niekas aiškiau ir tiksliau neatsakys už žmogų, kuris
yra vienas iš labiausiai nusipelniusių ir gerbiamų mūsų teosofų.
024 Klausiantis.
Tai kokiai sistemai, be buddizmo etikos, jūs teikiate pirmenybę arba
kurios sistemos prisilaikote?
Teosofas.
Nė vienos – ir visų. Konkrečiai mes nesilaikome jokios religijos ir
jokios filosofijos – mes išsirenkame tą gerą, ką randame kiekvienoje.
Bet ir vėl, reikia konstatuoti, kad kaip ir visos senosios sistemos
teosofija dalinasi į egzoterinę ir ezoterinę.
025 Klausiantis.
Koks tarp jų skirtumas?
Teosofas.
Teosofinės Draugijos nariai gali laisvai išpažinti bet kurią religiją
ar filosofiją, kuri jiems patinka, arba jokios, jei to nori, su
sąlyga, kad jie pilnai sutinka su trimis Draugijos tikslais ir
pasiruošę vykdyti bent vieną iš jų. Draugija yra filantropinė ir
mokslinė organizacija, platinanti brolybės idėjas praktiškai, o ne
teoriškai. Jos nariai gali būti krikščionys ir musulmonai, judėjai ir
parsai, buddistai ir brahmanistai, spiritualistai ir materialistai –
tai neturi reikšmės; bet kiekvienas narys privalo būti arba
filantropu, arba mokslininku, tyrinėjančiu arijų ir kitą senovinę
literatūrą, arba tyrinėti psichinius reiškinius. Kitaip sakant, pagal
galimybes jis turi padėti vykdyti nors vieną iš mūsų programos tikslų.
Priešingu atveju, jam nėra tikslo jungtis prie mūsų. Tokia yra
didžioji dauguma egzoterinės Draugijos dalis, susidariusi iš
„pritvirtintų“ ir „nepritvirtintų“ narių*. Jie gali tapti, bet gali ir
netapti tikrais teosofais. Jie yra nariai, nes įstojo į Draugiją; bet
Draugija negali padaryti teosofu to, kuris neturi dieviško daiktų
suvokimo jausmo, arba to, kuris reosofiją supranta kaip nuosavybę –
jeigu galima taip išsireikšti – sektantiškai ir egoistiškai. Priežodį
„ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą“, šiuo atveju, galima
perfrazuoti taip: „teosofas yra tas, kuris teosofija praktikuoja“.
* „Pritvirtintas“ narys yra tas, kuris dalyvauja kokios nors
Teosofinės Draugijos sekcijos veikloje. „Nepritvirtintas“ arba laisvas
narys – tas, kuris priklauso Draugijai, turi Teosofinės Draugijos
būstinės (Adjar, Madraso valstija) pažymėjimą, bet nesusiję su kokia
nors lože ar skyriumi.
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS TEOSOFAI IR NARIAI
026 Klausiantis.
Kaip aš suprantu, kalbama apie eilinius narius. Papasakokite apie
tuos, kurie studijuoja ezoterinę teosofija – jie juk tikri teosofai?
Teosofas.
Nebūtinai, kol jie patys neįrodė, kad jie tokie yra. Jie įstojo į
vidinę grupę ir davė įžadus vykdyti okultinės grupės taisykles taip
griežtai, kaip tik įmanoma. Tai sunkus įsipareigojimas, nes pirmoji
taisyklė – visiškas savo asmenybės atsisakymas. Tai reiškia, kad davęs
įžadus jis turi tapti visišku altruistu, niekada negalvoti apie save,
pamiršti savo išdidumą ir pasipūtimą, mąstant apie gėrį savo
artimiesiems – ne tik apie ezoterinės grupės narių gėrį. Jis, jeigu
ezoteriniai pamokymai atnešė jam nors kokios naudos, turi gyventi
visiško susilaikymo visame kame gyvenimą, atsisakydamas savęs ir pagal
griežtas moralines normas, vykdydamas savo pareigą visiems žmonėms.
Nedaugelis tikrų teosofų, esančių mūsų Draugijos nariais, yra tame
rate. Tai nereiškia, kad už Teosofinės Draugijos ir jos vidinės grupės
ribų nėra teosofų – jie yra, ir jų daugiau, negu galvoja žmonės ir,
žinoma, daug daugiau negu tarp pasauliečių Teosofinės Draugijos narių.
027 Klausiantis.
Kokia tada nauda stoti į taip vadinamą Teosofinę Draugiją? Koks
stimulas?
Teosofas.
Naudos jokios, išskyrus pranašumą gauti tikrų „Išminties Religijos“
mokymų ezoterines instrukcijas ir, jei ši programa įvykdyta,
sulauksite savitarpio pagalbos ir simpatijų. Sąjunga – tai jėga ir
harmonija, o suderintos pastangos daro stebuklus. Tame ir slypi visų
asociacijų ir sąjungų paslaptis nuo to laiko, kai egzistuoja žmonija.
028 Klausiantis.
Bet kodėl žmogus, susivaldęs ir kryptingas, turintis pakankamai
energijos ir užsispyrimo, negali tapti okultistu ar nors adeptu,
dirbdamas vienas?
Teosofas.
Gali, bet dešimt tūkstančių šansų prieš vieną, kad tai jam nepavyks.
Ir pirmoji iš priežasčių yra ta, kad šiais laikais nėra knygų apie
okultizmą arba teurgiją, kurios suprantama kalba išdėstytų alchemijos
arba viduramžių teosofijos paslaptis. Visos jos simbolinės arba
pateiktos alegorijomis; Vakarai amžių bėgyje prarado raktą, galinti
padėti visa tai suprasti, tai kaip žmogus gali suvokti tai, ką jis
skaito ar studijuoja? Čia slypi pats didžiausias pavojus, kuris veda į
nesuvoktą juodąją magiją ar į patį bejėgiškiausią mediumizmą. Todėl
neturint pašvęstojo mokytojo, su kuriuo būtų galima sulyginti savo
žinias, reikėtų atsisakyti pavojingo pavienio studijavimo.
Apsižvalgykite aplink ir pastebėkite. Tuo metu, kai du trečdaliai
civilizuotos visuomenės išjuokia pačią mintį apie tai, kad
teosofijoje, okultizme, spiritizme arba kabaloje kažkas yra, likusį
trečdalį sudaro labai skirtingi ir prieštaringi elementai. Kai kas
tiki mistika ir net antgamtiškumu (!), bet kiekvienas tiki savaip.
Kiti be vadovavimo pradeda studijuoti kabalą, psichizmą, mesmerizmą,
spiritizmą ar kokios nors formos misticizmą. Rezultatas: nerasite
dviejų žmonių, turinčių vienodą nuomonę, suderinusius pagrindinius
okultinius principus ir sutariančius vienas su kitu, nors jie ir
tariasi žiną viską ir kitus tikina esantys tikri adeptai. Maža to,
Vakaruose nėra prieinamo, mokslinio ir tikslaus okultizmo žinojimo –
nėra net tikros astrologijos, vienintelės okultizmo šakos, kuri, net
studijuojant ją egzoteriškai, turi savo dėsnius ir sistemą, – niekas
net neturi supratimo, kas yra tikrasis okultizmas. Kai kurie senovės
išmintį suveda į kabalą arba judėjų knygą „Zoar“, kurias kiekvienas
irgi traktuoja savaip, atitinkamai rabinų negyvos raidės metodams.
Kiti Aukščiausios Išminties išraiška laiko Svedenborgo (Swedenborg) ar
Bėmes (Bohme) veikalus; kai tuo tarpu tretieji senovės magijos
didžiąją paslaptį įžvelgia mesmerizme. Tie iš jų, kurie savo
nemokšiškas teorijas pritaiko praktikoje, greitai nusirita į juodąją
magiją. Laimingi tie, kuriems pasiseka to išvengti – juk jie neturi
nei mato, nei kriterijų, kad atskirtų melą nuo tiesos.
029 Klausiantis.
Ar tai reikia suprasti taip, kad Teosofinės Draugijos vidinė grupė
pretenduoja į tai, kad jų nurodymai yra tik iš realiai pašvęstųjų arba
ezoterinės išminties?
Teosofas.
Ne tiesiogiai. Asmeninis tokių mokytojų dalyvavimas nebūtinas.
Pakanka, kad jie duoda nurodymus kai kuriems iš tų, kurie eilę metų
mokėsi jų vadovaujami ir visą savo gyvenimą pašventė tarnystei. Tada,
savo ruožtu, jie gali gautas žinias perduoti tiems, kurie neturėjo
tokios galimybės. Trupinėlis tikrų žinių geriau, negu masė
nesuvirškintų ir nesuprantamų mokslų. Uncija aukso kainuoja tonas
dulkių.
030 Klausiantis.
O kaip sužinoti, jog tai tikrai auksas, o ne klastotė?
Teosofas.
Medį pažįstame pagal jo vaisius, sistemą – pagal jos rezultatus. Kai
mūsų priešininkai galės mums įrodyti, kad per visą ilgaamžę istoriją
nors vienas mokinys, studijuodamas okultizmą vienas pats, tapo šventu
adeptu, kaip Amonijus Sakas arba Plotinas, arba teurgu, kaip
Jamblichas, arba be jokio vadovo atliko tokius žygdarbius kaip
Sen-Žermenas; ir visa tai įvykdė nebūdamas mediumu, psichistu,
apgaudinėjančiu save patį, arba šarlatanu – tada mes prisipažinsime,
kad klydome. Bet iki tol teosofai linkę sekti įrodyto natūralaus
dėsnio Švento Mokslo tradicijomis. Yra mistikų, kurie padarė
didžiulius atradimus chemijoje ir fizikoje, labai artimus alchemijai
ir okultizmui; kiti, tik savo genialumo dėka, iš naujo dalinai ar
pilnai atskleidė prarastąją „misterijų kalbos“ abėcėlę, ir todėl
galėjo teisingai perskaityti senovinius žydų ritinius; ir dar yra tie,
kurie būdami aiškiaregiais, sugebėjo pagauti nuostabius Gamtos
slėpinių blyksnius. Bet visi jie yra tik siaurų pažiūrų specialistai.
Vienas iš jų – teoretikas-išradėjas, kitas – sektantiškai nusiteikęs
kabalistas, trečiasis – šiuolaikinis Svedenborgas, atmetantis viską,
kas neatitinka jo nuosavo mokslo ar religijos. Niekas iš jų negali
pasigirti, kad savo veikla suteikė naudos ne tik sau, bet ir visam
pasauliui. Tik keletas žiniuonių – kuriuos Karališkoji gydytojų ar
chirurgų Kolegija pavadins šarlatanais – nė vienas savo mokslais
nepadėjo žmonijai, ir netgi keliems savo aplinkos žmonėms. Kur tie
praeities chaldėjai (chaldeans), kurie įvykdydavo nuostabius išgydymus
„ne burtais, o paprastumu“? Kur Apolonijus iš Tianos, kuris išgydydavo
ligonius ir prikeldavo mirusiuosius bet kokiomis sąlygomis ir
aplinkybėmis? Europoje mums žinomi keli pirmojo atvejo specialistai,
bet antrojo atvejo – nė vieno, jie žinomi tik Azijoje, kur jogų
„gyvybės ir mirties“ paslaptis vis dar saugoma.
031 Klausiantis.
Ar tokių gydančių adeptų ugdymas yra teosofijos tikslas?
Teosofas.
Teosofija turi keletą tikslų; bet svarbiausi iš jų yra sumažinti
žmonių kančias, tiek moralines, tiek ir fizines. Ir mes tikime, kad
pirmosios yra daug svarbesnės negu antrosios. Teosofija privalo
įteigti etiką; ji turi apvalyti sielą, nes tai suteiks palengvėjimą ir
kūnui, kurio ligos, išskyrus nelaimingus atsitikimus, yra tik pasekmė.
Negalima pasiekti tikrojo okultizmo tikslo – padėti kenčiančiai
žmonijai – studijuojant jį egoistiniais sumetimais ir vien tenkinant
asmenines ambicijas. Lygiai taip pat negalima tapti okultistu,
studijuojant tik vieną vienintelę ezoterinės filosofijos sritį – to
pasiekiama, studijuojant (jeigu ne praktikuojant) visas sritis.
032 Klausiantis.
Tokiu atveju, siekimas pagrindinio tikslo padeda tik tiems, kurie
studijuoja ezoterinius mokslus?
Teosofas.
Visiškai ne. Kiekvienas pasaulietis Draugijos narys turi teisę gauti
bendras instrukcijas, jeigu tik jis to nori; bet tik nedaugelis linkę
tapti „dirbančiais nariais“ – dauguma linkę likti teosofijos pūzrais.
Vis tik, reikia suprasti, kad asmeniniai tyrinėjimai Teosofinėje
Draugijoje yra skatinami, jeigu tik jie neperžengia ribų, skiriančių
egzoterinį tyrinėjimą nuo ezoterinio, aklą magiją nuo sąmoningos.
SKIRTUMAS TARP TEOSOFIJOS IR OKULTIZMO
033 Klausiantis.
Jūs kalbate apie teosofiją ir okultizmą; ar tai tas pats?
Teosofas.
Jokiu būdu. Žmogus gali būti labai geru teosofu, būdamas ar nebūdamas
Draugijos nariu, ir jokiu būdu nebūdamas okultistu. Bet niekas negali
būti tikru okulistu, nebūdamas tikru teosofu; priešingu atveju, jis
bus tik juodasis magas, sąmoningai ar nesąmoningai.
034 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje?
Teosofas.
Aš jau sakiau, kad tikras teosofas privalo praktiškai įgyvendinti
pačius aukščiausius moralinius idealus, privalo stengtis suvokti savo
vieningumą su visa žmonija ir nenutrūkstamai darbuotis dėl kitų. O
jeigu okultistas taip nesielgia, jis veikia egoistiškai,
savanaudiškai; ir jeigu jis įgijo daugiau praktinių sugebėjimų, nei
paprasti žmonės, jis tampa visam pasauliui ir aplinkiniams daug
pavojingesniu priešu, nei paprastas mirtingasis. Tai akivaizdu.
035 Klausiantis.
Tai, galbūt, okulistas paprasčiausiai yra žmogus, turintis didesnes
galias nei kiti žmonės?
Teosofas.
Taip. Daug didesnes – jeigu jis praktikas ir mokytas okultistas, o ne
tik tokiu besivadinantis. Okultiniai mokslai visiškai nėra, kaip
rašoma enciklopedijose, „tie įsivaizduojami viduramžių mokslai,
tiriantys tariamą veiksmą ir okultinių savybių arba antgamtinių jėgų
įtaką, kaip alchemija, magija, nekromantija ir astrologija“, nes tie
mokslai yra realūs, veikiantys ir labai pavojingi. Jie moko pažinti
slaptas Gamtos galimybes, vystydami ir kultivuodami paslėptas galias,
„miegančias žmoguje“, tuo pačiu suteikdami jam milžinišką pranašumą
prieš neišprususius mirtinguosius. Geras to pavyzdys yra hipnotizmas,
kuris dabar tapo rimtu mokslinio tyrinėjimo objektu. Hipnozės jėga
buvo atrasta beveik atsitiktinai, jai kelią paruošė mesmerizmas; o
dabar įgudęs hipnotizuotojas praktiškai gali priversti žmogų daryti,
ką tik jis nori: gali jį priversti, nesuvokdamas to pats, kvailai
elgtis, – ar įvykdyti nusikaltimą, dažnai vietoj hipnotizuotojo ir jo
naudai. Argi tai ne siaubinga jėga, jeigu ja naudojasi nesirenkantys
priemonių žmonės? Belieka prisiminti, kad tai tik viena iš menkesnių
okultizmo sričių.
036 Klausiantis.
Bet argi patys kultūringiausi ir labiausiai išsilavinę žmonės visų tų
okultinių mokslų, magijos ir burtų nelaiko senovės prietarais ir
neišprusimu?
Teosofas.
Leiskite man pastebėti, kad jūsų pastaba yra dviprasmiška. „Patys
kultūringiausi ir išsilavinę“ tarp jūsų ir krikščionybė bet kurią kitą
religiją taip pat laiko senovės prietarais ir neišprusimu. Dabar
žmonės bent jau pradeda tikėti hipnotizmu, o kai kurie – netgi tarp
pačių kultūringiausių – pradeda tikėti teosofija ir jos reiškiniais.
Bet kas iš jų, išskyrus pamokslautojus ir apakusius fanatikus,
prisipažins, kad tiki bibliniais stebuklais? Štai čia ir prasideda
skirtumai. Yra labai geri ir dori teosofai, kurie gali patikėti
antgamtiniais, tame tarpe ir dieviškais stebuklais, bet nei vienas
okultistas tuo nepatikės. Nes okultistas praktikuoja mokslinę
teosofiją, paremtą tiksliomis žiniomis apie slaptą Gamtos struktūrą;
bet teosofas, naudodamas taip vadinamas paranormalias galias, be
okultizmo žinių, nuslysta į pavojingą mediumizmo formą todėl, kad,
nors ir prisilaikydamas teosofijos ir pačių aukščiausių jos etinių
principų, jis veikia tamsoje, tikėdamas nuoširdžiai, bet aklai.
Kiekvienas teosofas ar spiritualistas, bandantis praktikuoti vieną iš
okultinių mokslų šaką: hipnotizmą, mesmerizmą ar net fizinių fenomenų
kūrimo paslaptis ir taip toliau, nežinodamas tų jėgų filosofinio
racionalizmo pagrindų, panašus į valtį be vairo audringoje jūroje.
SKIRTUMAS TARP TEOSOFIJOS IR SPIRITUALIZMO
037 Klausiantis.
Bet argi jūs netikite spiritualizmu?
Teosofas.
Jeigu „spiritualizmu“ jūs laikote aiškinimus, kuriais spiritualistai
aiškina kai kuriuos antgamtinius reiškinius, tai mes kategoriškai tuo
netikime. Spiritualistai tvirtina, kad visus šiuos reiškinius vykdo
išėjusių mirtingųjų „dvasios“, paprastai jų giminaičių, kurie, jų
žodžiais tariant, grįžta į Žemę bendrauti su tais, kuriuos mylėjo ar
prie kurių buvo prisirišę. Mes visiškai atmetame tokias galimybes. Mes
tvirtiname, kad mirusiųjų dvasios negali grįžti į Žemę – nebent labai
retais ir išskirtiniais atvejais, apie kuriuos aš, galbūt, pasakysiu
vėliau; taip pat jos negali bendrauti su žmonėmis, išskyrus
absoliučiai subjektyvius būdus. Tai, kas atrodo objektyvu, arba
daiktiška, yra tik nefizinio žmogaus fantomas Tačiau psichinį arba,
taip sakant, „dvasinį“ spiritualizmą mes pripažįstame besąlygiškai.
038 Klausiantis.
Ar spiritistinius reiškinius jūs taip pat neigiate?
Teosofas.
Žinoma, ne – išskyrus sąmoningus sukčiavimo atvejus.
039 Klausiantis.
Tokiu atveju, kaip jūs juos paaiškinate?
Teosofas.
Įvairiais būdais. Visų šių reiškinių priežastys ne tokios jau
paprastos, kaip norėtų tikėti spiritualistai. Dažniausiai taip
vadinamų „materializacijų“ varomoji jėga, „deus ex machina“ yra
mediumo, arba kieno nors iš dalyvių, astralinis kūnas arba
„antrininkas“. Šis astralinis kūnas taip pat yra veikiančioji jėga,
kai atsiranda užrašai ant uždengtos lentos, panašiai kaip Deivenporto
reiškiniuose ir t.t.
040 Klausiantis.
Jūs sakote „paprastai“, o kas vyksta kitais atvejais?
Teosofas.
Tai priklauso nuo reiškinių prigimties. Kartais tai buvusių kamalokoje
asmenybių astraliniai likučiai; kitais atvejais – elementalai.
„Dvasia“ – įvairiai ir plačiai suprantamas žodis. Aš nežinau, ką turi
galvoje spiritai, naudodami šį terminą; bet kaip suprantame mes, jie
tvirtina, kad fizinius reiškinius vykdo persikūnijantis „aš“, dvasinė
ir nemirtinga „individualybė“. O šitą hipotezę mes visiškai atmetame.
Sąmoninga individualybė netekusi kūno negali materializuotis, taip pat
ji negali iš savo mentalinės devačano (devachan) sferos sugrįžti į
žemiško daiktiškumo planą.
041 Klausiantis.
Tačiau daugelis pranešimų, gautų iš „dvasių“, demonstruoja ne tik
protą, bet ir atskleidžia nežinomus mediumui faktus, o kartais ir
faktus, nežinomus tyrinėtojui ir visiems dalyvaujantiems.
Teosofas.
Tai visiškai neįrodo, kad protas ir žinios, apie kuriuos jūs kalbate,
priklauso dvasioms ar bekūnėms sieloms. Žinoma, kad transo būsenoje
somnambulai kuria muziką ir eiles, sprendžia matematikos uždavinius,
nors prieš tai jie niekada nesimokė nei muzikos, nei matematikos. Kiti
protingai atsakinėja į sudėtingus klausimus, ir kartais net kalba
senąja žydų ar lotynų kalbomis, kurių anksčiau visiškai nežinojo – ir
visa tai vyksta giliai miegant. Ar jūs tvirtinsite, kad tai taip pat
„dvasių“ nuopelnai?
042 Klausiantis.
O kaip tai paaiškinsite jūs?
Teosofas.
Mes tvirtiname, kad dieviškoji kibirkštis, esanti žmoguje, būdama
vienalytė ir tapati su Visuotine Dvasia, mūsų „dvasinis Aš“,
praktiškai yra visažinanti, bet negali atskleisti savo žinių dėl
materijos ribojimų. Kuo daugiau tų ribojimų pašalinama, kitaip sakant,
kuo stipriau užblokuojama nuosava nepriklausoma veikla ir fizinio kūno
sąmonė, kaip giliai įmigus, transo būsenoje arba sergant, tuo pilniau
šiame plane gali save išryškinti vidinis „Aš“. Tai mūsų paaiškinimas
tų, tikrai nuostabių aukšto lygio reiškinių, kuriuose be abejonės
reiškiasi protas ir žinios. Jei kalbėti apie žemesnio lygio
reiškinius, tokius kaip fiziniai reiškiniai ar banalūs „dvasių“
pranešimai, tai net patys bendriausi paaiškinimai pareikalaus daugiau
vietos ir laiko, negu dabar būtų galima jiems skirti. Tegul įrodymų
našta užgula tikinčiuosius „dvasiomis“. Būdami kol kas įsitikinę, kad
aukščiausio lygio reiškiniai vyksta veikiant bekūnėms sieloms,
spiritualistų lyderiai ir patys protingiausi bei labiausiai apsišvietę
iš jų, jau pradeda pripažinti, kad ne visus reiškinius vykdo dvasios.
Palaipsniui jie pripažins visą tiesą; bet kol kas mes neturime nei
teisės, nei noro primesti jiems savo pažiūras. Ir vis tik, grynai
psichinių ir dvasinių pasireiškimų atveju mes tikime tarpusavio ryšio
galimybe tarp gyvenančio žmogaus dvasios ir bekūnių asmenybių dvasių.
043 Klausiantis.
Tai reiškia, kad jūs pilnai atmetate spiritualizmo filosofiją?
Teosofas.
Jeigu jūs turite galvoje jų nesubrendusias teorijas, kurias vadinate
„filosofija“ – tai taip. Tiesą sakant, jie neturi filosofijos. Taip
sako jų geriausi, labiausiai išsilavinę ir sąžiningiausi gynėjai. Jų
pagrindinę, vienintelę ir nepriekaištingą tiesą, o būtent tai, kad
reiškiniai vyksta per mediumus, valdomi nematomos jėgos ir proto,
niekas neneigs ir negalės paneigti, gal tik išskyrus, užkietėjusį
materialistą iš „Haksli didžiojo kojos piršto“ mokyklos. O kalbant
apie jų filosofiją, tai leiskite pacituoti žurnalo „Light“ redaktorių,
nes uolesnį ir protingesnį spiritualizmo idėjų gynėją sunku būtų
surasti. Štai ką rašo vienas iš nedaugelio spiritualistų-filosofų
„M.A.Oksonas“ apie jų organizacijos trūkumus ir aklą fanatizmą:
„Reikia atidžiai išstudijuoti tą momentą, nes jis gyvybiškai svarbus.
Mes turime patirtį ir žinias, palyginus su kuriomis kitos žinios yra
nereikšmingos. Paprastas spiritualistas pratrūksta pasipiktinimu,
jeigu kas nors išdrįsta suabejoti jo žiniomis apie ateitį ir jo
absoliučiu ateities gyvenimo įsitikinimu. Ten, kur kiti žmonės su
pirmyn ištiestomis silpnomis rankomis bando užčiuopti kelią į tamsią
ateitį, jis eina žvaliai, kaip turintis žemėlapį ir žinantis savo
kelią. Ten, kur kiti sustoja dėl savo dievobaimingumo ar pasitenkinę
tėvų tikyba, jis didžiuojasi tuo, jog žino tai, kuo jie tik tiki, ir
iš gausių atsargų jis gali sustiprinti mažėjantį tikėjimą, paremtą tik
viltimi. Jis nuostabus tuo, kaip moka elgtis su pačia aukščiausia
žmogaus viltimi. „Jūs tikitės to, – sako jis – ką aš galiu
paprasčiausiai pademonstruoti. Jūs tikite legendomis apie tai, ką aš
galiu įrodyti eksperimentais, atitinkančiais pačius griežčiausius
mokslinius metodus. Jūsų senieji tikėjimai blėsta, palikite juos ir
išsilaisvinkite. Juose tiek pat melo, kiek ir teisybės. Jūsų statiniai
gali būti patikimi, tik turėdami patikimą pademonstruoto fakto
pagrindą. Visi senieji tikėjimai aplink jus žlunga. Pasistenkite
išvengti žlugimo ir išsidanginkite iš ten“.
Tačiau kai tik kas nors pabando turėti reikalų su šia nuostabia
asmenybe, kokių sulaukia rezultatų? Rezultatai būna labai įdomūs ir
nuviliantys. Tas žmogus taip įsitikinęs savo pasiųstomis žinutėmis,
kad nesistengia patikrinti tų interpretacijų, kurias jo faktams duoda
kiti. Išminčiai daug amžių stengėsi išaiškinti tai, ką spiritualistas
laiko įrodytu; bet jis net nežvilgtelės į tuos tyrinėjimus. Be to, jis
ne visada sutaria ir su kitais spiritualistais. Tai vėl darosi panašu
į pasakojimą apie seną škotę, kuri su savo vyru įsteigė „bažnyčią“.
Jie turėjo nuosavus raktus į rojų, tiksliau, turėjo tik ji, nes
„Džemiu ji pilnai nebuvo įsitikinusi“. Lygiai taip pat visą laiką
persidalijančios, persiskirstančios ir persigrupuojančios
spiritualistų sektos kraipo galvomis ir viena „negarantuoja“ už kitą.
Tuo tarpu kolektyvinė žmonijos patirtis šiuo klausimu tvirta ir
nesikeičianti: jėga slypi vienybėje, o susiskirstymas – silpnumo ir
pralaimėjimo šaltinis. Stovinti petys į petį, apmokyta ir
disciplinuota minia tampa armija, kur kiekvienas žmogus yra vertas
šimto netreniruotų. Bet kurioje žmogaus veikloje organizacija lemia
sėkmę, laiko ir darbo, išteklių ir paruošiamųjų darbų ekonomiją. Plano
ir metodų trūkumas, atsitiktinis, laikinas darbas, apsireiškiantis
energijos protrūkiais, nedisciplinuotos pastangos – visa tai reiškia
neišvengiamą žlugimą. Žmonijos balsas patvirtina tiesą. Ar sutinka
spiritualistas su šiomis išvadomis, ar veikia, prisilaikydamas jų? Ne.
Jis atsisako organizacijos. Jis pats sau yra įstatymas ir visada
pastatęs šerius prieš savo artimuosius“ („Light“. 1889, birželio 22).
044 Klausiantis.
Man sakė, kad Teosofinė Draugija iš pradžių buvo įsteigta tam, kad
sutriuškintų spiritualizmą ir tikėjimą į žmogaus individualybės
išsaugojimą?
Teosofas.
Jus dezinformavo. Visi mūsų įsitikinimai pagrįsti kaip tik šia
nemirtingąja individualybe. Bet jūs, kaip ir daugelis kitų, painiojate
individualybę su asmenybe. Matyt, jūsų vakarietiški psichologai iki
šiol nenustatė aiškaus skirtumo tarp šių sąvokų. O tai kaip tik ir yra
tas skirtumas, kuris padeda suprasti Rytų filosofiją ir yra
pagrindinis nesutarimas tarp teosofinio ir spiritualistinio mokymų.
Vis tiktai aš privalau pareikšti, nors tai gali iššaukti dar didesnį
kai kurių spiritualistų priešiškumą, kad būtent teosofija yra tikras
ir švarus, be jokių priemaišų, spiritualizmas, kai tuo tarpu
šiuolaikinė sistema šiuo pavadinimu, kurią šiandien praktikuoja masės,
yra paprastas transcendentalinis materializmas.
045 Klausiantis.
Prašau, paaiškinkite savo mintį tiksliau.
Teosofas.
Aš turiu galvoje tai, kad nors mūsų mokymai tvirtina apie dvasios ir
materijos identiškumą, ir nors mes sakome, kad dvasia yra potenciali
materija, o materija – paprasčiausia kristalizuota dvasia (taip pat,
kaip ledas yra sušalę garai), vis tiktai pradinė ir amžinoji visa ko
būsena yra ne dvasia, o, taip vadinama, meta-dvasia (o matoma ir kieta
materija yra tik periodinis jos pasireiškimas); be to, mes tvirtiname,
kad terminas „dvasia“ gali būti taikomas tik tikrai individualybei.
046 Klausiantis.
O koks skirtumas tarp tos „tikros individualybės“ ir „aš“, kuriuos
visi mes suvokiame?
Teosofas.
Prieš atsakant, turime išsiaiškinti, kaip jūs suprantate „aš“. Mes
skiriame paprastą savęs suvokimo faktą, paprastą „aš esu aš“ jausmą ir
sudėtingesnę mintį „aš esu misteris Smitas“, arba „misis Braun“. Jeigu
tikėti vieno ir to paties Aš gimimų, arba persikūnijimų, nuoseklumu,
kaip tikime mes, tai šis skirtumas tampa pagrindine visos idėjos
šerdimi. Kaip galima pamatyti „misteris Smitas“, tikrovėje reiškia
ilgą kasdieninių pergyvenimų seriją, surištų į krūvą atminties siūlo,
ir sudarančių tai, ką misteris Smitas vadina „savimi“. Bet nei vienas
iš šių pergyvenimų, tikrovėje nėra „aš“, be to jie „misteriui Smitui“
nesuteikia jausmo, kad tai ir yra jis pats, nes jis pamiršta didžiąją
dalį savo kasdieninių pergyvenimų, ir jie sukelia jam savęs suvokimo
jausmą tol, kol jie vyksta. Mes, teosofai, matome skirtumą tarp šio
„pergyvenimų“ vėrinio, kurį mes laikome apgaulinga (nes ji tokia
baigtinė ir trumpalaikė) asmenybe, ir tarp to elemento žmoguje, kuris
suteikia jam „aš esu aš“ jausmą. Tai ir yra tas Aš, kurį mes vadiname
tikrąja individualybe; ir mes sakome, kad šis Aš, arba individualybė,
kaip aktorius gyvenimo scenoje vaidino daug vaidmenų. Sulyginkime
kiekvieną naują to paties Aš gyvenimą Žemėje su vienu spektakliu
teatro scenoje. Vieną sykį aktorius, arba „Aš“, yra „Makbetas“, kitą
–„Otelas“, trečią kartą „Romeo“, ketvirtą jau „Hamletas“ arba
„Karalius Lyras“, ir taip toliau, kol pereis visą persikūnijimų ciklą.
Aš pradeda savo gyvenimišką kelionę kaip elfas, „Arielis“ arba
„Pakas“, jis atlieka statisto vaidmenį, vaidindamas kareivį, tarną,
choristą; paskui pakyla iki „vaidmenų su tekstu“, pakaitomis vaidina
pagrindinius ir epizodinius vaidmenis, kol, galiausiai, nulipa nuo
scenos kaip „Prosperas“, magas.
047 Klausiantis.
Aišku. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad tikrasis Aš po mirties negali
sugrįžti į Žemę. Bet juk aktorius gali laisvai pasirinkti vaidmenis ir
sugrįžti prie ankstesnių, kai panorės, jei jis išsaugojo
individualybės jausmą?
Teosofas.
Mes sakome, kad ne, paprasčiausiai todėl, kad toks sugrįžimas į Žemę
nesuderinamas su bet kuria tyros palaimos būsena po mirties, ką aš esu
pasiruošusi įrodyti. Mes sakome, kad per savo gyvenimą žmogus kenčia
tiek daug ir neužtarnautai dėl aplinkinių žmonių kaltės, su kuriais
jis priverstas bendrauti, arba dėl supančios aplinkos, ir todėl jis
besąlygiškai turi teisę į poilsį ir ramybę, jeigu ne į palaimą, iki
vėl reikės nešti gyvenimo naštą. Bet tai mes galime apsvarstyti
vėliau.
KODĖL TEOSOFIJA PRIPAŽĮSTAMA?
048 Klausiantis.
Iki tam tikros ribos aš suprantu; aš matau, kad jūsų mokymai yra daug
sudėtingesni ir metafiziškesni, nei spiritualizmas ar šiuolaikinė
religinė mintis. Bet ar galite pasakyti, kodėl teosofijos sistema,
kurią propaguojate, sukelia tokį didelį susidomėjimą ir tuo pačiu tokį
priešiškumą?
Teosofas.
Tam yra keletas priežasčių; tarp kurių galima išvardinti: Pirma,
stiprus nusivylimas grubiomis materialistinėmis teorijomis,
vyraujančiomis dabartiniame moksle. Antra, visuotinis nepasitenkinimas
dirbtinomis įvairių krikščioniškų bažnyčių teologijomis ir vis
didėjančiu konfliktuojančių sektų skaičiumi. Trečia, vis didėjantis
supratimas, kad tikėjimo simboliai, taip aiškiai prieštaraujantys
patys sau ir vienas kitam negali būti tikri, o neįrodytos pretenzijos
negali būti realios. Šitas natūralus nepasitikėjimas visuotinai
pripažintomis religijomis tik stiprėja ir patiria visišką
pralaimėjimą, siekiant išsaugoti moralę ir apvalyti visuomenę bei
mases. Ketvirta, daugelio įsitikinimas ir keleto žmonių tikslus
žinojimas, kad turi egzistuoti filosofinė ir religinė sistema, kuri
bus mokslinė, o ne paprasčiausiai spekuliatyvinė. Penkta, galbūt, tai
tikėjimas tuo, kad tokios sistemos reikia ieškoti tarp mokymų, gerokai
ankstyvesnių, nei šiuolaikiniai tikėjimai.
049 Klausiantis.
O kodėl ši sistema siūloma tik dabar?
Teosofas.
Paprasčiausiai todėl, kad atėjo laikas, ir tai patvirtina tas faktas,
kad tiek daug tikrų ieškotojų stengiasi sužinoti tiesą, kiek tai
bekainuotų, ir kur ji besislėptų. Matydami tai jos saugotojai leido
paskelbti bent jau kai kurias jos dalis. Jeigu Teosofinės Draugijos
steigimas būtų atidėtas dar keleriems metams, tai per tą laiką pusė
civilizuotų žmonių būtų tapę užkietėjusiais materialistais, o kita
pusė – antropomorfistais ir fenomenalistais.
050 Klausiantis.
Tokiu atveju, ar galima teosofiją laikyti apreiškimu?
Teosofas.
Jokiu būdu – net kaip naujas ir gautas tiesiogiai iš aukščiau, iš virš
natūralių ar, kraštutiniu atveju, viršžmogiškų būtybių; tai tik
„skraistės atkėlimas“ nuo senų, labai senų tiesų, skirtas anksčiau
nesusipažinusiems su jomis žmonėms ir net nežinojusiems apie šių
senovinių žinių buvimą ir saugojimą.*
* Tapo madinga, ypač paskutiniu metu, galvoti, kad didžiųjų ir
civilizuotų tautų, tokių kaip egiptiečių, graikų ir romėnų misterijose
nieko nebuvo, išskyrus žynių suktybes ir apgaules. Net rozenkreiceriai
laikomi pusiau fantazuotojais, pusiau sukčiais. Apie juos parašyta
gausybė knygų; ir naujokai, kurie anksčiau kažin ar girdėjo tuos
pavadinimus, tapo aršiais kritikais bei alchemijos, ugnies filosofijos
ir, bendrai, misticizmo žinovais. Ir vis tik, žinoma daugybė Egipto,
Indijos, Haldėjos, Aravijos hierofantų, kurie kartu su didžiaisiais
Graikijos ir Vakarų filosofais bei išminčiais visas žinias priskyrė
tam, kas buvo vadinama išmintimi ir dievišku mokslu, nes jie, iš
esmės, viso meno ir mokslo ištakas laikė dieviškomis. Platonas
Misterijas laikė šventomis; Klimentas Aleksandrietis, kuris buvo
pašvęstas į Elevsino Misterijas, pareiškė, „kad žinios, duotos jose,
yra žmogaus pažinimo viršūnė“. Kaip jūs galvojate, ar galėjo Platonas
ir Klimentas būti sukčiai ar kvailiai, o, galbūt, iškart ir viena ir
kita?
051 Klausiantis.
Jūs kalbėjote apie „persekiojimus“. Jeigu teosofija pristato tiesą
tokią, kokia ji yra, kodėl ją sutinka su tokiu pasipriešinimu, o ne su
visuotiniu pripažinimu?
Teosofas.
Ir vėl, dėl daugelio ir skirtingų priežasčių, viena jų – žmonių
priešiškumas „naujovėms“, kaip jie tai vadina. Egoizmas, iš esmės, yra
konservatyvus ir negali pakęsti, kai jį trikdo. Jis suteiks pirmenybę
sukalbamam ir nereikliam melui, o ne didžiausiai tiesai, jeigu tik ši
pareikalaus atsisakyti nors trupinėlio komforto. Protinės inercijos
jėga labai didelė, jeigu tučtuojau nenusimato naudos ir atlygio. Mūsų
amžius pasižymi bedvasiškumu ir prozajiškumu (red. kasdieniškumu,
pilkumu). Tai dar papildo nesuprantamas teosofinio mokymo charakteris
ir sudėtingos doktrinos, kurios kartais visiškai priešingos daugeliui
žmogiškų prietarų, kuriuos išpuoselėjo sektos ir kurios įsigraužusios
į pačią populiarių tikėjimų šerdį. Jeigu prie viso to pridėsime
asmenines pastangas ir gyvenimo skaistumą, reikalaujamų iš tų, kurie
nori tapti vidinio rato mokiniais, o taip pat labai ribotą skaičių tų,
kurie pasiruošę laikytis mūsų taisyklių, varžančių jų egoizmą, tampa
aišku, kodėl teosofija taip sunkiai ir lėtai skinasi sau kelią. Iš
esmės, jos filosofija įkandama tik tiems, kurie yra prislėgti gyvenimo
kančių ir praradę bet kokią viltį išsikapstyti iš to liūno kitais
būdais. Be to, istorija rodo, kad iš pradžių bet kuris tikėjimas ar
moralinė sistema, pirmąkart pasireiškę nežinomoje aplinkoje sutikdavo
visus įmanomus trukdymus, kuriuos tik galėdavo išgalvoti
tamsuoliškumas ir egoizmas. Realybėje „novatoriaus vainikas – tai
erškėčių vainikas!“ Senų, sugriaužtų kirvarpų pastatų griovimas visada
susijęs su kai kuriais pavojais.
052 Klausiantis.
Visa tai, greičiau, yra Teosofinės Draugijos etika ir filosofija. Ar
galite bendrais bruožais apibūdinti pačią Draugiją, jos tikslus ir
įstatus?
Teosofas.
Tai niekada nebuvo paslaptis. Klauskite, ir jūs gausite tikslius
atsakymus.
053 Klausiantis.
Bet aš girdėjau, kad jus pančioja įžadai?
Teosofas.
Tik slaptoje (arcane) arba „ezoterinėje“ sekcijoje.
054 Klausiantis.
Ir vis tiktai, kai kurie buvę nariai, išstoję iš Draugijos, nelaiko
savęs įsipareigojusiais. Ar jie teisūs?
Teosofas.
Tai byloja apie jų garbės supratimo netobulumą. Kokiu būdu jie gali
būti teisūs? Apie tokius atvejus gerai parašyta mūsų teosofinio organo
Niujorke leidžiamame žurnale „Path“: „Įsivaizduokite, kad kareivį
teisia už priesaikos ir disciplinos pažeidimus ir po to atleidžia iš
tarnybos. Įtūžęs ant teisėsaugos ir jos vykdytojų, nors apie bausmę
jis buvo įspėtas, kareivis kaip išdavikas ir šnipas eina pas priešus,
siekdamas atkeršyti savo buvusiems vadams, be to teigdamas, kad
nuobauda atleido jį nuo ištikimybės priesaikos“. Kaip jūs galvojate,
ar jis teisus? Ar jums neatrodo, kad jį reikia laikyti negarbingu
žmogumi ir bailiu?
055 Klausiantis.
Aš galvoju, kad taip; bet yra galvojančių priešingai.
Teosofas.
Tuo blogiau jiems. Bet apie tai mes pakalbėsime vėliau, jeigu jūs
nieko prieš.
III TEOSOFINĖS DRAUGIJOS DARBINĖ SISTEMA
DRAUGIJOS TIKSLAI
056 Klausiantis.
Kokie „Teosofinės Draugijos“ tikslai?
Teosofas.
Jų trys ir tokie jie buvo iš pat pradžių.
1. Sukurti Visuotinį Žmonijos kaip Brolijos branduolį, be rasių, odos
spalvos ar tikėjimo išpažinimo skirtumų.
2. Skatinti arijų ir kitų pasaulinių religijų šventų rankraščių ir
įvairių mokslinių krypčių studijavimą, ginti Azijos literatūros
šaltinius, kurie turi svarbią reikšmę, ypač priklausantys
bramanistinei, buddistinei ir zoroastristinei filosofijoms.
3. Įvairiais prieinamais aspektais tyrinėti užslėptas Gamtos
paslaptis, ypač psichines ir dvasines galimybes, užslėptas tik
žmoguje. Tai, bendrais bruožais, ir yra trys pagrindiniai Teosofinės
Draugijos tikslai.
057 Klausiantis.
Ar jūs galite pateikti detalesnę informaciją apie juos?
Teosofas.
Mes galime kiekvieną iš šių trijų tikslų suskirstyti į tiek dalių,
kiek bus reikalinga.
058 Klausiantis.
Tada pradėkime nuo pirmojo. Kokiomis priemonėmis ir būdais jūs galite
pasinaudoti, kad pažadintumėte brolybės jausmą tarp rasių, kurios,
kaip žinome, labai skiriasi papročiais, religijomis, įsitikinimais ir
mąstymo būdu?
Teosofas.
Leiskite man prie šito pridurti dar tai, ką, mano supratimu, jūs
nutylite. Juk mes žinome, kad išskyrus likučius dviejų senų nacijų –
parsų ir žydų, – kiekviena ne tik turi nesutarimų su kitomis, bet ir
yra susiskaldžiusi savo viduje. Tuo ypač pasižymi taip vadinamos
krikščioniškos nacijos. Štai iš čia jūsų nuostaba ir priežastis, kodėl
mūsų pirmasis tikslas jums atrodo utopija. Ar gi ne taip?
059 Klausiantis.
Taip, tikrai, bet kaip jūs galėtumėte tai paaiškinti?
Teosofas.
Prieš patį faktą neturiu nieko, bet galiu labai daug pasakyti apie
būtinybę likviduoti priežastis, dėl kurių šiuo metu Visuotina Brolija
yra neįmanoma.
060 Klausiantis.
Kokios, jūsų požiūriu, tos priežastys?
Teosofas.
Pirmoji ir reikšmingiausia – tai natūralus žmogiškos natūros egoizmas.
Vietoj to, kad būtų išgyvendinamas, jis (egoizmas) religinio auklėjimo
pagalba kasdien stimuliuojamas ir stiprinamas, kol virsta žiauriausiu
bei nesuvaldomu jausmu; toks religinis auklėjimas ne tik tendencingai
ugdo, bet, galiausiai, ir išteisina šį jausmą. Žmonių suvokimas apie
tai, kas teisinga ir neteisinga, buvo pilnutinai iškreiptos
tiesioginiu, pažodiniu žydiškos Biblijos supratimu. Visas
nesavanaudiškas altruistinis Jėzaus mokymas paprasčiausiai virto
teoriniu dalyku oratoriškai mankštai tribūnose, kai tuo tarpu
praktinio egoizmo principai, kurių moko Mozės Biblija ir prieš kuriuos
Kristus taip bergždžiai pamokslavo, tvirtai įsišaknijo Vakarų tautų
gyvenime. „Akis už akį, dantis už dantį“ tapo pirmąja jūsų įstatymo
taisykle. Ir aš pareiškiu, atvirai ir drąsiai, kad šią iškraipytą
doktriną, kaip ir daugelį kitų, su šaknimis gali išrauti tik teosofija.
BENDRAS VISŲ ŽMONIŲ KILMĖS ŠALTINIS
061 Klausiantis.
Kokiu būdu tai gali padaryti teosofija?
Teosofas.
Paprasčiausiai pademonstruodama loginius, filosofinius, metafizinius
ir netgi gamtos mokslų pagrindus:
a) visi žmonės dvasiškai ir fiziškai yra tos pačios kilmės, tokia
fundamentali yra ir teosofijos padėtis;
b) kadangi žmonija, iš esmės, yra viena, ir ta jos esmė yra begalinė,
nesukurta ir amžina, vadiname mes ją Dievu ar Gamta – niekas, tokiu
būdu, negali įtakoti vienos tautos ar vieno žmogaus, tuo pačiu
neįtakodamas kitos tautos ar kito žmogaus. Šitai taip pat tikra ir
akivaizdu, kaip kad ir mestas į kūdrą akmuo anksčiau ar vėliau
sujudins kiekvieną šio vandens telkinio lašelį.
062 Klausiantis.
Bet tai nėra Kristaus mokymas, tai, greičiau, panteizmas.
Teosofas.
Štai čia ir slypi jūsų paklydimas. Tai švariausia krikščionybė, nors
ir ne judėjiškos krypties, todėl jūsų biblijinės nacijos stengiasi
ignoruoti ją.
063 Klausiantis.
Tai nepagrįstas ir neteisingas kaltinimas. Kur įrodymai tokiems jūsų
pareiškimams?
Teosofas.
Jie visada su manimi. Kristui priskiriami žodžiai: „Mylėkite vienas
kitą“ ir „mylėkite savo priešus“, „nes jei jūs temylite tuos, kurie
jus myli, kokio atlyginimo jūs begalite laukti? Ar taip nesielgia ir
muitininkai*? Ir jei jūs sveikinate vien savo brolius, ką tokio
ypatingo jūs atliekate? Ar gi ne taip elgiasi ir pagonys?“ Tai
Kristaus žodžiai. Bet Pradžios Knygoje (d.9, p.25) sakoma: „Prakeiktas
Kanaanas, vergų vergas jis bus savo broliams“. Tačiau, nežiūrint to,
bibliniai krikščionys teikia pirmenybę Mozės įstatymui, bet ne
Kristaus Meilės Įstatymui. Jie remiasi Senuoju Testamentu, kuris su
savo pavergiančiais, grobuoniškais ir engiančiais kitas rases, kurias
jie vadina žemesnėmis, įstatymais nuolaidžiauja visoms jų aistroms.
Kokie nusikaltimai buvo vykdomi, pasiremiant Senojo Testamento
velniškų pasisakymų jėga (jeigu suprasti paraidžiui), gali atskleisti
tik istorija, ir tai nepilnai.**
* Į muitininkus tais laikais žiūrėjo kaip į plėšikus ir kišenvagius.
Tarp žydų muitininko profesija buvo laikoma pačia gėdingiausia. Jiems
buvo draudžiama įžengti į Dievo Namus, ir Mato (18,7) Evangelijoje
vienodai kalbama kaip apie pagonis, taip ir apie muitininkus. Ir vis
tik, jie buvo tik romėnų mokesčių rinkėjai, ir buvo tokioje pat
padėtyje, kaip britų valdininkai Indijoje ir kitose pavergtose šalyse.
** Vėlyvaisiais viduramžiais, veikiant moraliniams faktoriams, vergovė
Europoje beveik išnyko; bet vėliau du svarbūs įvykiai sugriovė
europinės visuomenės moralinius principus ir užtraukė žmonijai tokį
kiekį prakeiksmų, koks retai pasitaiko Žemėje. Vienu iš tokių įvykių
buvo žygis į barbarų apgyventus kraštus, kur žmogiškosios būtybės tapo
įprastiniu prekybos objektu, o kitu – Naujojo Pasaulio atradimas su
neišsenkančio turto šaltiniais, kurių pasisavinimui reikėjo atvežtinės
darbo jėgos. Keturis šimtus metų Afrikos pakrantėse buvo grobiami
vyrai, moterys ir vaikai, atplėšiami nuo visko, ką jie žinojo ir
mylėjo, ir pardavinėjami svetimšaliams prekeiviams. Sukaustytus
grandinėmis juos perveždavo triumuose; šios siaubingos, taip
vadinamos, „perkėlos“ metu dažnai gyvieji būdavo kartu su mirusiais.
Kaip tvirtina Bankroftas, kurį galima laikyti objektyviu istoriku,
tokių fatališkų kelionių metu iš trijų su ketvirčiu milijono žmonių
250 tūkstančių buvo išmesti į jūrą. Likusieji buvo pasmerkti šiurpiai
nežinomybei kasyklose ir rimbų smūgiais buvo suginti į cukranendrių
plantacijas bei ryžių laukus. Už šį siaubingą nusikaltimą kaltė krenta
krikščioniškai bažnyčiai. „Švenčiausiosios Trejybės vardu“ Ispanijos
vyriausybė, įtakojama Romos Katalikų Bažnyčios, sudarė daugiau kaip
dešimt sutarčių, suteikiančių teisę parduoti į vergiją penkis šimtus
tūkstančių žmogiškų būtybių; 1562 metais seras Džonas Hopkinsas
išplaukė laivu, kuris buvo pavadintas švenčiausiu Jėzaus vardu, į savo
šėtonišką ekspediciją pirkti Afrikoje vergus ir parduoti juos
Vest-Indijoje; karalienė Elžbieta, būdama krikščionių protestantų
tikėjimo, apdovanojo jį už šį pirmą pasisekusį anglams prekybinį
nužmogėjimo verslą, suteikdama jam teisę kaip herbą nešioti ženklą,
kuriame pavaizduotas „supančiotas, natūralios odos spalvos pusiau
mauras“, arba, kitais žodžiais tariant, sukaustytas grandinėmis negras
vergas. („Kryžiaus užkariavimai“, cituota iš „Agnostic Jornal“)
064 Klausiantis.
Aš girdėjau jus sakant, kad mūsų fizinės kilmės vieningumas įrodytas
moksliškai, o dvasinės – Išminties Religijos. Bet lig šiol mes
nepastebime, kad darvinistai būtų linkę į visuotinę žmonių brolybę.
Teosofas.
Būtent. Tai ir demonstruoja materialistinių sistemų neįtikinamumą ir
įrodo, kad mes, teosofai, esame teisūs. Mūsų fizinės kilmės
identiškumas neiššaukia mumyse kilnių ir subtilių jausmų. Materija,
netekusi sielos ir dvasios, arba savo dieviškosios esmės, negali
prakalbinti žmogiškos širdies. Bet tikro, nemirtingo žmogaus sielos ir
dvasios tapatumas, kaip mus moko teosofija, kartą įrodytas ir giliai
įsišaknijęs mūsų širdyse, ves mus tikrojo gailestingumo, brolybės ir
laisvos valios keliu.
065 Klausiantis.
Kaip teosofija aiškina bendrą žmonijos kilmę?
Teosofas.
Mokymu apie tai, kad visos Gamtos, objektyvios ir subjektyvios, šaknis
ir viskas, kas išvis egzistuoja Visatoje, matoma ar nematoma, buvo,
yra ir visada bus viena absoliuti esybė, iš kurios viskas atsiranda ir
į kurią viskas sugrįžta. Tai arijų filosofija, pilnai perteikta tik
vedantistų ir buddistų sistemose. Turint omenyje pirmąjį mūsų tikslą,
visų teosofų pareiga – visais praktiškai prieinamais būdais, visose
šalyse skatinti nesektantinį išsilavinimą.
066 Klausiantis.
Ką be viso to jūsų Draugija rekomenduoja savo nariams? Aš turiu
omenyje fiziniame plane.
Teosofas.
Norėdami sužadinti tautose brolybės jausmą, mes privalome plėtoti
tarptautinius prekių ir technologijų mainus, padėdami patarimais,
suteikdami informaciją, bendradarbiauti su visomis vertomis dėmesio
asmenybėmis ir asociacijomis, vienok su sąlyga, apie tai įspėja
Įstatai, kad „už Draugijos ir jos narių paslaugas negali būti gaunamas
pelnas ar imami procentai“.
Štai praktinis pavyzdys. Visuomenės organizacija, nuostabiai parodyta
Edvardo Bellami knygoje „Žvilgsnis atgal“, atspindi teosofinę idėją ir
nurodo, koks turi būti žengtas pirmas žingsnis, siekiant realizuoti
Visuotinės Brolijos idėją. Jo pavaizduota padėtis toli nuo tobulumo,
nes egoizmas vis dar yra, ir jis valdo žmonių širdis. Bet, apskritai,
egoizmas ir individualizmas įveikiami solidarumo ir visuotinos
brolybės jausmu. Ten aprašytoji gyvenimo schema iki minimumo sumažina
galimybes kilti ir vystytis egoizmui.
067 Klausiantis.
Tokiu būdu jūs, kaip teosofas, dalyvausite įgyvendinant šiuos idealus?
Teosofas.
Žinoma, ir mes tai jau įrodėme darbais. Argi jūs negirdėjote apie
Nacionalinius klubus ir Partiją, kuri atsirado Amerikoje po Bellami
knygos publikacijos? Jų veikla tampa vis daugiau ir daugiau pastebima
ir ateityje dar augs. Tai štai, šie klubai ir partija savo veiklą
pradėjo pirmiausia paveikti teosofų. Bostono Nacionalinio Klubo
prezidentas ir sekretorius yra teosofai, dauguma valdybos narių taip
pat priklauso Teosofijos Draugijai. Visų šių klubų ir partijos, kurią
jie sudaro, Įstatuose labai aiški teosofijos ir Teosofinės Draugijos
įtaka, nes jie visi remiasi pirmu ir pagrindiniu principu – žmonijos
brolybe – kaip moko teosofija. Savo Principų Deklaracijoje jie
skelbia: „Žmonijos Brolybės principas yra vienas iš amžinųjų tiesų,
vedančių pasaulinio progreso keliais, atskiriančiais žmoniškąją
prigimtį nuo gyvuliškos“. Kas gali būti teosofiškiau negu tai? Bet ir
šito nepakanka: dar būtina žmogui įteigti mintį, kad jeigu žmonijos
šaknis yra viena, tai turi būti ir vieninga tiesa, kuri išreiškiama
visose religijose, nežiūrint jų įvairovės, – išskyrus judėjišką,
kurioje jūs nerasite išreikštos tiesos, net kabaloje.
068 Klausiantis.
Tai taikytina bendrai religijų kilmei, ir čia jūs, galbūt, teisi. Bet
kaip tai gali būti pritaikyta praktiškam brolijos įgyvendinimui
fiziniame lygmenyje?
Teosofas.
Pirma, tai, kas teisinga metafiziniame lygmenyje, turi būti tiesa ir
fiziniame. Antra, neegzistuoja palaimingesnio šaltinio kivirčams ir
neapykantai už religinius skirtumus. Jeigu viena ar kita partija laiko
save absoliučios tiesos savininke, tai natūralu, kad savo kaimynus ji
laiko Paklydusiais arba esančius Velnio valdžioje. Bet leiskite vieną
kartą žmonėms pamatyti, kad nei viena iš jų nėra visos tiesos
savininkė, bet kad visos jos papildo viena kitą, kad pilną tiesą
galima rasti tik apjungus visų pažiūras ir po to, kai visas melas jose
bus atsijotas – tik tada tikroji religijų brolybė bus pasiekta. Visa
tai tinka ir fiziniam lygmeniui.
069 Klausiantis.
Prašau, paaiškinkite detaliau.
Teosofas.
Panagrinėkime tokį pavyzdį. Augalą sudaro šaknis, stiebas, daugybė
ūglių ir lapų. Kadangi žmonija, kaip visuma, yra stiebas, augantis iš
dvasinės šaknies, tai stiebas ir sudaro viso augalo vienybę.
Pažeiskite stiebą – ir, tikriausiai, nukentės kiekvienas ūglis ir
lapas. Lygiai taip pat vyksta ir su žmonija.
070 Klausiantis.
Taip, bet jei sužeisite ūglį arba lapą, jūs gi nepakenksite visam
augalui?
Teosofas.
Ir todėl jūs galvojate, kad padaręs žalos vienam žmogui, jūs
nepakenkėte visai žmonijai? Bet iš kur jūs tai žinote? Ar žinoma jums,
kad net materialistinis mokslas moko, jog bet koks, net menkiausias
augalo pažeidimas, įtakos jo tolimesnį vystimąsi? Vadinasi, jūs
klystate, analogija užbaigta. Jeigu jūs neatkreipėte dėmesio į tai,
kad įpjautas pirštas gali priversti kentėti visą kūną ir sukelti visos
nervų sistemos atsakomąją reakciją, tai tuo labiau turiu jums
priminti, kad gali būti ir kiti, dvasiniai dėsniai, veikiantys augalus
ir gyvius, o taip pat ir žmoniją; nors jei jūs neprisipažįstate jų
poveikio augalams ir gyvūnams, jūs galite neigti jų buvimą.
071 Klausiantis.
Kokius dėsnius jūs turite omenyje?
Teosofas.
Mes juos vadiname karminiais dėsniais, bet jūs nesugebėsite pilnai
suprasti šio termino reikšmės, jeigu nestudijavote okultizmo. Bet mano
argumentai nebuvo pagrįsti šių dėsnių egzistavimu, tai tik buvo
analogija su augalu. Paskleiskite šią idėją, padarykite ją
universalia, ir jūs greitai pastebėsite, kad tikroje filosofijoje
kiekvienas fizinis veiksmas turi savo moralines pasekmes, kurios lieka
visam laikui. Privertę žmogų kentėti, padarydami jam kūno sužalojimą,
jūs galite galvoti, kad šitas skausmas ir kančia niekaip neatsilieps
jo artimiesiems ir dar mažiau kitų nacijų atstovams. Bet mes
tvirtiname, kad nustatytu laiku tai atsilieps. Todėl mes pareiškiame,
kad iki kiekvienas supras ir priims kaip nepajudinamą tiesą tai, kad
kenkdami vienam žmogui, mes kenkiame ne tik sau, bet ir visai žmonijai
bendrai, jokie broliški jausmai, kuriuos propagavo visi didieji
reformatoriai, ir pirmiausiai Budda bei Jėzus, Žemėje nebus galimi.
KITI MŪSŲ TIKSLAI
072 Klausiantis.
Ar dabar jūs galėtumėte paaiškinti metodus, kuriais ketinate
įgyvendinti antrąjį Teosofinės Draugijos tikslą?
Teosofas.
Mes ketiname mūsų būstinės Adjare, Madraso valstijoje (Indija)
bibliotekai (o jos vietinių skyrių nariai – savo bibliotekoms) rinkti
visus vertingus ir pasiekiamus veikalus apie pasaulines religijas.
Rašytine forma surinkti į vieną vietą tikras žinias apie skirtingus
senovinius filosofinius mokymus, tradicijas ir legendas, po to
platinti šią informaciją visais įmanomais būdais, publikuojant
vertingų originalių darbų vertimus, ištraukas iš jų ir jų komentarus,
tuo pačiu naudojantis ir žodiniais nurodymais asmenų, nusimanančių
savo veiklos srityje.
073 Klausiantis.
O kaip įgyvendinsite trečią tikslą – ugdyti žmoguje jo slaptas
dvasines ir psichines galimybes?
Teosofas.
Tai gali būti pasiekta ir platinant literatūrą, ypač tose vietovėse,
kur negalimos jokios paskaitos ir asmeninis bendravimas. Mūsų pareiga
palaikyti žmoguje jo dvasinę intuiciją. Tuo pačiu priešintis ir
atsispirti – po atitinkamų tyrimų ir gautų įrodymų apie jų iracionalią
prigimtį – įvairių formų prietarams – religiniams, moksliniams ar
socialiniams ir, visų pirma, šventeiviškumui, ar tai būtų religinis
sektantiškumas, ar tikėjimas stebuklais į kažką antgamtišką.
Svarbiausia, ką mes turime daryti – tai stengtis įgyti žinojimą apie
visus gamtos dėsnius ir skleisti juos; skatinti šiuolaikinę žmoniją
studijuoti taip mažai jai žinomus okultinių mokslų dėsnius, pagrįstus
tikru gamtos pažinimu, o ne prietaringais vaizdiniais, pagrįstais aklu
tikėjimu ir autoritetu, kaip yra šiuo metu. Kruopščiai atrinktas
folkloras ir liaudies tradicijos, turintys daug išgalvojimų, gali
atskleisti seniai prarastas, bet labai svarbias gamtos paslaptis.
Tokiu būdu Teosofinė Draugija stengiasi tęsti tokius kryptingus
tyrinėjimus, tikėdamasi išplėsti mokslinių stebėjimų ir filosofijos
veiklos sritis.
APIE ĮŽADŲ ŠVENTUMĄ
074 Klausiantis.
Ar Teosofinėje Draugijoje yra kokia nors etikos sistema, kurios
reikėtų prisilaikyti?
Teosofas.
Etika yra. Ji labai aiški visiems, kurie pasiruošę jos laikytis. Tai
pasaulinės etikos esmė arba grietinėlė, surinkta iš visų didžiųjų
pasaulio reformatorių mokymų. Todėl jūs aptiksite joje Konfucijaus bei
Zoroastro, Laozi ir Bhagavad-gitos idėjas, Gautamo Buddos ir Jėzaus iš
Nazareto priesakus, Gilelio ir jo mokyklos, o taip pat Pitagoro,
Sokrato, Platono ir jų mokyklų mokymus.
075 Klausiantis.
Ar jūsų Draugijos nariai vykdo visus šiuos priesakus? Aš esu girdėjęs
apie nesutarimus ir tarpusavio kivirčus?
Teosofas.
Tai visiškai natūralu, nors mūsų principus (jų dabartinėje formoje) ir
galima pavadinti naujais, bet žmonės, kuriems reikia pasikeisti, lieka
tais pačiais, su ankstesne nuodėminga savo prigimtimi. Kaip jau buvo
sakyta, ne taip jau daug yra aktyviai dirbančių narių, bet daug yra
tokių, kurie stengiasi gyventi, prisilaikydami Draugijos ir savo
idealų, kaip leidžia jiems jų jėgos. Mūsų pareiga – padrąsinti
atskirus Draugijos narius, suteikiant jiems pagalbą ir palaikymą jų
intelektualiame, moraliniame ir dvasiniame tobulėjime; o ne peikti ir
smerkti tuos, kuriems tai nesiseka. Mes, griežtai kalbant, neturime
teisės atsisakyti priimti, ypač į Draugijos ezoterinę sekciją, nes
„tas, kas įstoja į ją, tarsi atgimsta iš naujo“. Bet jeigu kuris nors
iš Draugijos narių, nekreipdamas dėmesio į šventus įžadus, garbės žodį
ir savo nemirtingąjį „aš“, po tokio „naujojo gimimo“ nori išsaugoti
savo ankstesniojo gyvenimo ydas bei trūkumus ir netgi pataikauti
jiems, greičiausiai, bus paprašytas atsisakyti narystės ir
pasišalinti; arba, jei nesutiks savo noru, jį išmes. Tokiems atvejams
mes numatę pačias griežčiausias taisykles.
076 Klausiantis.
Ar gali būti paminėti tokie atvejai?
Teosofas.
Taip, gali. Pradėsime nuo to, kad nei vienas Draugijos narys,
priklausytų jis ezoterinei ar egzoterinei sekcijai, neturi teisės savo
nuomonės primesti kitiems Draugijos nariams. „Bet kuris centrinės
Draugijos organizacijos oficialus asmuo neturi teisės reikšti viešai,
žodžiu ar veiksmais kokį nors priešiškumą ar teikti pirmenybę kuriai
nors sekcijai*, religinei ar filosofinei. Visi turi lygias teises
reikšti savo religinių pažiūrų esmę, pateikiamą visos žmonijos
nešališkam teismui. Ir nei vienas oficilus Draugijos asmuo, eidamas
pareigas, neturi teisės skleisti savo sektantiškų pažiūrų ir tikėjimo
Draugijos nariams, išskyrus atvejus, kai susitinka vienminčiai. Jei po
įspėjimo jis nesiliaus pažeidinėti šios taisyklės, jį gali nubausti
laikinai nušalinant, arba pašalinant visiškai“. Nes Teosofinėje
Draugijoje tai laikoma vienu iš didžiausių nusižengimų. Vidinėje
Draugijos sekcijoje, dabar vadinamoje ezoterine, dar 1880 metais buvo
įrašyta tokia taisyklė: „Nė vienas narys savo egoistiniams tikslams
negali panaudoti kokių nors žinių, perduotų jam bet kurio Draugijos
pirmos sekcijos (dabar vadinamos aukščiausio „laipsnio“) nario;
nusižengimas šiai taisyklei baudžiamas pašalinimu“. Bet dabar, prieš
išgirsdamas tokio pobūdžio žinias, kandidatas privalo duoti iškilmingą
priesaiką nenaudoti jų savanaudiškiems tikslams ir neatskleisti jų
niekam, jei negaus specialaus leidimo.
* „Skyrius“ arba ložė, sudaryta išskirtinai iš vienminčių arba sekcija
in partibus (tarp kitatikių), kaip jie iškilmingai save tituluoja.
077 Klausiantis.
Bet ar gali žmogus, pašalintas ar pasitraukęs iš tos sekcijos,
atskleisti tai, ką jis sužinojo, arba pažeisti kitas duotų įžadų
sąlygas?
Teosofas.
Žinoma, ne. Jo pašalinimas ar įgaliojimų atėmimas atleidžia jį tik nuo
įsipareigojimų savo mokytojui ir nuo aktyvaus dalyvavimo Draugijos
darbe, bet tik jau ne nuo šventos priesaikos saugoti paslaptis.
078 Klausiantis.
Bet ar tai protinga ir teisinga?
Teosofas.
Be jokios abejonės. Bet kuriam žmogui, turinčiam nors mažiausią garbės
jausmą, paslapties saugojimas, prisiektas garbės žodžiu, ir didžiąja
dalimi savo Aukščiausiam „Aš“ – Dievui viduje – įpareigoja žmogų iki
pat jo mirties. Nei vienas garbingas žmogus, nors ir pasišalinęs iš
sekcijos ar Draugijos, niekada negalvos kenkti ar pulti tą grupę, su
kuria jis (arba ji) buvo susieti priesaika.
079 Klausiantis.
Ar tai ne per dideli reikalavimai?
Teosofas.
Gali būti, jei prilyginti juos šiuolaikinės moralės žemajam
standartui. Bet jeigu tai nesuriša, kaip mes tai aptarinėjome, tai
kokia tada išvis nauda iš priesaikos? Kaip gali kas nors tikėtis gauti
kokių nors slaptų žinių, jeigu jis galvoja turįs teisę bet kada
atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų? Kokia garantija, įsitikinimas ar
pasitikėjimas gali egzistuoti tarp žmonių, jeigu panašios priesaikos
neturėtų realios galios? Patikėkite manimi, atpildo (karmos) dėsnis
labai greitai pasieks tą, kuris sulaužė savo priesaiką ir, galbūt,
taip pat greitai, kaip ir kiekvieno sąžiningo žmogaus panieka, netgi
fiziniame lygmenyje. Tai gerai išreikšta Niujorko leidinyje „Path“,
kurį ką tik citavome: „Kartą duota priesaika suriša kiekvieną
moraliniame ir okultiniame pasauliuose amžiams. Jeigu vieną kartą mes
ją sulaužėme ir buvome už tai nubausti, tai nereiškia, kad nuobauda
atleidžia už pakartotinį jos sulaužymą; ir kiek mes taip besielgtume,
galingas karmos dėsnis mus visada pasieks.“ („The Phat“, 1889 m.,
liepa).
IV TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į TEOSOFIJĄ
APIE TOBULINIMĄSI
080 Klausiantis.
Vadinasi, dvasinis tobulėjimas yra tas principinis dalykas, kurio taip
primygtinai siekiama jūsų Draugijoje?
Teosofas.
Neabejotinai! Tas, kuris nori tapti tikru teosofu, privalo išmokti
gyventi taip, kaip tokiam ir priklauso.
081 Klausiantis.
Jeigu tai tikrai taip, tai kaip aš pastebėjau anksčiau, kai kurių
Draugijos narių elgesys keistai paneigia šią pagrindinę taisyklę.
Teosofas.
Taip, bet mes negalime šito pakeisti, kaip negali ir tie, kurie vadina
save krikščionimis, o elgiasi kaip žiaurūs fanatikai. Tai ne mūsų
įstatų ir taisyklių klaidos, o žmoniškosios prigimties. Net kai
kuriose visiems prieinamose ezoterinėse sekcijose nariai duoda įžadus
savo Aukščiausiam Aš gyventi gyvenimą, nurodytą teosofijos. Jie turi
padaryti taip, kad jų Dieviškasis Aš kiekvieną jų gyvenimo dieną ir
akimirką vestų juos visose jų mintyse ir veiksmuose. Tikras teosofas
privalo „elgtis teisingai ir gyventi kukliai“.
082 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje?
Teosofas.
Paprasčiausiai štai ką: vienas „aš“ privalo pamiršti save dėl daugelio
„aš“. Leiskite man atsakyti jums tikro filaleto, Teosofinės Draugijos
nario išsakytais žodžiais, išspausdintais žurnale „Theosophist“: „Ko
kiekvienam žmogui reikia pirmiausia – tai surasti save, o po to
atlikti sąžiningą inventorizaciją visiems subjektyviems įsigijimams,
ir jei paaiškės, kad padėtis yra prasta, gal net gresia bankrotas,
situacija nebus visiškai nepataisoma, jeigu imtis to rimtai“. Bet ar
daugelis taip elgiasi? Visi nori darbuotis tik vardan asmeninio
vystimosi ir progreso, ir tik labai nedaugelis domisi kitų progresu.
Pacituosime tą patį autorių dar kartą: „Žmonės jau pakankamai ilgai
klaidino ir apgaudinėjo patys save, jie privalo sunaikinti savo
stabus, atsisakyti klastočių ir pradėtų darbuotis dėl savęs – šitas
mažas žodelis reiškia labai daug ir labai daug ką, nes
besidarbuojantis tik dėl savęs, geriau išvis nesidarbuotų, būtų
geriau, jei jis darbuotųsi dėl kitų, dėl visų. Nes kiekvienas meilės
ir gailestingumo žiedas, pasodintas artimojo sode, išnaikins
atstumiančią piktžolę savo nuosavame sode, taip šitas dievų sodas –
Žmonija – sužydės kaip rožynas. Visuose šventraščiuose, visose
religijose tai pateikta pakankamai aiškiai, bet žmogus įsigudrina iš
pradžių tai neteisingai išsiaiškinti, po to nuskurdina, nužemina ir
pagaliau paverčia pilnu absurdu. Nereikia naujo apreiškimo. Tegul
kiekvienas žmogus tampa apreiškimu pačiam sau. Tegul nemirtinga
žmogaus dvasia vieną kartą nugali savo kūno tvirtovę, išvijęs iš jos
mainytojus ir kitus niekšus, ir jo paties dieviškasis žmoniškumas
išlaisvins jį, nes tapęs vieningu su pačiu savimi, jis pažins
„Šventovės statytoją“.
083 Klausiantis.
Prisipažįstu, tai gryniausias altruizmas.
Teosofas.
Taip. Ir jeigu nors vienas iš dešimties Teosofinės Draugijos narių
praktiškai tai realizuotų, ji tikrai taptų išrinktųjų organizacija.
Deja, tarp pašalinių stebėtojų visada atsiras tokių, kurie atsisakys
matyti esminį skirtumą tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos, tarp
idėjos ir jos netobulo įgyvendinimo. Tokie paskelbs apie kiekvieną
skleidėjo, žmogiškos organizacijos, suklupimą ir net menkiausią
trūkumą, nukreipdami tai į švarią dvasią, skleidžiančią savo dievišką
šviesą. Ar gi tai teisinga tiek vieno, tiek kito atžvilgiu? Jie mėto
akmenis į asociaciją, kuri pačiomis sunkiausiomis sąlygomis stengiasi
išsaugoti ir iškelti savo idealą, bei visa savo veikla siekti jo
įgyvendinimo. Kai kurie juodina Teosofinę Draugiją tik dėl to, kad ji
bando įgyvendinti tai, ko siekdamos kitos sistemos – visų pirma,
tokios kaip bažnyčia ir suvalstybinta krikščionybė – patyrė visišką
nesėkmę; o kiti taip elgiasi, kad išsaugotų esamą daiktų padėtį – tai
besivadovaujantys Mozės įstatymais fariziejai ir sadukiejai ir aukštas
pareigas einantys mokesčių rinkėjai bei nusidėjėliai, puotaujantys
kaip ir Romos Imperijos nuosmukio laikais. Bet kuriuo atveju blaiviai
mąstantys žmonės turi prisiminti, kad žmogus, kuris daro viską, ką
gali, daro tiek pat, kiek ir tas, kuris pasiekė daugiausiai šiame
santykinių galimybių pasaulyje. Tai paprasčiausias truizmas, aksioma,
o tikintiesiems galima paminėti evangelinį prilyginimą apie talentus
(pinigus): tarnui, kuris padvigubino savo du talentus, buvo atlyginta
taip pat, kaip ir tarnui, kuris gavo penkis talentus. Kiekvienam
žmogui duodama, įvertinant jo sugebėjimus.
084 Klausiantis.
Ir vis tiktai sunku nustatyti skirtumą tarp abstraktaus ir konkretaus,
nes į tai atsižvelgdami mes formuojame savo vertinimus.
Teosofas.
Tai kodėl Teosofinei Draugijai reikia daryti išimtį? Teisingumas, kaip
ir gailestingumas, turi prasidėti namuose. Ar iš „Kalno pamokslo“ jūs
tyčiositės ir šaipysitės vien todėl, kad jūsų socialiniams,
politiniams ar net religiniams įstatymams nepavyko įgyvendinti jo
sampratos ne tik dvasine, bet ir pažodine prasme? Panaikinkite
priesaiką teisme, parlamente, armijoje ir visur kitur ir elkitės kaip
kvakeriai, jei norite vadintis krikščionimis. Ir panaikinkite pačius
teismus, nes jeigu jūs sektumėte Kristaus priesakais, tai turėtumėte
atiduoti savo rūbus tam, kuris jus nurenginėja ir atsukti kairį
skruostą piktadariui, kuris smogė jums į dešinį. „Nesipriešinkite
piktam, mylėkite savo priešus, melskitės už tuos, kurie jus prakeikia,
apdovanokite nekenčiančius jūsų“, nes „jei kuris pažeis kad ir vieną
iš mažiausių priesakų ir mokys to žmones, tas mažiausiu bus įvardintas
dangaus karalystėje;“ „o kai kas pasakys: beproti, eisi į ugnies
geheną“. O ir kam jums teisti, jeigu ir jūs nenorite būti teisiami?
Atkakliai teigti, kad tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos nėra
skirtumo, vadinasi, sukurti krikščionišką sistemą ir pačią jos esmę
padaryti pažeidžiama tokių pat kaltinimų, tik daug rimtesne forma.
085 Klausiantis.
Kodėl daug rimtesne?
Teosofas.
Todėl, kad tuo metu, kai teosofinio judėjimo lyderiai, pilnai
pripažindami trūkumus, stengiasi padaryti viską, ką gali, kad
ištaisyti ir išgyvendinti blogį, gyvuojantį Draugijoje; kai jų įstatai
ir nutarimai formuojami teosofijos dvasia, valstybiniai nacionalinių
bažnyčių ir atskirų nacijų įstatymų leidėjai, vadinantys save
krikščionimis, viską daro atvirkščiai. Mūsų Draugijos nariai, net
blogiausieji tarp jų, nėra blogesni už vidutinį krikščionį. Be to,
jeigu vakarų teosofai patiria tiek daug sunkumų, siekdami gyventi
tikrą teosofinį gyvenimą, tai tik dėl to, kad jie yra savo kartos
vaikai. Kiekvienas iš jų buvo krikščionis, maitintas ir auklėtas savos
bažnyčios sofistikos, socialinių papročių ir jos paradoksalių
įstatymų. Jis tokiu buvo prieš tapdamas teosofu, arba, tiksliau, nariu
Draugijos, kuri turi šį pavadinimą, todėl nebus per dažnas priminimas
tai, kad tarp abstraktaus idealo ir jo skleidėjo yra labai ryškus
skirtumas.
ABSTRAKTU IR KONKRETU
086 Klausiantis.
Prašau, paaiškinkite apie tą skirtumą plačiau.
Teosofas.
Teosofinę Draugiją sudaro pakankamai didelė žmonių grupė, jie labai
skirtingi elementai. Teosofija, abstrakčia prasme, yra Dieviškoji
Išmintis, arba žinių ir išminties visuma, sudarančių Visatos pagrindą
– vieningą amžiną GEROVĘ; o konkrečiai tai yra visuma tos pačios
išminties, kuria nuo prigimties yra apdovanotas žmogus šioje Žemėje.
Kai kurie nariai nuoširdžiai stengiasi realizuoti teosofiją
praktikoje, taip sakant, materialiai įdiegti teosofija savo gyvenime;
o tuo tarpu kiti pageidauja tik pažinti ją, nepritaikant gyvenime;
dalis įstoja į Draugiją paprasčiausiai iš smalsumo, atsitiktinai
susidomėję arba, galbūt, tik todėl, kad jų draugai yra Draugijos
nariai. Kaip gi, tokiu atveju, galima spręsti apie visą sistemą pagal
tuos, kurie priskyrė sau šį vardą, neturėdami tam jokio pagrindo? Ar
galima spręsti apie poeziją ir jos mūzą tik pagal tuos, kurie tik nori
tapti poetais, bet kurių kūryba tik rėžia ausį? Mūsų Draugiją galima
būtų traktuoti teosofijos įsikūnijimu tik jos abstrakčių motyvų plane;
ir ji negalės sau leisti vadintis jos konkrečiu vedliu tol, kol jos
struktūroje dalyvaus visi žmogiškieji netobulumai ir silpnybės –
antraip Draugija tik pakartotų didžiausią klaidą ir šventvagystę taip
vadinamos Kristaus Bažnyčios. Jei pateikti rytietišką palyginimą, tai
teosofija – beribis visuotinos tiesos, meilės ir išminties okeanas,
savo spindesiu apšviečiantis Žemę, kai tuo tarpu Teosofinė Draugija –
tik matomas oro burbuliukas ant to atspindžio paviršiaus. Teosofija –
tai dieviškoji prigimtis, matoma ir nematoma, o jos Draugija – tai
žmogiškoji prigimtis, besistengianti pakilti iki savo dieviškos
gimdytojos. Galų gale, teosofija – nepajudinama amžina saulė, o jos
Draugija – tai praskrendanti kometa, besistengianti įsitvirtinti
orbitoje, kad galėtų tapti planeta, nuolat judančia tiesos saulės
traukos ribose. Draugija buvo sukurta tam, kad padėtų žmonėms
pamatyti, jog egzistuoja toks dalykas kaip teosofija, ir padėtų jiems
priartėti prie jos, studijuojant ir suvokiant jos amžinas tiesas.
087 Klausiantis.
Aš pamenu, jūs sakėte, kad neturite nuosavų dogmatų ar doktrinų?
Teosofas.
Taip, daugiai neturime. Draugija neturi nuosavos išminties, kurios
turėtų laikytis ir iš kurios galėtų mokinti. Ji yra tik saugykla visų
tiesų, istorinių ir net iki istorinių laikų, kurias išreiškė didieji
pranašai, pašvęstieji ir aiškiaregiai; jau bet tų, kurios mums
prieinamos. Todėl ji yra tik kanalas, kuriuo, daugiau ar mažiau, į
pasaulį atiteka tiesos, kurias galima atrasti didžiųjų žmonijos
mokytojų pasisakymuose.
088 Klausiantis.
Bet ar gi tokia tiesa nepasiekiama už jūsų Draugijos ribų? Ar to
paties neskelbia visos bažnyčios?
Teosofas.
Visiškai ne. Neabejotinas didžiųjų pašvęstųjų, egzistavimas – tikrųjų
„dievo sūnų“ – rodo, kad tokią išmintį dažnai pasiekdavo atskiros
individualybės, bet tai niekada neįvykdavo be pradinio mokytojo
vadovavimo. Bet daugelis jų pasekėjų, savo ruožtu tapusių mokytojais,
sumenkindavo gauto mokymo visuotinumą iki nuosavų siaurų sektantiškų
dogmų. Jie naudojosi tik rinktiniais atskirų mokytojų priesakais,
jeigu naudojosi išvis, atmesdami visa kita – pastebėkite, kaip vykdomi
„Kalno pamokslo“ įsakai. Tokiu būdu, kiekviena religija yra tik
dieviškos tiesos fragmentas, panaudotas kaip fokusas plačios žmogiškos
fantazijos projektavimui, pretenduojantis atstovauti ir pakeisti
tiesą.
089 Klausiantis.
Bet teosofija, kaip jūs sakote, nėra religija?
Teosofas.
Visiškai teisingai, nes ji yra visų religijų ir absoliučios tiesos
esmė, kurios tik vienas lašas yra kiekvieno tikėjimo mokymo pagrindas.
Metaforiškai kalbant teosofija Žemėje prilygsta baltos šviesos
spinduliui, o kiekviena religija – tai tik viena iš septynių
vaivorykštės spalvų. Ignoruodamas visų kitų, smerkdamas juos kaip
melagingus, kiekvienas atskiros spalvos spindulys, tokiu būdu, bando
įrodyti ne tik savo pirmumą, bet ir pretenduoja būti tuo pačiu baltu
spinduliu, atiduodamas anatemai (red. atskyrimui) kaip eretinius net
savo atspalvius, nuo šviesių iki tamsių. Ir kaip tiesos saulė kyla vis
aukščiau ir aukščiau virš žmoniškojo suvokimo horizonto, taip
kiekvienas spalvotas spindulys palaipsniui blėsta, kol galiausiai
visiškai absorbuojamas; žmonija išsilaisvins iš nukrypimo į
kraštutinumus prakeiksmo ir, pagaliau, suvoks, kad maudosi švariuose,
nenuspalvintoje amžinos tiesos saulės šviesoje. Tai ir bus teosofija.
090 Klausiantis.
Vadinasi, jūs tvirtinate, kad visos didžiosios religijos yra kilusios
iš teosofijos, ir kad tik jų asimiliacijos dėka pasaulis galiausiai
bus išgelbėtas iš savo didžiųjų iliuzijų ir paklydimų prakeiksmo?
Teosofas.
Taip, teisingai. Ir mes pridursime, kad Teosofinė Draugija yra tik
kuklus grūdelis, kurį paliejus ir leidus jam gyventi, galų gale,
užaugins gėrio ir blogio pažinimo medį, įskiepytą į Amžinos Gyvybės
Medį. Juk tik studijuodamas įvairias didžiąsias žmonijos religijas ir
filosofijas, bešališkai ir be išankstinio nusistatymo jas
palygindamas, žmogus gali tikėtis pasiekti tiesą. Ypač tai pasiekiama
ieškant ir fiksuojant sutampančius taškus. Ir ne anksčiau, nei mes
pasieksime – studijuodami ar apmokomi kieno nors žinančio – praktiškai
visais atvejais atrasime, kad jų vidinis turinys išreiškia kurią nors
didžią Gamtos tiesą.
091 Klausiantis.
Mes girdėjome apie aukso amžių, kuris kažkada buvo, o tai, ką jūs
sakote, turi tapti aukso amžiumi, kuris egzistuos ateityje. Kada tai
įvyks?
Teosofas.
Ne anksčiau, negu visa žmonija pajus tam poreikį. Persiškas aforizmas
iš „Džavidana Hirados“ skelbia: „Tiesa būna dviejų rūšių – viena aiški
ir akivaizdi; kita – nuolatos reikalaujanti naujų įrodymų“. Kada
antros rūšies tiesa taps visiems tiek akivaizdi, kiek ji dabar yra
miglota ir todėl neatspari sofistikos ir kazuistikos iškraipymams, tik
tada tos dvi tiesos rūšys taps viena, ir tik tada visi žmonės įgys
bendrą požiūrį.
092 Klausiantis.
Bet tikriausiai tie nedaugelis, kurie jautė tų tiesų būtinumą, atrado
tikėjimą kažkuo tai apibrėžtu? Jūs man sakote, kadangi Draugija neturi
nuosavos doktrinos, kiekvienas jos narys gali tikėti, į ką nori ir kas
jam patinka. Tai atrodo taip, lyg Teosofinė Draugija būtų linkusi
atgaivinti kalbų ir tikėjimų susimaišymą, kuris buvo senovėje, statant
Babilono bokštą. Nejaugi jūs neturite bendrų tikėjimų?
Teosofas.
Tai, kad Draugija neturi nuosavų dogmatikų ir doktrinų, reiškia tik
tai, kad nėra ypatingų doktrinų arba tikėjimų, privalomų visiems jos
nariams; bet, žinoma, tai priskiriama tik morganizacijai aplamai.
Draugija, kaip jau buvo sakyta, susideda iš vidinės ir išorinės dalių.
Tie, kurie priklauso vidinei, žinoma, turi apibrėžtą filosofiją, arba
– jeigu jums patinka toks apibrėžtumas, – savo nuosavą religinę
sistemą.
093 Klausiantis.
Galbūt, jūs papasakosite, kas tai yra?
Teosofas.
Mes nedarome iš to paslapties. Prieš keletą metų ji buvo apibrėžta
žurnale „Theosophist“ ir „Ezoteriniame buddizme“; visa tai, tik
plačiau išdėstytą, jūs galite rasti ir „Slaptojoje doktrinoje“. Ji
pagrįsta seniausia pasaulio filosofija, vadinama Išminties Religija
arba Archaine Doktrina. Jeigu jūs norite, galite užduoti klausimus, į
kuriuos gausite paaiškinimus.
V PAMATINIAI TEOSOFIJOS TEIGINIAI
APIE DIEVĄ IR MALDĄ
094 Klausiantis.
Ar jūs tikite į Dievą?
Teosofas.
Priklausomai nuo to, ką jūs turite galvoje.
095 Klausiantis.
Aš turiu galvoje krikščionių Dievą, Jėzaus Tėvą, Sutvėrėją, trumpiau
sakant, Mozės biblijinį Dievą.
Teosofas.
Į tokį Dievą mes netikime. Mes atmetame asmeninio, nekosminio ir
antropomorfinio Dievo idėją, kuris – tik gigantiškas žmogaus šešėlis,
ir be to, žmogaus ne su pačiais geriausiais bruožais. Teologijos
dievas, sakome mes ir tai įrodome – prieštaravimų gumulas ir logiškai
neįmanomas. Todėl mes neturime į jį jokio požiūrio.
096 Klausiantis.
Būkite maloni, pateikite savo argumentus.
Teosofas.
Jų daug ir visų pateikti nėra galimybės. Bet štai kai kurie. Šį dievą
jo šalininkai vadina begaliniu ir absoliučiu. Ar ne taip?
097 Klausiantis.
Taip, galvoju, kad jis toks ir yra.
Teosofas.
Tada, būdamas begalinis – t.y. neturintis ribų – ir, ypač, absoliutus,
kaip jis gali turėti formą ir būti kažko kūrėju? Forma yra ribotumo
prielaida, pradžia, taip pat ir pabaiga, o norint sutverti, ta esybė
privalo mokėti galvoti ir planuoti. Kaip gi Absoliutas gali galvoti,
t.y. turėti kokį nors ryšį su kažkuo ribotu, baigtiniu ir sąlyginiu?
Tai filosofinis ir loginis absurdas. Net judėjiška kabala atmeta tokią
idėją ir todėl šitą vieningą ir absoliutų Dievišką Principą padaro
begaline Vienybe, vadinamą Aijn-Sof (En Soph)*. Norėdamas kurti,
Kūrėjas privalo suaktyvėti, o tai neįmanoma ABSOLIUTIŠKUMUI. Todėl
begalinį principą reikėjo parodyti taip, kad jis netiesioginiu būdu
taptų evoliucijos (ne sutvėrimo) priežastimi – t. y. iš savęs paties
per sefirotų emanaciją (dar vienas absurdas, šį sykį kabalos vertėjų
dėka)**.
* Aijn-Sof (En Soph)* – begalinis arba beribis, gamtoje ir su gamta,
ne egzistuojantis, kuris YRA, bet ne esybė.
** Kaip gali neaktyvus Amžinas Principas emanuoti arba išskirti?
Vedantistų Parabrahmanas nieko panašaus nedaro, kaip ir chaldėjų
kabalos Aijn-Sof (En Soph). Tas amžinas ir periodinis dėsnis
kiekvienos mahamanvantaros, arba naujo gyvenimo ciklo, pradžioje,
priverčia aktyvią ir kuriančią jėgą (logosą) emanuoti iš amžinai
slapto ir nesuvokiamo vieningo principo.
098 Klausiantis.
O kaip, vis tiktai yra su tais kabalistais, kurie save tokiais vadina,
o tiki Jehova arba Tetragramatonu?
Teosofas.
Jie laisvi tikėti į viską, kas jiems patinka, nes jų tikėjimas ar
netikėjimas, vargu, ar galėtų įtakoti akivaizdų faktą. Jėzuitai mums
sako, kad du plius du nebūtinai visada būna keturi, nes Dievo Valia
gali padaryti 2+2=5. Ar sutiksime su jų sofistika?
099 Klausiantis.
Vadinasi, jūs ateistai?
Teosofas.
Visuotinai priimta prasme – ne, ir visiškai ne ateistai, jeigu,
žinoma, epitetas „ateistas“ nebūtų taikomas tiems, kurie netiki į
antropomorfinį Dievą. Mes tikime į Visatinį Dievišką Principą, visko
šaknį, iš kurios viskas randasi ir į kurią viskas grįš didžiojo Būties
ciklo pabaigoje.
100 Klausiantis.
Tai labai senas panteizmo tvirtinimas. Jeigu jūs panteistai, tai
negalite būti deistai, o jei jūs ne deistai, tai jus reikėtų vadinti
ateistais.
Teosofas.
Nebūtinai. Terminas „panteizmas“ – vienas iš daugelio neteisingai
vartojamų terminų, kuriuo piktnaudžiaujama, išankstiniu nusistatymu ir
vienpusišku požiūriu iškreipiant jo pirminę reikšmę. Jeigu jūs
remiatės šio sudėtinio žodžio krikščioniška etimologija ir kildinate
jį iš pan „visa“ ir theos „dievas“, o po to įsivaizduojate ir mokote,
kad tai reiškia, jog kiekvienas akmuo ir kiekvienas medis Gamtoje yra
Dievas arba VIENATINIS Dievas, tada, žinoma, jūs būsite teisus ir
panteistus padarysite fetišistais, taip papildydamas jų tikrąjį
pavadinimą. Abejoju, ar jums tai pavyks, jeigu žodžio „panteizmas“
etimologiją nustatysite ezoteriškai, kaip tai darome mes.
101 Klausiantis.
Tai kaip šį žodį suprantate jūs?
Teosofas.
Savo ruožtu, leiskite paklausti jus. Kaip jūs suprantate žodį Pan,
arba Gamta?
102 Klausiantis.
Aš manau, kad Gamta – tai visuma reiškinių, egzistuojančių aplink mus;
priežasčių ir pasekmių visuma materijos pasaulyje arba visatoje.
Teosofas.
Iš čia Pan – žinomų priežasčių ir pasekmių įasmeninta suma ir
eiliškumas, visų baigtinių faktorių ir jėgų visuma, visiškai izoliuota
nuo mąstančio Kūrėjo ar kūrėjų, o galbūt, „suprantama kaip vienintelė
ir atskira jėga“ – kaip rašoma jūsų enciklopedijose.
103 Klausiantis.
Galvoju, kad taip.
Teosofas.
Puiku. Mes gi nekreipiame dėmesio į šią daiktinę ir materialią gamtą,
kurią vadiname trumpalaike iliuzija, ir žodžiu pan mes nesuprantame
gamtos, visuotinai priimta prasme, kilusia iš lotyniško žodžio natura
(atsiradusio iš nasci – būti gimusiu). Kalbėdami apie Dievybę ir
laikydami ją identiška Gamtai, ir todėl jos bendraamže, turime omenyje
amžiną ir nesukurtą Gamtą, o ne jūsų momentinių šešėlių ir baigtinių,
nerealių daiktų visumą. Mes paliekame teisę himnų kūrėjams vadinti
matomą dangų Dievo Sostu, o mūsų purviną Žemę – kėdute po jo kojomis.
Mūsų DIEVYBĖS nėra rojuje ar kokiame nors konkrečiame medyje, pastate
ar kalne: ji visur, kiekviename matomo ir nematomo Kosmoso atome,
viduje, išorėje ir aplink kiekvieną nematomą atomą bei dalomą
molekulę, nes TAI – mistinė evoliucijos ir involiucijos jėga, esanti
visur, visa galinti ir net visa žinanti kūrybinė galimybė.
104 Klausiantis.
Bet juk visažinystė – tai mąstančiojo prerogatyva, bet jūs savo
Absoliutiškumo mastymą neigiate?
Teosofas.
Mes neigiame tokią ABSOLIUTO savybę, nes mintis – tai kažkas apibrėžta
ir sąlygota. Bet jūs, matyt pamirštate, kad filosofijoje absoliutus
nesąmoningumas taip pat yra ir absoliuti sąmonė, kitaip ji nebūtų
absoliuti.
105 Klausiantis.
Ar tai reiškia, kad jūsų Absoliutas mąsto?
Teosofas.
Ne. JIS nemąsto, dėl tos paprastos priežasties, kad jis ir yra ta
Absoliuti Mintis. Ir dėl tos pačios priežasties neegzistuoja, nes jis
– absoliuti egzistencija, Būtiškumas, o ne būtybė. Perskaitykite
nuostabią kabalistinę Saliamono Ben Jegudos Hebirolio poemą
Keter-Malkute, ir jūs suprasite: – „Tu esi Vieningas, esi visų skaičių
šaknis, bet ne skaičiavimo elementas, nes vienybė negali daugintis,
keistis ar turėti formą. Tu – vieningas, prieš tavo vieningumo
paslaptį sutrinka išmintingiausi vyrai, nes jie nežino jos. Tu
vieningas, ir tavo vieningumas niekada nenyksta, nedidėja ir negali
pakisti. Tu vieningas, ir jokia mano mintis negali tau nustatyti ribos
ir apibrėžti tave. Tu ESI, bet ne kaip kokia būtybė, nes mirtingųjų
manymas ir supratimas negali pasiekti tavo egzistavimo, nei apibrėžti
tave kur, kaip ir kodėl“, – ir taip toliau ir panašiai. Trumpiau
sakant, mūsų Dievybė – tai amžinas, nuolat tobulėjantis, bet ne
kuriantis, visatos statytojas; ši visata pati išsiskleidžia iš savo
esybės, nebūdama sukurta. Simboliškai, tai sfera be apskritimo,
turinti tik vieną amžinai veikiantį atributą, talpinantį savyje visus
esamus ir galimus atributus, – SAVE. Tai vieningas dėsnis, duodantis
impulsą išryškėjantiems, amžiniems ir neišvengiamiems dėsniams viduje,
niekada neišsiryškinančio, nes absoliutus DĖSNIS savo išryškėjimo
periodais yra Amžinas Tapsmas (Formavimasis).
106 Klausiantis.
Kartą aš girdėjau, kaip vienas iš jūsų narių pastebėjo, kad Pasaulinė
Dievybė, būdama visur, kaip deramuose, taip ir nederamuose induose,
tokiu pat būdu ji yra kiekviename mano cigaro pelenų atome! Ar tai ne
bjauri šventvagystė?
Teosofas.
Aš taip negalvoju, nes paprasčiausią logiką, vargu, ar galima
įvertinti kaip šventvagystę. Jeigu Visur Esantį Principą mes
pašaliname nors iš vieno vienintelio matematinio erdvės taško ar iš
materijos dalelytės, užimančios bet kokią įmanomą erdvę, ar galime
tada erdvę laikyti begaline?
AR BŪTINA MELSTIS?
107 Klausiantis.
Ar jūs tikite malda, ar jūs meldžiatės?
Teosofas.
Mes nesimeldžiame. Vietoj to, kad kalbėti, mes veikiame.
108 Klausiantis.
Jūs nesimeldžiate net Absoliučiam Principui?
Teosofas.
O kam? Būdami labai užsiėmę žmonės, vargu ar galime sau leisti
švaistyti laiką kreipdamiesi žodine malda į gryną abstrakciją.
Nepažinumas turi tarpusavio ryšį tik tarp savo dalių, bet jo nėra su
kokiais nors baigtiniais santykiais. Matomoji visata savo
egzistencijoje ir reiškiniuose priklauso nuo savo tarpusavyje
sąveikaujančių formų ir jų dėsnių, o ne nuo maldų ir besimeldžiančių.
109 Klausiantis.
Ar jūs išvis netikite maldos veiksmingumu?
Teosofas.
Netikime išmokta, daugiažode ir tuščiai kartojama malda, jeigu maldą
jūs suprantate kaip žodinį prašymą nežinomam Dievui, kurį žydai
iškilmingai pasodino į sostą, o fariziejai išpopuliarino.
110 Klausiantis.
Bet argi yra kitokia maldos forma?
Teosofas.
Neabejotinai; mes ją vadiname valinga malda, ir tai greičiau vidinis
įsakymas, negu prašymas.
111 Klausiantis.
Kam gi jūs tada taip meldžiatės?
Teosofas.
Savo „Dangiškajam Tėvui“ – ezoterine jo prasme.
112 Klausiantis.
Ar tai skiriasi nuo teologinio?
Teosofas.
Skiriasi. Okultistas arba teosofas maldą skiria savo Tėvui, kuris yra
slaptoje (perskaitykite ir pasistenkite suprasti Mato Evangelijoje 6;
6), o ne gyvuojančiam šalia kosmoso ir todėl ribotam Dievui; šitas
„Tėvas“ randasi pačiame žmoguje.
113 Klausiantis.
Tai jūs iš kiekvieno žmogaus kaip ir darote kažkokį dievą?
Teosofas.
Prašau, sakykite „Dievą“, o ne „kažkokį dievą“. Mūsų supratimu vidinis
žmogus ir yra tas vienintelis Dievas, kurį mes galime pažinti. Ir kaip
gali būti kitaip? Jeigu priimti mūsų postulatą, kad Dievas – tai visur
išplitęs beribis Principas, tai kaip žmogus gali išvengti nebūti
visiškai persmelktas Dieviškumo ir nebūti jame? Mūsų „Dangiškuoju
Tėvu“ mes vadiname tą dieviškąją esybę, kurią suvokiame savyje, savo
širdyje ir dvasinėje sąmonėje, ir kuri neturi nieko bendro su
antropomorfine dievo koncepcija, kurią mes galime sukurti savo
fizinėse smegenyse arba jų vaizduotėje. Ar gi nežinote, kad jūs – tai
Dieviška šventykla, ir Dieviška Dvasia gyvena jumyse.* Bet niekam
neleiskite mumyse esančios esybės laikyti antropomorfine. Tegu nei
vienas teosofas, siekiantis ne žmogiškos, o dieviškos tiesos, nesako,
kad „Dievas, kuris yra slaptoje“, priklauso tik konkrečiam žmogui,
arba yra atsiskyręs nuo konkretaus žmogaus arba nuo beribės esybės –
nes viskas yra viena. Ir malda, kaip ką tik buvo sakyta, nėra
prašymas. Tai greičiau slėpinys, okultinis procesas, kuriuo ribotos ir
sąlyginės mintys ir norai, netinkami absoliučiai dvasiai, nes ji
neapribota sąlygomis, paverčiami dvasiniais įsakais ir valia; ir šis
procesas vadinamas „dvasine transmutacija“. Mūsų liepsningų siekių
jėga maldą paverčia „filosofiniu akmeniu“ arba tuo, kas šviną paverčia
auksu.
Vienintelė vienalytė esmė, mūsų „valinga malda“, tampa aktyvi ar
kūrybinė jėga, kuri mūsų valios pagalba sukuria pasekmes.
* (1, Kor. 3:16) Dažnai teosofinėje literatūroje sutinkami
prieštaringi tvirtinimai apie Kristaus principą žmoguje. Kai kurie
tokiu vadina šeštą principą (buddhi), kiti – septintą (atman). Jeigu
teosofai-krikščionys nori vartoti šiuos išsireiškimus, tai tegul tai
daro filosofiškai korektiškai, sekdami senosios Išminties Religijos
simbolių analogija. Mes sakome, kad Kristus yra ne tik vienas iš trijų
aukščiausių principų, bet visi trys kartu, vadinami Trejybe. Šią
Trejybę sudaro Šventoji Dvasia, Tėvas ir Sūnus, ir tai atitinka
abstrakčią, diferencijuotą ir įsikūnijusią dvasią. Filosofine prasme
Krišna ir Kristus yra vienas ir tas pats principas trejopu aspektu.
Bhagavadgitoje mes randame, kad Krišna vadina save atmanu, abstrakčia
dvasia ir kšetradžna, Aukščiausiu arba persikūnijančiu Aš, ir
Visatiniu Aš. Visi tie vardai, perkeliant juos iš Visatos ant žmogaus,
atitinka atma, buddhi, manas. „Anugitoje“ taip pat daug tų pačių
doktrinų.
114 Klausiantis.
Jūs norite pasakyti, kad malda – tai okultinis procesas, sukuriantis
fizinius rezultatus?
Teosofas.
Taip. Valios jėga tampa gyva jėga. Tačiau vargas tiems okultistams ir
teosofams, kurie vietoj to, kad nuslopintų savo žemojo asmeninio ego,
arba fizinio žmogaus, norus ir kreipinius į savo aukščiausiąjį Dvasinį
Aš, panirusį į atma-budhi šviesą, „teįvyksta ne mano, bet tavo valia“,
siunčia aukštyn valingas bangas savo egoistiniams ir niekingiems
tikslams pasiekti! Tai juk – juodoji magija, niekšybė ir dvasiniai
kerai. Deja, visa tai yra mėgstamas mūsų krikščioniškų valstybės
veikėjų ir generolų užsiėmimas, ypač kai generolai siunčia dvi armijas
žudyti viena kitos. Visi jie, prieš pradėdami veikti, pasinaudoja
tokiais kerais, melsdamiesi vienam ir tam pačiam Viešpačiui,
maldaudami jį padėti jiems perpjauti gerkles savo priešams.
115 Klausiantis.
Dovydas meldėsi Viešpačiui Dievui Savaofui, kad šis padėtų nugalėti ir
sumušti pilistimus, sirijiečius ir moavitus, ir „saugojo Dievas Dovydą
visur, kur jis beeitų“ . Taip, mes sekame tik tuo, ką randame
Biblijoje.
Teosofas.
Žinoma. Bet jeigu jau jums patinka vadintis krikščionimis, kiek mums
žinoma, o ne izraeliečiais ar judėjais, kodėl jums neklausyti tai, ką
jums sako Kristus? O jis aiškiai liepia nesekti „senų laikų“
įstatymais, tai yra Mozės, bet kviečia daryti taip, kaip sako jis, ir
įspėja, kad visi, paėmę kalaviją, nuo kalavijo ir žus. Kristus davė
jums vieną maldą, kurią jūs greitakalbe išberiate kaip žirnius į sieną
ir puikuojatės, kurios niekas nesupranta, išskyrus tikrus okultistus.
Joje jūs tariate netekusią jums prasmės ir mirusią frazę „ir palik
mums skolas mūsų, kaip ir mes paliekame jas mūsų skolininkams“, ko jūs
niekada nedarote. Jis mokė jus mylėti savo priešus ir daryti gerą
nekenčiantiems jūsų. Ir nereikia ne abejoti, kad ne „kuklus
pamokslininkas iš Nazareto“ mokė jus melsti „Tėvą“ žudyti ir pasiekti
pergalę prieš priešus! Kaip tik todėl mes ir atmetame tai, ką jūs
vadinate „maldomis“.
116 Klausiantis.
Bet kaip jūs paaiškinsite šį visuotiną faktą, kad visos nacijos ir
tautos gerbė ir meldėsi Dievui arba dievams? Kai kurios garbino ir
stengėsi pamaloninti demonus ir piktas dvasias, o juk tai tik įrodo
visuotiną tikėjimą maldos veiksmingumu.
Teosofas.
Tai paaiškinama jau anksčiau minėtu faktu, kad malda turi ir kai
kurias kitas reikšmes, be tų, kurias jai suteikė krikščionys. Ji
reiškia ne tik maldavimą ar prašymą, bet senais laikais greičiau
reiškė įsakymą ir kvietimą. Mantra, arba indų ritmiškai dainuojama
malda, turi kaip tik tokią prasmę, nes brahmanai laikė save aukščiau
už paprastus devus arba „dievus“. Malda gali būti kvietimu arba
užkeikimu, ir net prakeikimu (kaip dviejų armijų atveju, kai vienu
metu abi meldžiasi už viena kitos sunaikinimą), lygiai taip pat ji
gali būti ir palaiminimu. Bet kadangi dauguma žmonių yra dideli
egoistai ir meldžiasi tik dėl savęs, kad jiems būtų duota „duona
kasdieninė“, vietoj to, kad dirbtų ir užsidirbtų, ir prašo Dievo
„nevesti jų į pagundą“, ir saugoti juos (tik besimeldžiančius) nuo
blogio, tai tokia malda yra kenksminga dvejopai: a) ji užmuša žmoguje
pasitikėjimą savo jėgomis; b) vysto žmoguje dar aršesnį egoizmą ir
egocentrizmą, negu jam tai paprastai būdinga. Aš kartoju, kad mes
tikime į „bendrystę“ ir vienalaikius veiksmus, suderinamus su mūsų
„Tėvu, kuris yra slaptoje“; ir į retus ekstazinės palaimos momentus,
kai mūsų aukščiausia siela susijungia su savo šaltiniu ir centru, su
visatine esme – tai būvis, kuris gyvenime vadinamas samadhi, o po
mirties – nirvana. Mes atsisakome melstis ribotiems tvariniams – tai
yra dievams, šventiesiems, angelams, nes laikome tai stabmeldyste. Mes
negalime melstis ABSOLIUTUI dėl ankščiau išsakytų priežasčių; todėl
mes stengiamės bevaisę ir nenaudingą maldą pakeisti vaisingais ir
vertingais darbais.
117 Klausiantis.
Krikščionys tai pavadintų puikybe ir šventvagyste. Ar jie neteisūs?
Teosofas.
Visiškai neteisūs. Nes, kaip tik jie rodo savo šėtonišką puikybę
tikėdamiesi, kad Absoliutas arba Beribiškumas, net jeigu ir egzistuotų
koks nors ryšys tarp sąlygoto ir nesąlygoto, nusileis iki tiek, kad
išklausys kiekvieną kvailą ir egoistinę maldą. Ir tik jie realiai
niekina Dievą, mokydami, kad visa žinančiam ir visa galinčiam Dievui
reikalingos žodžiais išreikštos maldos tam, kad jis žinotų kaip
elgtis! Mūsų poziciją ezoterine prasme patvirtina ir Budda, ir Jėzus.
Pirmasis sako: „Nieko neprašykite iš bejėgių dievų – nesimelskite, bet
geriau veikite, nes tamsa pati neišsisklaidys. Nieko neprašykite
tylumos, nes ji negali nei kalbėti, nei girdėti“. Antrasis – Jėzus –
pataria: „ir jei ko prašysite mano vardu, padarysiu“. Žinoma, ši
citata, paimta tiesiogine prasme, prieštarauja mūsų tvirtinimams. Bet
jeigu bandysime ją suprasti ezoteriškai, pilnai žinodami žodžio
„Kristus“ reikšmę, kuris atstoja atma-budhi-manas, Aukščiausiąjį Aš,
tai ji reikš: vienintelis Dievas, kurį mes turime pripažinti ir kuriam
turime melstis (o, tiksliau, veikti suderintai su juo) – tai ta
Dieviška Dvasia, kurio šventykla yra mūsų kūnas, kuriame jis ir
randasi.
MALDA SUNAIKINA PASITIKĖJIMĄ SAVIMI
118 Klausiantis.
Bet argi Kristus nesimeldė pats ir ar nepatarė melstis?
Teosofas.
Taip parašyta, bet tos „maldos“ kaip tik ir buvo bendravimas su savo
„Tėvu, kuris slaptoje“. Kitaip sakant, jeigu Jėzų sutapatinti su
Visatine Dievybe, gautųsi kažkas per daug absurdiška, nelogiška ir
neišvengiamai baigtųsi išvada, kad būtent „pats Dievas“ meldėsi pačiam
sau ir atskyrė to Dievo valią nuo savo!
119 Klausiantis.
Dar vienas argumentas, kurį, beje, dažnai naudoja kai kurie
krikščionys. Jie sako: „Aš jaučiu, kad nesugebu savo jėgomis įveikti
kai kurių aistrų ir silpnybių. Bet kai meldžiuosi Jėzui Kristui, aš
jaučiu, kad jis suteikia man jėgų ir kad jo valioje padaryti taip, kad
aš galėčiau nugalėti jas“.
Teosofas.
Nieko nuostabaus. Jeigu „Jėzus Kristus“ – Dievas, be to nepriklausomas
ir atskiras nuo besimeldžiančio, tai žinoma, tokiam galingam Dievui
viskas įmanoma ir turi būti įmanoma. Tik kur tokios pergalės nuopelnai
ir teisingumas? Kodėl toks pseudo nugalėtojas turi būti apdovanotas už
kažką atliktą, dėl ko jis turėjo tik pasimelsti? Netgi jūs, paprastas
mirtingasis, nemokėsite savo darbininkui už visą dieną, jei didžiąją
darbo dalį padarėte jūs pats, kai darbininkas tuo metu sėdėjo po
obelimi ir meldė jus tai padaryti. Ši idėja atveda iki minties, kad
visą gyvenimą galima praleisti dvasiškai dykaduoniaujant, kai visus
pačius sunkiausius darbus ir pareigas už mus atliks kažkas kitas –
Dievas ar žmogus – tai ypatingai mus piktina ir labai žemina žmogaus
orumą.
120 Klausiantis.
Galbūt ir taip, bet būtent tikėjimas asmeniniu Išgelbėtoju, kuris
padės ir palaikys gyvenimo kovose, yra pagrindinė šiuolaikinės
krikščionybės idėja. Ir nėra abejonės, kad subjektyviai toks tikėjimas
yra veiksmingas, nes tikintieji tikrai jaučia palaikymą ir
palengvėjimą.
Teosofas.
Taip pat nėra jokių abejonių, kad kai kurie „krikščioniškojo mokslo“
ir „mentalinių mokslininkų“ – šitų didžiųjų „neigėjų“* – pacientai
taip pat kartais yra išgydomi; taip pat ir tai, kad hipnotizmas ir
įtaiga, psichologija ir net mediumizmas taip pat dažnai, jei ne
dažniau, pasiekia tokių pat rezultatų. Jūs savo argumentacijai
išskiriate ir išrenkate tik pasisekimus. O ką pasakysite apie dešimt
kartų didesnį nesėkmių skaičių? Jūs juk nedrįsite tvirtinti, kad
nesėkmingų atvejų nežinote, net ir tarp aklai tikinčiųjų ir fanatiškų
krikščionių?
* Nauja sekta žiniuonių, kurie, neigdami egzistavimą visa ko, išskyrus
Dvasios, kuri negali nei kentėti, nei sirgti, tvirtina, kad gali
gydyti visas ligas, jeigu tik pacientas tiki, kad tai, ką jis neigia,
negali egzistuoti. Nauja savihipnozės forma.
121 Klausiantis.
O kaip jūs paaiškinsite atvejus, kurie pasisekė? Kur teosofas ieško
jėgos, galinčios pažaboti jo aistras ir egoizmą?
Teosofas.
Savo Aukščiausiajame Aš, dieviškoje dvasioje, arba Dieve savyje ir
savo karmoje. Kaip ilgai mes būsime dar priversti kartoti ir kartoti,
kad medis pažįstamas pagal jo vaisius, priežasties prigimtis – pagal
jos pasekmę. Jūs kalbate apie aistrų suvaldimą, apie tai, kaip tapti
geru per Kristų ir su jo pagalba. O mes klausiame, kur jūs randate
daugiau dorybingų ir nepriekaištingų žmonių, susilaikančių nuo
nuodėmių ir nusikaltimų, krikščionių pasaulyje ar buddistų –
krikščioniškose šalyse ar stabmeldžių žemėse? Egzistuoja statistika,
kuri atsako į šiuos klausimus ir taip patvirtina mūsų teiginius. Pagal
paskutinio surašymo Šri Lankoje ir Indijoje duomenis, lyginamojoje
lentelėje nusikaltimų skaičius dviems milijonams gyventojų, kuriuos
per kelis metus įvykdė krikščionys, musulmonai, indai, eurazijiečiai,
buddistai ir kiti, krikščionių ir buddistų padarytų nusikaltimų
santykis sudaro atitinkamai 15 ir 4. (Žr. „Lucifer“, 1888m. balandis,
straipsnis „Krikščioniškos paskaitos apie buddizmą“). Joks
orientalistas, istorikas ar keliautojas po buddistines šalis, nuo
vyskupo Bigande iki abato Huko, ir sero Viljamo Santero, kaip bet
kuris neturintis išankstinio nusistatymo valdininkas apdovanos dorybių
palmės šakele būtent budistus, o ne krikščionis. Nors šie, tai yra
buddistai (išskyrus Siamo sektos pasekėjus), netiki nei Dievu, nei
nežemiškais apdovanojimais ateityje, už šios Žemės ribų. Jie
nesimeldžia – nei žyniai, nei pasauliečiai. „Melstis!“ – šūktels jie
su gilia nuostaba, „kam ir kodėl?“.
122 Klausiantis.
Tada jie tikri ateistai.
Teosofas.
Šito negalima paneigti, bet tuo pačiu jie dorybingi ir patys
padoriausi žmonės pasaulyje. Buddizmas moko: „Gerbkite kitų žmonių
religijas ir būkite ištikimi savajai“, o krikščioniškoji bažnyčia,
kitų tautų dievus prilygindama velniams, kiekvieną nekrikščionį
pasmerkia amžinai pražūčiai.
123 Klausiantis.
Argi buddistinė dvasininkija nedaro to paties?
Teosofas.
Niekada. Jie per daug tvirtai prisilaiko išmintingų Dhamapados
priesakų, kad taip darytų, nes žino, kad „jeigu kuris nors žmogus,
mokytas ar ne, laiko save tokiu didžiu, kad gali niekinti kitus
žmones, jis panašus į laikantį žvakę akląjį – pats aklas, o šviečia
kitiems“.
APIE ŽMOGIŠKOS SIELOS KILMĘ
124 Klausiantis.
Kaip jūs tada paaiškinsite tai, kad žmogus turi dvasią ar sielą? Iš
kur jos?
Teosofas.
Iš Pasaulinės Sielos. Žinoma, jas dovanojo ne asmeninis Dievas. Iš kur
medūzoje vandens komponentas? Iš supančio ją okeano, kuriame ji
gyvena, kvėpuoja ir egzistuoja ir į kurį ji sugrįš, kai ištirps.
125 Klausiantis.
Tai jūs neigiate mokymą, kad sielą žmogui įpūtė Dievas?
Teosofas.
Mes privalome tai padaryti. Siela, apie kurią kalbama „Pradžios
knygos“ II skirsnyje (7 posme), – tai, kaip ten sakoma, yra „gyva
siela“ arba nefeš (tai yra gyvybinė arba gyvulinė siela), kurią Dievas
(mes sakome „gamta“ arba nepažeidžiamas įstatymas) suteikia žmogui,
kaip ir kiekvienam gyviui. Tai visai ne mąstanti siela arba protas; ir
visiškai ne nemirtinga dvasia.
126 Klausiantis.
Gerai, paklausime kitaip: ar Dievas suteikia žmogui žmogišką protingą
sielą ir nemirtingą dvasią?
Teosofas.
Ir tokią klausimo formą mes privalome paneigti. Jeigu jau mes netikime
į asmenišką Dievą, kaip mes galime tikėti, kad jis ką nors suteikia
žmogui? Bet dėl argumentacijos sutinkant, kad gali egzistuoti Dievas,
rizikuojantis sukurti naują sielą kiekvienam naujai gimusiam kūdikiui,
viskas, ką galima tokiu atveju pasakyti, yra tai, kad tokį Dievą vargu
ar galima laikyti apdovanotu kokia nors išmintimi arba ateities
numatymu. O kai kurie kiti sunkumai ir negalėjimas jų suderinti su
pasisakymais apie gailestingumą, teisingumą, nešališkumą ir visa ko
žinojimą tokiam Dievui sukuria daugybę neįveikiamų rifų, į kuriuos kas
dieną ir kas valandą dūžta teologinės dogmos.
127 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje? Kokie sunkumai?
Teosofas.
Aš kalbu apie nenuginčijamą argumentą, kurį viešos diskusijos metu
krikščionių misionieriui pateikė žinomas buddistų pamokslininkas,
senegaliečių šventikas. Tai buvo netoli Kolombo miesto. Misionierius
paprašė Megativati seniūno pateikti savo nuostatas, kodėl krikščionių
dievas nepriimtinas „pagonims“. Šioje atmintinoje diskusijoje
misionierius buvo priverstas nusileisti, beje, kaip ir visada.
128 Klausiantis.
Norėčiau žinoti, kokiu būdu.
Teosofas.
Labai paprastai. Buddistų šventikas pradėjo nuo klausimo: „Padre, ar
Dievas davė Mozei priesakus, kurių privalėtų laikytis tik žmonės, o
pats Dievas juos galėtų pažeidinėti?“. Misionierius su pasipiktinimu
atmetė tokią prielaidą. „Gerai, – pasakė oponentas – jūs sakote, kad
Dievas nedaro išimčių iš šių taisyklių, ir kad nė viena siela negali
gimti be jo valios. Bet tarp kitų dalykų Dievas draudžia ir
sanguliavimą, ir tuo pat metu jūs sakote, kad kaip tik jis sukuria
kiekvieną naujagimį ir tik jis suteikia jam sielą. Ar mes privalome
tai suprasti taip, kad milijonai vaikų, pradėtų nusikalstamu būdu ir
sanguliaujant, yra Dievo veiklos padarinys? Ir kad jūsų Dievas,
drausdamas ir bausdamas savo įsakymų pažeidėjus, vis tik kasdien ir
kas valandą kuria būtent tokiems vaikams sielas? Pagal paprasčiausią
logiką, jūsų Dievas yra nusikaltimų bendrininkas, nes be jo pagalbos
ir įsikišimo tokie „nuodėmės vaikai“ gimti negalėtų. Kur gi
teisingumas, kai baudžiami ne tik prasikaltę gimdytojai, bet ir
nekalti kūdikiai baudžiami už tai, ką padarė pats Dievas, kurio
visišką nekaltybę jūs įrodinėjate?“ Misionierius pažiūrėjo į savo
laikrodį ir staiga suprato, kad jau vėlus laikas tęsti diskusiją.
129 Klausiantis.
Jūs pamirštate, kad visi tokie nepaaiškinami atvejai yra slėpiniai, ir
mūsų religija mums draudžia kišti nosį į Dievo slėpinius.
Teosofas.
Ne, mes nepamirštame, mes paprasčiausiai atmetame tokius negalimus
dalykus. Nenorime ir jus versti tikėti tuo, kuo tikime mes. Mes tik
atsakome į užduotus klausimus. Tarp kita ko, mes turime kitokius
pavadinimus jūsų „slėpiniams“.
BUDDISTINIS MOKYMAS APIE SIELĄ
130 Klausiantis.
Ką buddizmas sako apie sielą?
Teosofas.
Tai priklauso nuo to, ar jūs turite galvoje egzoterinį, populiarųjį
buddizmą, ar jo ezoterinį mokymą. Pirmasis atsiskleidžia
„Buddistiniame katekizme“ tokia išmintimi: „Siela yra pavadinimas,
kurį nemokšos vartoja išreikšti neteisingam vaizdiniui. Jeigu viskas
kinta, tai ir žmogus nėra išimtis, ir kiekviena materiali jo dalis
turi kisti. Tai, kas kinta, yra nepastovu, todėl kintantiems daiktams
negali būti nemirtingumo“. Tai atrodo paprasta ir aišku. Bet kai mes
pradedame aiškintis, kad naujoji asmenybė kiekviename kitame
įsikūnijime yra skandhų, arba senosios asmenybės požymių visuma, ir
klausiame, ar tai nauja būtybė, kurioje nieko neliko iš senosios, mes
skaitome: „kai kuria prasme tai nauja būtybė, kai kuria – ne. Gyvenimo
eigoje skandhai pastoviai keičiasi, ir tada kai keturiasdešimtmetis
vyras A.B. asmenybės prasme laiko save identišku aštuoniolikmečiui
jaunuoliui A.B., vis tik dėl pastovaus kūno irimo ir atsistatymo,
proto ir charakterio pasikeitimų, tai jau kita būtybė. Vis tik senyvas
žmogus teisėtai naudojasi savo darbo vaisiais, apdovanojimais ar
kančiomis, sukurtais jo minčių ir poelgių ankstesnėse jo gyvenimo
stadijose. Taip pat ir naujame įsikūnijime nauja būtybė, būdama ta
pati individualybė (bet ne ta pati asmenybė) kaip ir anksčiau, bet
pasikeitusios formos, arba su nauja skandhų visuma, teisėtai skina
praeito gyvenimo savo veiksmų ir minčių pasekmes“. Tai sunkiai
suvokiama metafizika, bet ji jokiu būdu tiesiogiai neišreiškia
netikėjimo sielos egzistavimu.
131 Klausiantis.
Ar gi ne apie tai kalbama ir „Ezoteriniame buddizme“?
Teosofas.
Apie tai, nes šitas mokymas taip pat priklauso ezoteriniam buddizmui
arba Slaptai Išminčiai, ir egzoteriniam buddizmui, arba Gautamos
Buddos religinei filosofijai.
132 Klausiantis.
Bet mums aiškiai pasakė, kad dauguma buddistų netiki sielos
nemirtingumu?
Teosofas.
Mes taip pat, jeigu sielą jūs suprantate kaip asmeninį ego, arba
gyvybinę sielą – nefeš. Bet kiekvienas mokytas buddistas tiki
individualiu arba dieviškuoju Aš. Tie, kurie juo netiki, klysta savo
sprendimuose. Jie klysta taip pat, kaip ir tie krikščionys, kurie
vėlesnius teologinius redaktorių intarpus Evangelijoje apie skaistyklą
ir pragaro ugnį painioja su pažodiniu Jėzaus pasakymu. Nei Budda,
netgi „Kristus“ patys niekada nieko nerašė, bet abu kalbėjo
alegorijomis ir „prilyginimais“, kaip darė ir dar ilgai darys tikri
pašvęstieji. Abu Šventieji Raštai labai atsargiai traktuoja šiuos
sudėtingus metafizinius klausimus; ir buddistų, ir krikščionių
užrašuose pakankamai daug egzoterizmo; ir abiem atvejais tikroji
prasmė labai nutolusi nuo tiesos.
133 Klausiantis.
Jūs norite pasakyti, kad nei Buddos mokymas, nei Kristaus mokymas iki
šiol nebuvo teisingai suprasti?
Teosofas.
Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Tiek buddistinė, tiek
krikščioniškoji geroji žinia buvo skelbiamos siekiant vieno tikslo.
Abu reformatoriai buvo karšti filantropai ir praktiški altruistai,
neabejotinai propaguojantys kilniausią ir aukščiausio laipsnio
socializmą ir visišką pasiaukojimą, net jei ir pasekmės bus liūdnos.
„Tegu viso pasaulio nuodėmės krenta ant manęs, kad aš galėčiau
palengvinti žmogaus skausmą ir kančias!“ – kreipiasi Budda... „Aš
neleisiu verkti tam, kurį galėčiau apsaugoti!“ – sušunka
princas-elgeta, apsigaubęs klaikiais išsižadėjimo skarmalais.
„Ateikite pas mane visi vargstantys ir apsunkę nuo prašymų, ir aš jus
nuraminsiu“, – taip į vargšus ir bedalius kreipėsi „Sielvartaujantis
Žmogus“, neturėjęs prieš ką nulenkti galvą. Abiejų mokymus sudaro
beribė meilė žmonijai, gailestingumas, skriaudų atleidimas, savęs
užsimiršimas, gailestis klystančioms masėms; abu vienodai niekino
turtuolius ir neskirstė į savus ir svetimus. Neatskleisdami šventų
pašventimo misterijų visiems, jie siekė tamsuoliams ir suklaidintiems,
kuriems jų pačių gyvenimo našta buvo per sunki, suteikti tikėjimą ir
tiesą, kurių užtektų palaikyti juos sunkią valandą. Bet abiejų
reformatorių tikslai nebuvo pasiekti dėl per didelio jų pasekėjų
stropumo. Mokytojų žodžiai buvo neteisingai suprasti ir išaiškinti –
ir dabar jūs matote pasekmes.
134 Klausiantis.
Žinoma, Budda turėjo neigti sielos nemirtingumą, jeigu jau taip sako
visi orientalistai ir jo paties žyniai!
Teosofas.
Arhatai, sekdami savo Mokytojo politika, tai pradėjo daryti, o dauguma
pasekėjų šventikų nebuvo pašvęstaisiais, taip pat kaip ir
krikščionybėje; taip palaipsniui didžiosios ezoterinės tiesos buvo
beveik prarastos. Šį faktą įrodo tai – kad iš dviejų egzistuojančių
Šri-Lankoje sektų „siamiečiai“ tiki, kad mirtis – tai absoliutus
asmenybės ir individualybės sunaikinimas, o kiti nirvanos reikšmę
aiškina taip pat, kaip ir mes, teosofai.
135 Klausiantis.
Tai kodėl tada buddizmas ir krikščionybė atstovauja du visiškai
priešingus tikėjimo siela polius?
Teosofas.
Todėl, kad sąlygos, kuriomis tie tikėjimai buvo skleidžiami, nebuvo
vienodos. Indijos brahmanai, pavydžiai saugantys savo aukštąjį
žinojimą ir nuo jo atskirdami visas kastas, išskyrus savąją, milijonus
žmonių įstūmė į stabmeldystę ir beveik fetišizmą. Budda turėjo suduoti
mirtiną smūgį nesveikos fantazijos pertekliui ir fanatiškiems
religiniams prietarams, kylantiems iš tokio nemokšiškumo, koks retai
buvo pastebimas ir prieš, ir po. „Tiems, kurie kreipiasi į savo
dievus, bet lieka neišgirsti arba nesulaukia dėmesio“, kurie gyvena ir
miršta protinėje neviltyje, jau geriau yra filosofinis ateizmas, nei
šis stabmeldiškas tikėjimas. Pirmiau, prieš pateikdamas tiesą, jis
turėjo sustabdyti tamsių prietarų srovę ir išrauti paklydimus. O
kadangi jis negalėjo pasakyti visko, dėl tos pačios priežasties, kaip
ir Jėzus, kuris primindavo savo mokiniams, kad Dangiškos Karalystės
Paslaptys – ne tamsioms masėms, bet tik išrinktiesiems, ir todėl
„kalbėjo su jais palyginimais“ (Mato 13; 11), atsargumas privertė
Buddą daug ką nuslėpti. Netgi vienuoliui Vačhagotui atsisakė pasakyti,
ar yra žmoguje „aš“. Prispirtas atsakyti, „Pakylėtasis išsaugojo
tylėjimą“.*
* Budda atsakė Anandui, savo pašvęstajam mokiniui, kuris pasidomėjo to
tylėjimo priežastimi, paprastai ir nedviprasmiškai dialogu iš
Samjutaka Nikajos, kurį išvertė Oldenburgas: „Jeigu aš, Ananda,
keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui, kuris paklausė: „Ar egzistuoja
„aš“? būčiau atsakęs: „aš egzistuoja“, tada, Ananda, tai patvirtintų
šramanų ir brahmanų, tikinčių į pastovumą, doktriną. Jeigu aš, kai
keliaujantis vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar jokio „aš“ nėra?“
būčiau atsakęs: „Aš neegzistuoja“, tada tai, Ananda, patvirtintų
doktriną tų, kurie tiki sunaikinimu. Jeigu aš, kai keliaujantis
vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar egzistuoja aš?“, atsakyčiau:
„aš egzistuoja“, ar tai būtų pasitarnavę mano tikslui – atvesti jį į
žinojimą, kad visi egzistavimai (dharmos) tai visai ne aš? Bet jeigu
aš, būčiau atsakęs: „aš neegzistuoja“, tai šitai, Ananda,
keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui sukeltų tik sumaištį: „Mano aš
argi neegzistavo anksčiau? O dabar jo jau nebėra!“. “Tai geriau, negu
bet kas parodo, kad Gautama Budda slėpė šias sudėtingas metafizines
doktrinas nuo masių, kad nesuklaidintų jų dar daugiau. Tai, ką jis
turėjo galvoje, yra skirtumas tarp asmeninio laikino ego ir
Aukščiausiojo Aš, pastoviai liejančio savo šviesą ant pastovaus,
dvasinio žmogaus „aš“.
136 Klausiantis.
Tai susiję su Gautama, bet kaip tai siejasi su Evangelijomis?
Teosofas.
Skaitykite istoriją ir mąstykite. Tais laikais, kuriems priskiriami
evangeliniai pasakojimai, visame civilizuotame pasaulyje vyko panašūs
intelektualiniai bruzdėjimai, bet Rytuose ir Vakaruose jie atnešė
skirtingus rezultatus. Senieji dievai mirė. Tuomet, kai Palestinoje
civilizuotos klasės paskui netikinčius sadukiejus dreifavo į
materialistinį neigimą ir į mirusį Mozės įstatymą, o Romoje – į
moralinį nuosmukį, žemiausios ir neturtingiausios klasės nukrypo į
raganavimą ir svetimus dievus, arba tapdavo veidmainiais ir
fariziejais. Atėjo laikas naujai dvasinei reformai. Žiaurus,
antropomorfinis ir pavydus judėjų Dievas, su savo kraugeriškais
įstatymais kaip „akis už akį, dantis už dantį“, su žudynėmis ir
gyvulių aukojimu, turėjo būti nustumtas į antrą planą ir pakeistas
gailestingu „Tėvu, kuris yra slaptoje“. Pastarąjį reikėjo parodyti ne
kaip virš visatos esantį Dievą, bet kaip paprasto, mirtingo žmogaus
dievišką Gelbėtoją, kuris yra vienodas varguolio ir turtuolio širdyje
ir sieloje. Ir čia pašventimo paslaptys negalėjo būti paviešintos
daugiau negu Indijoje, kad „neatiduoti to, kas šventa, šunims ir
nemėtyti perlų vėrinių kiaulėms“, nes tada Atskleidėjas ir jo
apreiškimas būtinai bus sutrypti kojomis. Todėl Buddos ir Jėzaus –
nepriklausomai nuo to, ar pastarasis gyveno jam paskirtu istorijos
periodu, ar ne – susilaikymas nuo Gyvenimo ir Mirties Paslapčių
atskleidimo – vienu atveju pietiniame buddizme iššaukė visišką
neigimą, o kitu tai – kad, tik protestantiškoje Anglijoje susikūrė
trys konfliktuojančios krikščioniškos bažnyčios konfesijos ir 300
sektų.
VI TEOSOFINIS MOKYMAS APIE GAMTĄ IR ŽMOGŲ
VISO VISAME VIENYBĖ
137 Klausiantis.
Paaiškinę, kuo, pagal jus; Dievas, siela ir žmogus nėra; gal
galėtumėte pasakyti, kuo, pagal jūsų mokymus, jie yra?
Teosofas.
Pagal savo ištakas ir amžinybėje jie, kaip ir pati visata ir viskas,
kas joje egzistuoja, vieningi su absoliučia Vienybe, nepažinia
dieviška esybe, apie kurią aš jau anksčiau kalbėjau. Mes netikime į
sutvėrimą, bet tikime nuosekliu ir periodišku visatos kitimu iš
subjektyvaus būties plano į objektyvų, vykstantį reguliariai ir
apimančius milžiniškos trukmės periodus.
138 Klausiantis.
Gal galėtumėte išvystyti šią mintį?
Teosofas.
Kad teisingai suprastumėte, vienu atveju palyginimui paimkime saulės
metus, o kitu – dvi tų metų dalis, kurios Šiaurės ašigalyje sudaro
dieną ir naktį, besitęsiančias po šešis mėnesius. O dabar, jeigu
galite, vietoje saulės metų, turinčių 365 dienas, įsivaizduokite
amžinybę. Tegu saulė šiame pavyzdyje atstoja visatą, o poliarinės
šešių mėnesių ilgumo dienos ir naktys tampa simbolių dienų ir naktų,
vietoje 182 dienų, besitęsiančius po 182 trilijonus arba kvadrilijonus
metų. Kaip kiekvieną rytą saulė pakyla virš mūsų matomo horizonto, iš
neišryškėjusios (mums) ir mūsų atžvilgiu priešingos erdvės, taip pat
ir Visata periodiškai atsiranda objektyviame plane, iškildama iš
subjektyvaus plano, priešingo prieš tai buvusiam. Tai ir yra „Gyvybės
Ciklas“. Kaip saulė išnyksta iš mūsų horizonto, taip reguliariai
išnyksta ir Visata, kai prasideda „visatinė naktis“. Indai tokius
pasikeitimus vadina „Bramos dienomis ir naktimis“, arba manvantaros ir
pralajos (išnykimo) periodais. Vakarų žmonės, jeigu jiems taip
patinka, gali tai vadinti Visatos dienomis ir naktimis. Pridursiu, kad
tų naktų metu Viskas randasi Visame, kiekvienas atomas yra ištirpęs
vieningame Vienalytiškume.
EVOLIUCIJA IR ILIUZIJA
139 Klausiantis.
Bet kas gi kiekvieną kartą sukuria Visatą?
Teosofas.
Niekas jos nesukuria. Mokslas šį procesą pavadintų evoliucija; iki
krikščioniškieji filosofai ir orientalistai vadino tai emanacija; mes
gi, okultistai ir teosofai, matome jame tik universalią ir amžiną
realybę, periodiškai atsispindinčią beribėse erdvės gelmėse. Šį
atspindį, kurį jūs laikote objektyvia materialia visatą, mes laikome
tik laikina iliuzija ir niekuo daugiau. Tiktai tai, kas amžina, yra
realu.
140 Klausiantis.
Tokiu atveju, jūs ir aš taip pat esame iliuzija?
Teosofas.
Kaip besikeičiančios asmenybės – šiandien viena, rytoj kita – taip. Ar
gi netikėtus Šiaurės pašvaistės blyksnius jūs pavadinsite „realybe“,
nežiūrint į tai, kad jie realūs tik tol, kol jūs jais žavitės? Žinoma,
kad ne; tik priežastis, iššaukianti jas gyventi, jei ji amžina ir
nekintanti, yra vienintelė realybė, tuo tarpu kai visa kita – tik
praeinanti iliuzija.
141 Klausiantis.
Vis tik tai man nepaaiškina, kaip atsiranda ši iliuzija, vadinama
Visata; kaip tai, kas dar bus sąmoningu, išryškėja iš nesąmoningumo,
kuris yra?
Teosofas.
Ji nesąmoninga tik mūsų ribotai sąmonei. Perfrazavę posmą iš
Evangelijos pagal Joną, mes galime pasakyti: „Ir (absoliuti) šviesa
(kuri yra tamsa) šviečia tamsoje (kuri yra iliuzorinė materialinė
šviesa), ir tamsa jos nenustelbia“. Absoliuti šviesa – tai dar ir
absoliutus ir nekintamas dėsnis. Spinduliavimo, arba emanacijos keliu
– neverta ginčytis dėl terminų – iš vienalytės subjektyvios būsenos
visata pereina į pirmą išryškėjimo planą, kurių iš viso yra septyni,
kaip mus mokė. Kiekviename plane ji tampa vis tankesnė ir
materialesnė, kol galiausiai pasiekia šį mūsų lygmenį, kuriame mokslui
paviršutiniškai pavyko išstudijuoti ir suprasti tik mūsų planetinės,
arba Saulės, sistemos fizinę sudėtį – kaip mums pasakyta, vienintelę
tokios rūšies.
142 Klausiantis.
Ką turite omenyje, sakydama „tokios rūšies“?
Teosofas.
Aš noriu pasakyti, nors fundamentalus dėsnis ir universalus kitų
Gamtos dėsnių veikimas yra tapatūs, vis tik mūsų Saulės sistema (kaip
ir kiekviena kita tarp milijonų kitų sistemų kosmose), ir net mūsų
Žemė turi savą vystymosi programą, besiskiriančią nuo visų kitų
programų. Kalbėdami apie kitų planetų gyventojus, mes įsivaizduojame,
kad jeigu jie yra žmonės (tai yra mąstančios būtybės), tai ir atrodyti
jie turi kaip mes. Poetų ir dailininkų fantazija net ir angelus
vaizduoja ne kitaip, kaip gražią žmogaus kopiją, tik su sparnais. Mes
sakome, kad tai klaida ir paklydimas, juk jeigu tiktai mūsų mažoje
planetoje mes susiduriame su tokia įvairove floros, faunos ir net
žmonijos – nuo jūros dumblių iki Libano kedrų, nuo medūzos iki
dramblio ir, galiausiai, nuo bušmeno iki Apolono Belvederio – tai
užtenka tik pakeisti planetines ir kosmines sąlygas, prieš mūsų akis
atsiras visiškai kitokia flora, fauna ir žmonija. Vieni ir tie patys
dėsniai suteikia skirtingą išvaizdą daiktams ir būtybėms net mūsų
Žemėje, taip pat, kaip ir kitose Saulės sistemos planetose. Kiek gi
tokiu atveju turi skirtis išorinė gamta kitų saulių sistemose, ir kaip
vis tik kvaila spręsti apie kitas žvaigždes, pasaulius ir mąstančias
būtybes pagal save, kaip tai daro mūsų fizinis mokslas.
143 Klausiantis.
Kokiais duomenimis remdamiesi jūs tai tvirtinate?
Teosofas.
Tais, kurių mokslas niekada nesutiks laikyti įrodymu – begalė sukauptų
aiškiaregių liudijimų, patvirtinančių šį faktą. Jų dvasiniai
regėjimai, patys realiausi tyrinėjimai, patirti fiziškai ir dvasiškai,
kurių neblokavo aklas kūnas, sistemingai buvo tikrinami, kruopščiai
sulyginami, ir atmetimo būdu išryškinama jų prigimtis. Visa, kas
nesutapo su vieninga kolektyvine patirtimi, buvo atmetama, ir kaip
nustatyta tiesa buvo fiksuojama tik tai, kas įvairiose epochose,
skirtingose šalyse, nesuskaičiuojamų ir nenutrūkstamų stebėjimų eigoje
buvo pripažinta teisingu ir toliau pastoviai pasitvirtinančiu. Jūs
galite pastebėti, kad mūsų mokslininkų, studijuojančių
dvasinius-psichinius mokslus, naudojami metodai nesiskiria nuo metodų,
kuriuos naudoja fizinių ir gamtos mokslų mokslininkai. Tik jų
tyrinėjimų sritis yra dviejuose skirtinguose lygmenyse, o ir mūsų
įrankiai nepadaryti žmogaus rankomis – ir todėl jie gali būti
patikimesni... Retortos, akumuliatoriai, chemikų ir gamtininkų
mikroskopai gali gesti, astronomų teleskopai ir chronometrinė
aparatūra gali išeiti iš rikiuotės; mūsų gi tyrinėjimų prietaisų
neįtakoja oro sąlygos ar įvairūs elementai.
144 Klausiantis.
Ir todėl jūs aklai jais tikite?
Teosofas.
Tikėjimas – tai žodis, kurio nerasite teosofiniuose žodynuose; mes
kalbame apie žinojimą, pagrįstą stebėjimais ir patyrimu. Vis tik ir
tame yra skirtumas toks – kai fizinio mokslo atliekami stebėjimai ir
eksperimentai sukuria tokį „darbinių hipotezių" skaičių, kiek buvo
galvų, sugebėjusių jas atrasti, mūsų žinojimas papildomas tik tais
faktais, kurie yra nenuginčijami bei pilnai ir visiškai įrodyti. Pas
mus nėra dviejų skirtingų tikėjimų ar hipotezių vienu ir tuo pačiu
klausimu.
145 Klausiantis.
Ir remdamiesi tokiais duomenimis jūs priėmėte tokias keistas teorijas,
kurias mes randame „Ezoteriniame Buddizme“?
Teosofas.
Būtent taip. Šios teorijos atskirose smulkmenose gali būti ne visai
tikslios, kartais ir neteisingos, kai pateikiamos pasaulietinių
mokinių. Ir vis tik gamtoje – tai faktai, ir jie arčiau tiesos, negu
bet kurios mokslinės hipotezės.
APIE SEPTYNTAINĘ MŪSŲ PLANETOS STRUKTŪRĄ
146 Klausiantis.
Kiek aš supratau, tai mūsų Žemę jūs laikote viena planetinės grandinės
dalimi?
Teosofas.
Taip. Kitos gi šešios „žemės“, arba gaubliai, nėra tame pačiame
daiktiškumo lygmenyje, kaip mūsų Žemė; todėl mes negalime jų matyti.
147 Klausiantis.
Ar dėl per didelio atstumo?
Teosofas.
Visiškai ne – juk „plika“ akimi mes matome ne tik planetas, bet ir
žvaigždes, kurios yra už neišmatuojamai didesnių atstumų. O tų gaublių
mes nematome todėl, kad jie randasi už mūsų galimų fizinių suvokimų,
arba kitame būties plane. Esmė ne tame, kad jų materijos tankis,
svoris ir struktūra visiškai nepanaši į mūsų Žemės ir kitų mums žinomų
planetų – jie, taip sakant, yra visiškai kitame (mums) erdvės
sluoksnyje – sluoksnyje, kurio negalime suvokti savo fiziniais
jausmais. Kai aš sakau „sluoksnis“, nereikia įsivaizduoti kažko
panašaus klodus, suguldytus vienas ant kito, nes tai sukurs dar vieną
absurdišką įvaizdį. Sakydama sluoksnis arba planas, aš kalbu apie
egzistavimo lygį beribėje erdvėje, kuris pagal savo prigimtį yra toks,
kad negali būti mūsų budinčio suvokimo, fizinio ar dvasinio, ribose,
bet kuris egzistuoja už mūsų įprasto proto ir sąmonės, ne mūsų
trimatėje erdvėje ir ne mums įprastiniame laiko paskirstyme.
Kiekvienas iš septynių pagrindinių lygmenų, arba sluoksnių, erdvėje –
suprantamoje ne kaip mūsų ribota erdvė, o kaip visuma, kaip „švari
erdvė“, kaip tai apibūdina Džonas Lokkas (1632-1704) – turi savo
objektyvią ir subjektyvią puses, savo erdvę ir laiką, savo sąmonę ir
jausmų rinkinį. Bet, vargu, ar tai bus suprantama žmogui, išauklėtam
šiuolaikiškomis mąstymo manieromis.
148 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje, sakydama kitoks jausmų rinkinys? Ar mūsų
žmogiškame lygmenyje yra nors kas nors panašaus, ką galėtumėte
pateikti kaip iliustraciją, kad būtų galima aiškiau suprasti tai, ką
jūs vadinate jausmų, erdvių ir atitinkančių juos pojūčių įvairove?
Teosofas.
Nieko; išskyrus, galbūt, vieną pavyzdį, kurį mokslininkai,
greičiausiai, panaudos vietoj kabliuko užkabinti savo kontrargumentus.
Juk miegodami mes naudojamės visai kitais jausmais – argi ne taip? Mes
jaučiame, kalbame, girdime, jaučiame skonį ir, išvis, veikiame kitame
plane; apie mūsų sąmonės būvio pasikeitimą byloja ir tas faktas, kad
veiksmai ir įvykiai, vykstantys, kaip mes įsivaizduojame, ištisus
metus, mūsų sąmonėje puikiausiai prabėga per akimirką. Ir šis
neįtikėtinas mūsų protinės veiklos greitis sapne, o taip pat visų kitų
veiksmų natūralumas tuo metu rodo mums, kad esame visiškai kitame
plane. Mūsų filosofija mus moko, kad gamtoje yra septynios pagrindinės
jėgos ir septyni būties planai, vadinasi, ir septyni būties planai,
kuriuose žmogus gali gyventi, mąstyti, atsiminti ir egzistuoti.
Išvardinti jų neįmanoma, nes tam reikia išstudijuoti Rytų metafiziką.
Bet būdamas tuose dvejuose būviuose – budėjimo ir miego – kiekvienas
žmogus, nuo mokslininko filosofo iki neraštingo laukinio –
akivaizdžiai gali įsitikinti, kad šie būviai yra skirtingi.
149 Klausiantis.
Vadinasi, jūs nesutinkate su visuotinai priimtomis teorijomis, kurios
aiškina miego biologiją ir fiziologiją?
Teosofas.
Nesutinkame. Mes netgi neigiame jūsų psichologų hipotezes, suteikdami
pirmenybę Rytų Išminties mokymams. Visatoje ir mikrokosme pripažindami
septynių kosminės būties ir sąmonės būsenų planų egzistavimą, mes vis
tik apsistojame ties ketvirtu planu, suvokdami, kad tolesni patikimi
tyrinėjimai yra neįmanomi. Bet kai kalbama apie mikrokosmą, arba
žmogų, mes jau laisvai svarstome apie septynias jo būsenas ir
principus.
150 Klausiantis.
Kaip gi jūs juos aiškinate?
Teosofas.
Pirmiausia, žmoguje mes randame dvi skirtingas būtybes – dvasinę ir
fizinę: žmogų mąstantį ir žmogų, registruojantį tiek pirmojo minčių,
kiek jis gali įsisavinti. Todėl mes atskiriame jame dvi skirtingas
prigimtis: aukštesnią, arba dvasinę esybę, kurią sudaro trys
„principai“ (pradžios) arba aspektai; ir žemesnę, arba fizinę
ketveriukę – iš viso jų septyni.
SEPTYNTAINĖ ŽMOGAUS PRIGIMTIS
151 Klausiantis.
Ar tai yra tas pats, kaip ir žmogaus padalinimas į dvasią, sielą ir
kūną?
Teosofas.
Ne. Tai senovinis Platono skirstymas. Platonas buvo pašvęstasis, ir
todėl negalėjo aiškinti draudžiamų detalių; bet tas, kuris yra
susipažinęs su senovine doktrina, ras septyniukę įvairiose
platoniškose sielos ir dvasios kombinacijose. Platonas teigė, kad
žmogus susideda iš dviejų dalių, iš kurių viena yra amžina ir sukurta
iš tos pačios esmės, kaip ir Absoliutas, ir kita – mirtinga,
sudūlanti, gaunanti savo sudėtines dalis iš mažesnių, „sukurtų“ dievų.
Jis parodo, kad žmogus susideda iš: 1) mirtingo kūno; 2) nemirtingo
principo; 3) „atskiros rūšies mirtingos sielos“. Tai mes atitinkamai
vadiname fiziniu žmogumi, dvasine siela arba dvasia, ir gyvuline
siela. Tokį paskirstymą perėmė ir apaštalas Paulius, kitas
pašvęstasis, kuris tvirtino, jog egzistuoja sielinis kūnas, užgimęs
suyrančiame kūne (astralinis kūnas arba gyvulinė siela), ir dvasinis
kūnas, sukurtas iš nedūlėjančios substancijos. Net apaštalas Jokūbas
(III, 15) patvirtina tą patį, sakydamas, kad „išmintis“ (mūsų žemosios
sielos) „nėra nusileidžianti iš aukščiau išmintis, ji žemiška,
sieliška, velniška“ žr. graikišką tekstą); kai tuo pat metu yra kita
„išmintis, nusileidžianti iš aukščiau“. Dabar aišku, kodėl Platonas ir
net Pitagoras, kalbėdami tik apie tris principus, suteikė jiems
atskirose kombinacijose septynias atskiras funkcijas, ir jeigu mes
sulyginsime tai su mūsų mokymu, tai taps visiškai aišku. Pažiūrėkime,
kaip atrodo lentelėje tie septyni aspektai.
TEOSOFINIS SUSKIRSTYMAS
Sanskritiški terminai
Ezoterinė reikšmė
Paaiškinimas
Žemoji ketveriukė
a) Rupa arba sthula šarira
a) Fizinis kūnas.
a) Visų kitų „principų“ vedlys gyvenimo bėgyje.
b) Prana.
b) Gyvybė, arba gyvybinė pradžia
b) Būtina tik a, b, c ir žemojo manas funkcijoms, apimančioms visa
tai, kas apribota (fizinėmis) smegenimis.
c)Linga šarira.
c) Astralinis kūnas.
c) Antrininkas, kūno fantomas.
d) Kama rupa.
d) Gyvulinių aistrų, norų ir aistrų talpykla.
d) Tai gyvulinio žmogaus centras, kuris nubrėžia ribą atskiriančią
mirtingą žmogų ir nemirtingos esybės.
Aukščiausioji nesunykstanti tirada
e)Manas, dvejopas pagal funkcijas principas
e) Protas, intelektas – aukščiausias žmogaus protas, kurio šviesa arba
spinduliavimas gyvenimo bėgyje jungia MONADĄ su mirtingu žmogumi.
e) Žmogaus ateitis ir karminė dalia priklauso nuo to, ar manas daugiau
linksta žemyn į kama rupą, gyvulinių aistrų talpyklą, ar aukščiau, į
buddhi, Dvasinį Aš. Antruoju atveju aukščiausia individualių dvasinių
proto (manas) siekių sąmonė, prašviesujusi buddhi, įsiurbiama jo ir
sudaro tą Aš, kuris siunčiamas į devačano* palaimą.
f) Buddhi
f) Dvasinė siela.
f) Švarios visatinės dvasios nešėjas.
g) Atma.
g) Dvasia.
g)Vieningas su Absoliutu kaip jo švytėjimas.
* Misterio A.P.Sinetto parašytame „Ezoteriniame buddizme“ punktai d, e
ir f atitinkamai pavadinti gyvuline, žmogiška ir dvasine sielomis –
tai irgi tinka. Nors „Ezoteriniame Buddizme“ principai ir sunumeruoti,
tai, griežtai kalbant, yra beprasmiška. Dvilypei monadai (atma-buddhi)
galima priskirti du aukščiausius skaičius (6 ir 7). O dėl kitų, tai
tik tas principas, kuris vyrauja žmoguje, gali būti laikomas pirmuoju
ir svarbiausiu, todėl bendrai numeracija negalima. Kai kuriuose
žmonėse virš visų principų dominuoja aukštasis protas (manas arba 5
principas), kituose viešpatauja gyvulinė siela (kama rupa),
išryškindama kraštutinius gyvuliškus instinktus ir t.t.
Ko gi moko Platonas? Jis kalba apie vidinį žmogų tarsi sudarytą iš
dviejų dalių – viena iš jų nekintanti ir visada ta pati, sukurta iš
tokios pat substancijos, kaip ir Dievybė, o kita mirtinga ir
sunykstanti. Šių dviejų dalių atitikmenį galima atrasti mūsų
aukščiausioje trijadoje ir žemojoje ketveriukėje (žr. lentelėje). Jis
paaiškina, kad kai siela, psiche, „susijungusi su nusu ( gr.dieviška
dvasia arba substancija*), ji viską daro laiku ir vietoje“; bet viskas
vyksta visiškai kitaip, jeigu ji susijungia su anoja (gr.
nesprendžianti, arba neprotinga, gyvulinė siela). Tada mes matome
manas (arba sielą bendrai) dviejuose jo aspektuose: suartėdamas su
anoja („Ezoteriniame buddizme“ pavadinta kama rupa arba „gyvuline
siela“) jis juda į visišką sunaikinimą – kiek tai siejasi su asmeniniu
ego; susijungdamas su nusu (atma-buddhi), jis susilieja su nemirtingu,
nesuirstančiu Aš, ir tada dvasinė tos asmenybės sąmonė, kuri buvo,
tampa nemirtinga.
* Platono nusą Paulius vadina „Dvasia“, bet kadangi ši Dvasia yra
„substancija“, tai, žinoma, turima galvoje buddhi, o ne atma, nes
filosofine prasme ir jokiomis aplinkybėmis atma niekaip negalima
vadinti „substancija“. Mes įtraukiame atmą į žmogaus principus tik
todėl, kad nesukeltume tolimesnės painiavos. Atma – tai ne
„žmogiškas“, o pasaulinis absoliutus principas, kurio nešėjas yra
budhi, siela-dvasia.
SKIRTUMAS TARP SIELOS IR DVASIOS
152 Klausiantis.
Ar jūs tikrai mokote apie bet kurios asmenybės sunaikinimą, kuo jus
kaltina kai kurie spiritualistai ir prancūzų spiritai?
Teosofas.
Mes to nemokome, bet kadangi šis klausimas apie dvilypumą – Dieviškojo
Aš individualybės ir žmogiškosios gyvulinės asmenybės – taip pat yra
ir apie galimybę tikram nemirtingam Aš seansų metu pasirodyti kaip
„materializuotai dvasiai“, kaip tik šitai, kaip jau buvo aiškinta, mes
neigiame, todėl mūsų oponentai pradėjo beprasmį puolimą.
153 Klausiantis.
Jūs ką tik kalbėjote apie tai, kad jeigu psichė susijungia su anoja
krypsta į visišką sunaikinimą. Kaip tai suprato Platonas, ir kaip tai
suprantate jūs?
Teosofas.
Aš galvoju, kad pilnas asmeninės sąmonės sunaikinimas yra išskirtinis
ir retas atvejis. Asmeninės sąmonės susiliejimas su individualia, arba
nemirtingojo Aš sąmone, transformacija arba dieviškas pasikeitimas, ir
visiškas tik žemutinės ketveriukės sunaikinimas yra bendra ir beveik
neginčijama taisyklė. Ar galima tikėtis, kad kūniškas žmogus, ar
laikina asmenybė, žmogaus šešėlis, jo „astralas“, jo gyvuliški
instinktai ir net jo fizinė gyvybė išgyvens kartu su „dvasiniu Aš“ ir
taps nemirtingais? Natūralu, kad visa tai baigia savo egzistavimą
kartu su kūnu, arba greitai po jo mirties. Laikui bėgant visa tai
sutrūnija, išnyksta ir nustoja egzistuoti kaip visuma.
154 Klausiantis.
Vadinasi, jūs taip pat neigiate ir prisikėlimą su kūnu?
Teosofas.
Be jokios abejonės! Kodėl mes, prisilaikantys archainės ezoterinės
senovės filosofijos, turėtume priimti daug vėlesnės krikščioniškos
teologijos nefilosofines spekuliacijas, pasiskolintas iš Egipto ir
Graikijos egzoterinių gnostikų sistemų?
155 Klausiantis.
Egiptiečiai gerbė gamtos dvasias ir sudievindavo net svogūnus, jūsų
indai iki šiol išliko stabmeldžiais, zoroastriečiai garbino ir vis dar
garbina Saulę, o geriausi Graikijos filosofai buvo arba svajotojai,
arba materialistai – tai liudija Platonas ir Demokritas. Kaip visa tai
jūs galite lyginti!
Teosofas.
Galbūt, taip rašoma jūsų dabartiniame krikščioniškame ir net
moksliniame katekizme, bet bešališkiems protams viskas atrodo ne taip.
Egiptiečiai gerbė „Vieningą – Tiktai – Vieningą, kaip Nout, ir būtent
šį žodį Anaksagoras panaudojo pažymėti savąjį nus, arba kaip jis jį
vadina, noys aytokraths, „protas arba visavaldė dvasia“, acthths
kinhdews, vedantysis arba pradinis visa ko „variklis“. Jo nus buvo
Dievas, o logos buvo žmogus, jo emanacija. Nus – tai Dvasia (ar tai
kosmose, ar žmoguje), o logos, būtų tai Visata, ar jos astralinis
kūnas – pirmojo emanacija, be to fizinis kūnas – viso labo tik
gyvulys. Mūsų išoriniai jausmai suvokia tik fenomenus; ir tiktai mūsų
nus sugeba atpažinti jų numenus. Tik vienintelis logos, arba numenas,
išlieka amžinai, nes savo prigimtimi ir esme jis yra nemirtingas, o
logos žmoguje atitinka Amžiną Aš, kuris įsikūnija ir išsaugomas
amžinai. Bet kaip gali trumpalaikis ir išorinis šešėlis – laikinas
rūbas dieviškos emanacijos, kuri grįžta į savo ištakas, iš kur išėjo –
būti tuo, kuris „atgimsta iš nesunykstančio“?
156 Klausiantis.
Vis tik vargu, ar jums pavyks išvengti kaltinimų, kad jūs išradote
naują žmogaus padalinimą į dvasines ir psichines sudėtines dalis, juk
nei vienas filosofas apie tai nekalba, nors jūs tvirtinate, kad taip
kalba Platonas.
Teosofas.
Ir aš patvirtinu šią nuomonę. Be Platono tokios pat idėjos dar
prisilaikė ir Pitagoras*. Jis aprašo sielą kaip savaeigį vienetą
(monadą), susidedantį iš trijų elementų – nus (dvasia), fren (protas)
ir tumos (gyvybė, kvėpavimas arba kabalistų nefeš), kurie atitinka
mūsų atma-buddhi (aukščiausia dvasinė siela), manas (Aš) ir kama rupa
susijungusią su žemuoju manas atspindžiu. Tai, ką senovės graikų
filosofai paprastai vadino siela, mes vadiname dvasia arba dvasine
siela; tai buddhi, atmos nešėjas (Agafon, vyriausia Platono dievybė).
Tas faktas, kad Pitagoras ir kiti tvirtina, jog fren ir tumos mes
dalijamės su gyvuliais, įrodo, kad galvoje turimas žemasis manas
atspindys (instinktai) ir kama rupa (gyvuliško gyvenimo aistros).
Sokratas ir Platonas priėmė šį pagrindinį principą ir sekė juo, ir
jeigu prie šių penkių pradžių, o būtent, Agafon (kuris yra dievybė
arba atma), psiche (siela, jos apibendrinančia prasme), nus (dvasia
arba protas), fren (fizinis protas), ir tumos (kama rupa arba
aistros), mes prijungsime misterijų eidoloną, šešėlį arba žmogiškąjį
antrininką ir fizinį kūną, bus lengva parodyti, kad Pitagoro ir
Platono idėjos buvo identiškos mūsiškėms. Net egiptiečiai laikėsi
septyntainio suskirstymo. Jie mokė, kad išeidama siela (Aš) turi
pereiti septynias menes, arba principus, tuos, kuriuos palieka, ir
tuos, kuriuos pasiima su savimi. Vienintelis skirtumas buvo tame, kad
visada prisimindami apie bausmę už misterijų doktrinų paviešinimą, o
tai buvo mirtis, jie pateikdavo mokymą tik bendrais bruožais, kai šiuo
metu mes išplečiame ir aiškiname jį detaliai. Bet, nežiūrint į tai,
kad mes atskleidžiame pasauliui tiek, kiek galima, net ir mūsų
doktrinoje neatskleidžiama daugiau, nei viena esminė detalė, ir tik
tiems, kurie studijuoja ezoterinę filosofiją ir davė tylėjimo įžadus,
galima sužinoti detales.
* „Platonas ir Pitagoras – rašo Plutarchas –skiria sielą į dvi dalis –
racionalią (nusinę) ir iracionalią (agnoja); racionali žmogiškos
sielos dalis yra amžina, ir nors tai ir ne Dievas, vis tik ji yra
amžinos dievybės kūrinys; o ta sielos dalis, kuri neturi proto,
miršta“.
Šiuolaikinis terminas „agnostikas“ kilęs iš giminingo žodžio agnosis.
Mes norėtume žinoti, kodėl misteris Gekslis, šio žodžio autorius, savo
milžinišką intelektą susiejo su „siela, neturinčia proto“, kuri
miršta? Ar tai išpūstas šiuolaikinio materialisto kuklumas?
GRAIKŲ MOKYMAI
157 Klausiantis.
Mes turime puikius mokslininkus, graikų ir lotynų, sanskrito ir ivrito
žinovus. Kaip taip yra, kad jų vertimuose mes nerandame nieko, kas
patvirtintų tai, ką kalbate?
Teosofas.
Todėl, kad jūsų vertėjai, nežiūrint viso jų moksliškumo, filosofus,
ypač graikų, pavertė miglotais autoriais, o ne mistiniais (originale
vyksta žodžių žaismas: misty – miglotas ir mystic – mistinis; vert
pastaba). Pavyzdžiui, paskaitykime Plutarchą, ką jis kalba apie
žmogaus pradžias arba „principus“. Tai, ką jis aprašo, buvo suprasta
tiesiogiai ir priskirta nemokšiškumui bei metafiziniams prietarams.
Leiskite man pateikti iliustraciją. Plutarchas sako: „Žmogus yra
sudėtinis, ir klysta tie, kurie galvoja, kad jis sudarytas tik iš
dviejų dalių. Jie įsivaizduoja, kad sugebėjimas suvokti (t.y. smegenų
protas) yra sielos (aukščiausio triados) dalis, bet čia jie klysta
nemažiau, negu tie, kurie sielą laiko kūno dalimi (kurie triadą padaro
mirtingo ketverto dalimi). Juk protas (nus) tiek pranašesnis už sielą,
kiek siela geresnė ir dieviškesnė už kūną. Šitas sielos (jych) ir
proto (nus) derinys sudaro protavimą (manas), o su kūnu (arba thumos,
gyvulinė siela) – aistras; iš jų vienas yra malonumų ir skausmo pradas
arba principas, o kitas – dorybių ir ydų. Iš šių trijų, sujungtų ir
bendrai paimtų dalių, Žemė žmonių giminei davė kūną, mėnulis – sielą,
o saulė – išmintį“.
Šitas paskutinis sakinys yra visiška alegorija ir bus suprantamas tik
tiems, kurie susipažinę su ezoterinio mokslo analogijomis ir žino,
kokia planeta atitinka kokį principą. Plutarchas principus skirsto į
tris dalis, teigdamas, kad kūnas susideda iš fizinio apvalkalo,
astralinio šešėlio ir kvėpavimo, arba trigubos apatinės dalies, „kuri
iš žemės paimta į žemę ir sugrįš“; antroji dalis gauta iš Mėnulio*;
per jį ir visada jo įtakojama, sudaryta iš vidurinio principo ir
instinktyvios sielos; o tiesiogine Saulės emanacija, čia reiškiančią
Agafon (aukščiausiąją dievybę), jis laiko aukščiausiąją dalį arba
dvasinę sielą su jos atma ir manas elementais. Tai patvirtinama tuo,
ką jis sako toliau:
„Mirtys, kuriomis mes mirštame, viena daro du iš trijų, o kita – vieną
iš dviejų. Pirmoji yra Demetros valdžioje ir žinioje, iš čia ir kilęs
misterijos vardas tele-in, primenantis duotą jam mirties pavadinimą
teleytan. Anksčiau atėniečiai mirusiuosius taip pat vadino
pašvęstaisiais Demetrai. O antroji mirtis įvyksta Mėnulyje arba
Persefonos teritorijoje“.
* Kabalistai, kurie žino Jehovos, duodančio gyvybę ir vaikus, ryšį su
Mėnuliu ir jo įtaką palikuonims, supras, apie ką čia kalbama, lygiai
taip pat, kaip ir kai kurie astrologai.
Čia jūs matote mūsų mokymą, kuris parodo, kad žmogus gyvenimo bėgyje
yra septyntainis, iš karto po mirties, kama-lokoje – penkiatainis; ir
trigubas Aš – dvasia-siela ir sąmonė – devačane (devachan). Šis
atskyrimas, prasidedantis „Hadeso pievose“, kaip Plutarchas vadina
kama-loką, po to besitęsiantis devačane, buvo šventų misterijų
pasirodymo dalis, kurios metu kandidatai į pašventimą suvaidindavo
visą garbinamos dvasios, kurią mes suprantame kaip sąmonę, mirties ir
prisikėlimo dramą. Tai Plutarchas turėjo galvoje, sakydamas:
„Ir kaip vieną, žemišką, taip ir kitą, dangišką, Hermis išgyvena.
Pirmoji netikėtai ir su jėga išplėšia sielą iš kūno; o Persefona
pažinimo galimybę nuo sielos* atskiria švelniai ir lėtai. Dėl šios
priežasties ji vadinama monogenes, vieningos prigimties, arba
tiksliau, gimdanti vieną, nes jos atskirta, geriausioji žmogaus dalis
lieka viena. Tiek pirma, tiek antra vyksta pagal gamtą. Taip nubrėžta
Likimo (fatumo arba karmos), kad kiekviena siela, su protu ar be jo,
išėjusi iš kūno kažkurį laiką, nors ir ne vienodą visiems, privalo
praklajoti srityje, esančioje tarp Žemės ir Mėnulio (kama-lokoje)**.
Nes tie, kurie buvo neteisūs ir pasileidę, kankinasi, atlikdami
bausmę, priklausančią už jų padarytus nusižengimus, o teisūs ir
dorovingi sulaikomi ten, kol atgailaudami neišsivalys nuo visų
blogybių, kurias galėjo pasigauti iš kūno ligų ir neteisingo gyvenimo
būdo ir gyvendami pačioje švelniausioje atmosferos dalyje, kuri
vadinama Hadeso pievomis, kur jie turi išbūti anksčiau nustatytą ir
paskirtą laiką. Po to, lyg grįždami iš tolimo šventų vietų lankymo ar
ilgalaikės tremties į tėvynę, jie patiria tokį sumišusį su jauduliu,
susižavėjimu ir kiekvienam būdingais savais lūkesčiais džiaugsmą, kokį
paprastai patiria pašvęstieji į Šventas Misterijas.
* Persefonė čia įkūnija pomirtinę karmą, apie kurią kalbama, kad ji
reguliuoja žemųjų principų atskyrimą nuo aukštųjų: sielos-nefeš,
gyvulinio gyvenimo kvėpavimą, kurį laiką išliekantį kama-lokoje, nuo
aukščiausio, sudėtinio Aš, kuris pereina į devačano arba palaimos
būseną.
** Iki tol, kol tęsiasi aukštojo dvasinio principo atskyrimas nuo
žemojo, kuris lieka kama-lokoje, kol suyra.
Tai nirvaniška palaima, ir joks teosofas negalėtų aprašyti aiškiau, ir
dar ezoterine kalba, mentalinių devačano džiaugsmų, kur kiekvienas
žmogus apsuptas savo sąmonės sukurto rojaus. Bet reikia saugotis
bendros klaidos, kurią patiria daugelis, net ir teosofai.
Neįsivaizduokite, jog dėl to, kad žmogus pavadintas septyntainiu, po
to penktainiu ir triadiniu, jis sudarytas iš septynių, penkių ar trijų
esybių; arba, kaip gerai išsireiškė vienas teosofas rašytojas, su
septyniais lukštais, kuriuos galima nuiminėti, panašiai kaip svogūno
lukštus. Kaip jau buvo kalbėta, principai, išskyrus kūno, gyvybės ir
astralinio eidolono, kurie visi sunyksta po mirties, yra tik aspektai
arba sąmonės būviai. Egzistuoja tik vienas tikras žmogus, praeinantis
gyvenimo ciklą ir nemirtingas savo esme, jeigu ne forma, ir tai manas
– „mąstantis žmogus“, arba įsikūnijusi sąmonė. Materialistų
prieštaravimai, neigiantys proto ir sąmonės veikimo galimybę be
materijos, mūsų atveju nieko neverti. Mes neneigiame jų protingų
argumentų; bet, paprasčiausiai, klausiame mūsų oponentų: „O ar jums
žinomi visi materijos būviai – jums, kurie iki šiol žinojote tik tris?
Ir iš kur jūs žinote, kad tai, ką mes laikome ABSOLIUČIA SĄMONE arba
Dievybe, nematoma ir nepažinia, nėra kaip tik tai, kas, nors visada ir
išslysta iš mūsų riboto supratimo, yra universali dvasia-materija arba
materija-dvasia savo absoliučiame beribiškume?“ Tada vienas iš pačių
žemiausių, savo manvantariškame pasireiškime, suskaidytų šios
dvasios-materijos aspektų, esantis sąmoningas Aš, kaip tik ir sukuria
nuosavą rojų – gal tai ir kvailio rojus, bet tai yra palaimos būsena.
158 Klausiantis.
O kas tai yra devačanas?
Teosofas.
Tiesiogiai – „dievų žemė“, mentalinės palaimos būsena. Filosofiniame
lygmenyje tai yra mentalinis būvis analogiškas pačiam ryškiausiam
sapnui, bet daug gyvesnis ir realesnis. Tai daugumos mirtingųjų
pomirtinė būsena.
VII APIE ĮVAIRIAS POMIRTINES BŪSENAS
FIZINIS IR DVASINIS ŽMOGUS
159 Klausiantis.
Džiaugiuosi girdėdamas, kad jūs tikite sielos nemirtingumu.
Teosofas.
Ne „sielos“, o dieviškos dvasios; o dar tiksliau, persikūnijančio Aš
nemirtingumu.
160 Klausiantis.
Koks skirtumas?
Teosofas.
Mūsų filosofijoje skirtumas labai didelis, bet šis klausimas per daug
sudėtingas ir sunkiai suprantamas, kad būtų galima atsakyti į jį
paviršutiniškai. Reikės aptarti dvasią ir sielą atskirai, o jau po to
– sujungus. Galima pradėti nuo dvasios.
Mes sakome, kad Dvasia (Jėzaus „Tėvas, kuris slaptoje“) arba Atman –
tai ne individuali kokio nors žmogaus savybė, bet dieviškoji esmė be
kūno ir formos, besvorė, nematoma ir nedalinama, kuri neegzistuoja,
bet vis tik yra, kaip sako buddistai apie nirvaną. Jis tik apgaubia
mirtingąjį, įsiskverbia į jį ir persmelkia visą kūną, būdamas tik
visur esančiais spinduliais, arba šviesa, spindinčia per buddhi, jo
nešėją ir tiesioginę emanaciją. Tai ir yra užslėptoji tvirtinimų
prasmė beveik visų senovės filosofų, sakančių, kad „racionali žmogaus
sielos dalis“* niekada pilnai neįsiskverbia į žmogų, bet tik daugiau
ar mažiau apgaubia jį per iracionalią dvasinę sielą arba buddhi**,
visų reiškinių.
* Pradine ir bendra prasme žodis „racionalus“ reiškia kažką
emanuojantį (ištekantį) iš Amžinosios Išminties.
** Iracionali ta prasme, kad kaip ir švari Pasaulinio Proto emanacija
ji negali turėti savo individualaus proto tame materijos lygmenyje,
bet panašiai kaip Mėnulis, besiskolinantis šviesą iš Saulės, o savo
gyvybę iš Žemės, buddhi, gaudama šviesą iš atmo, savo racionalias
savybes gauna iš manas. Pati savaime, kaip kažkas vienalyčio, ji
neturi požymių.
161 Klausiantis.
Man pasirodė, kad tik „gyvulinė siela“ yra iracionali, o ne dieviška.
Teosofas.
Jums reikia suvokti skirtumą tarp to, kas yra negatyvu arba pasyviai
„iracionalu“, nes nediferencijuota, ir to, kas iracionalu dėl to, kad
per daug aktyvu ir pozityvu. Žmogus – tai dvasinių jėgų santykis, ir
cheminių, ir fizikinių jėgų, kurias išjudina tai, ką mes vadiname
„principais“.
162 Klausiantis.
Esu pakankamai daug skaitęs šiuo klausimu, ir man atrodo, kad senovės
filosofų pažiūros stipriai skyrėsi nuo viduramžių kabalistų, nors
dalinai ir sutampa.
Teosofas.
Esminiai skirtumai tarp jų ir mūsų yra. Mes, kaip neoplatonikai ir
Rytų mokymų pasekėjai, tikime kad dvasia (atma) pati niekada
nenusileidžia iki gyvo vidinio žmogaus, bet tik daugiau ar mažiau
skleidžia savo spindulius į vidinį žmogų (psichinę ir dvasinę
astralinio principo dalis), kabalistai tvirtina, kad žmogiška dvasia,
atsiskyrusi nuo šviesos okeano ir Pasaulinės Dvasios, įeina į
žmogiškąją sielą, kur ir lieka uždaryta astralinėje kapsulėje visą
gyvenimą. Visi krikščionių kabalistai tvirtina tą patį, nes jie negali
ištrūkti iš savo antropomorfinių ir biblijinių doktrinų.
163 Klausiantis.
O ką gi sakote jūs?
Teosofas.
Mes sakome, kad dvasios (arba atma) spinduliavimas tiktai gali būti
astralinėje kapsulėje, ir tik tiek, kiek tai gali būti dvasiniu
spinduliavimu. Mes sakome, kad žmogus ir siela turi išsikovoti savo
nemirtingumą, kildami į vieningumą, su kuriuo, sėkmės atveju, jie
galiausiai susijungs ir kurio, taip sakant, bus įsiurbti. Po mirties
žmogaus individualizacija priklauso nuo dvasios, o ne nuo sielos ar
kūno. Nors žodį „asmenybė“ ta prasme, kokia jis paprastai suprantamas,
yra absurdiška taikyti mūsų nemirtingai esmei, vis tik pastaroji, pati
iš savęs, kaip ir mūsų individualus Aš, yra apibrėžta esybė,
nemirtinga ir amžina. Tik juodųjų magų arba nebepataisomų
nusikaltėlių, kurie buvo tokiais daugelį gyvenimų, švytintis siūlas,
nuo kūdikio gimimo rišantis dvasią su asmenine siela, priverstinai
nutraukiamas, ir bekūnė esybė praranda asmeninę sielą, kuri sunyksta,
nepalikdama pačioje esybėje nė menkiausio įspūdžio apie save. Jeigu
tokia sąjunga tarp žemojo, asmeninio manas ir individualaus
persikūnijančio Aš neįvyksta gyvenimo eigoje, tada pirmajam lieka tik
žemesnių gyvulių likimas, palaipsniui ištirpus eteryje laukti savo
asmenybės išnykimo. Bet ir tada Aš išlieka apibrėžta esybe. Tas
dvasinis Aš tik praranda vieno devačano laiką – po tokio ypatingo ir
šiuo atveju tikrai nenaudingo gyvenimo – ir po trumpalaikio kaip
planetarinės dvasios pasitenkinimo laisve, beveik tuojau pat
įsikūnija.
164 Klausiantis.
Jūs savo „Isis Unveiled“ (Izidėje) tvirtinate, kad tokios planetarinės
dvasios, arba angelai, „pagonių dievai arba krikščionių arkangelai“
mūsų planetoje niekada negali būti žmonėmis.
Teosofas.
Visiškai teisingai. Tik ne tokios, o kai kurios aukštesnių klasių
planetarinės dvasios. Jos niekada nebus žmonėmis šioje planetoje,
todėl kad jos – išsilaisvinusios iš ankstesnio, gerokai ankstesnio,
pasaulio dvasios ir kaip tokios negali būti žmonėmis šiame. Vis tik,
visos jos vėl gyvens kitoje, daug aukštesnėje mahamanvantaroje, po to
kai pasibaigs šis „didysis amžius“ ir „Brahmos pralaja“ (trumpas
laikotarpis, susidedantis iš 16 skaičių skaitmens ar netoli to). Jūs,
tikriausiai, girdėjote, kad Rytų filosofija moko, jog žmonija sudaryta
iš tokių „dvasių“, įkalintų žmonių kūnuose? Skirtumas tarp gyvulio ir
žmogaus toks: pirmasis gyvas „principais“ potencialiai, o antrasis
gyvas iš tikrųjų. Dabar jūs suprantate skirtumą?
165 Klausiantis.
Taip, bet šis skirtumas visais laikais buvo kliuvinys metafizikai.
Teosofas.
Taip. Ir visas buddistinės filosofijos ezoterizmas remiasi tuo
paslaptingu mokymu, suprastu tik nedaugelio žmonių, ir todėl yra
visiškai neteisingai interpretuojamas daugelio daugiausiai žinančių
šiuolaikinių mokslininkų. Net metafizikai per daug linkę painioti
priežastį su pasekme. Aš, išsikovojęs nemirtingą gyvenimą kaip dvasia,
liks tuo pačiu vidiniu aš visuose savo gimimuose Žemėje; bet tai
nebūtinai reiškia, kad jis privalo arba likti misteriu Smitu ar
Braunu, kuriuo jis buvo Žemėje, arba prarasti savo individualybę.
Todėl astralinė siela ir žemiškas žmogaus kūnas, tamsioje pomirtinėje
būsenoje, gali būti susiurbti sublimuotų elementų okeano ir nustoti
jausti savo paskutinį asmeninį aš (jeigu jis neužsitarnavo pakilimo
aukščiau), o dieviškasis Aš vis tik išliks ta pačia nekintama esybe,
nors ta žemiška jo emanacijos patirtis gali būti visiškai ištrinta iš
neverto nešėjo atsiskyrimo momentu.
166 Klausiantis.
Jeigu „Dvasia“ arba dieviškoji sielos dalis amžių amžius yra pirminė
ir atskira esybė, kaip mokė Origenas, Sinezijus ir kiti pusiau
krikščioniški, pusiau platoniški filosofai, ir jeigu tai tas pats, ir
ne daugiau, nei metafiziškai objektyvi siela, kokia ji dar gali būti,
jeigu ne amžina? Ir kokią reikšmę tada turi tai, kokį gyvenimą gyvena
žmogus – švarų ar gyvulišką, jeigu jis jokiu būdu negali prarasti savo
individualybės, ką jis bedarytų?
Teosofas.
Ši doktrina, taip kaip jūs ją suformulavote, lygiai taip pat žalinga
savo pasekmėmis, kaip ir svetimos kaltės atpirkimo doktrina. Jeigu ši
dogma, kartu su klaidinga idėja, kad visi mes esame nemirtingi,
pasauliui būtų parodyta teisingai, žmonija taptų tik geresnė.
Leiskite man pakartoti dar kartą. Pitagoras, Platonas, Timėjus iš
Lokriso ir senoji Aleksandrijos mokykla žmogaus sielą (arba jos
aukščiausius principus ir atributus) kildino iš universalios
Pasaulinės Sielos, kuri pagal jų mokymus, yra Eteris (Tėvas-Dzeusas).
Todėl nė vienas iš tų „principų“ negali būti gryna pitagorietiška
manaso esme, arba mūsų atma-buddhi, nes anima mundi – tai tik pasekmė,
emanacija arba tiksliau, pirmojo, kaip subjekto, spinduliavimas. Ir
žmogiškoji dvasia (individualybė, persikūnijantis Dvasinis Aš), ir
buddhi (dvasinė siela) yra pirmesni. Tuo metu, kai pirmoji egzistuoja
kaip konkreti esybė, individualizacija, siela egzistuoja kaip
išankstinis kvėpavimas, nežini mąstančios visumos dalis. Abi pradžioje
susikūrė iš Amžino Šviesos Okeano; bet kaip apie tai išsireiškė ugnies
filosofai, viduramžių teosofai, ugnyje yra kiek matoma, tiek ir
nematoma dvasia. Jie skyrė anima bruta nuo anima divina. Empedoklis
tvirtai tikėjo, kad visi žmonės ir gyvuliai turi dvi sielas; ir pas
Aristotelį mes randame parašyta, kad vieną jis vadina mąstančia siela,
noys, o kitą – gyvuline siela, jych. Pagal šiuos filosofus mąstanti
siela eina iš pasaulinės sielos vidaus, o gyvulinė – iš išorės.
167 Klausiantis.
Ar pavadintumėte jūs sielą, tai yra žmogišką mąstančią sielą, arba
tai, ką jūs vadinate „aš“ – materija?
Teosofas.
Ne materija, bet substancija – neabejotinai. Ir žodžio „materija“,
įvardijamo „pirminė“, neverta vengti. Mes sakome, kad ši materija
tokia pat amžina kaip ir dvasia, ir tai ne mūsų matoma, apčiuopiama
materija, bet jos aukščiausias lygis, sublimacija. Švari Dvasia
randasi per vieną žingsnį nuo ne-dvasios arba absoliutaus visko. Jeigu
jūs nelaikysite galimu, kad žmogus išsivystė iš tos pradinės
dvasios-materijos ir savimi įkūnija visą skalę judančių „principų“ nuo
meta-dvasios žemyn iki pačios grubiausios materijos, kaip mes galėsime
vidinį žmogų laikyti nemirtingu, o tuo pat metu ir dvasine esybe ir
mirtingu žmogumi?
168 Klausiantis.
Tai kodėl jums netikėti į Dievą, kaip tokią esybę?
Teosofas.
Todėl, kad tai, kas yra beribis ir nesąlygotas, negali turėti formos
ir negali būti būtybe, bet kuriuo atveju taip nėra nė vienoje Rytų
filosofijoje, vertoje šio pavadinimo. „Esybė“ nemirtinga, bet ji tokia
tik savo galutine prasme, bet ne savo individualioje formoje. Kai
paskutiniame savo ciklo taške, ji sugeriama savo pradinės prigimties
ir tampa dvasia, tada ji netenka esybės pavadinimo.
Jos nemirtingumas, kaip formos, yra apibrėžtas tik jos gyvenimo ciklu,
arba mahamanvantara, po kurio ji taps vieninga su Pasauline Dvasia ir
identiška jai, daugiau nebebūdama atskira būtybe. Kalbant apie
asmeninę sielą – kurią mes suprantame kaip sąmonės blyksnį, Dvasiniame
Aš išsaugantį paskutinio įsikūnijimo prisiminimą apie asmeninį „aš“,
kaip atskirai apibrėžtą ir konkretų suvokimą, kuris tęsiasi tik
devačano periodo metu, o po to jis prijungiamas prie kitų
nesuskaičiuojamų Aš įsikūnijimų, kaip mūsų atmintyje vienos metų
dienos prisiminimas. Ar stengsitės jūs apibrėžti begalybę, kurią jūs
priskiriate savo Dievui, tam tikromis sąlygomis? Nemirtinga tik tai,
kas neatskiriamai surišta su atma – tai yra buddhi-manas. Žmogaus
(asmeninė) siela pati iš savęs nėra nei nemirtinga, nei amžina, nei
dieviška. „Zoare“ (T.III.p.619) parašyta: „Siela, pasiųsta į šią Žemę,
kad išsaugotų save čia, virš spindinčio apdangalo, kurio šviesa kilusi
iš Dieviškos Šviesos, užsivelka žemiškus rūbus, kad nepakenkdama pati
sau galėtų žiūrėti į veidrodį“. Dar daugiau, „Zoaras“ moko, kad siela
negali pasiekti palaimos šventovės, negavusi „švento bučinio“, tai yra
nesusijungusi su substancija, iš kurios ji emanavo – su dvasia. Visos
sielos yra dvilypės: siela yra moteriškas principas, o dvasia yra
vyriškas. Kol žmogus uždarytas kūne, jis yra trilypis, jeigu jis nėra
tiek sugedęs, kad iššauktų atitrūkimą nuo dvasios. „Vargas tai sielai,
kuri savo dievišką sutuoktinį (dvasią) iškeis į žemišką santuoką su
savo žemišku kūnu“ – parašyta hermiškame veikale „Raktų knyga“. Vargas
jai, nes iš šios asmenybės neliks nieko, kas galėtų būti įrašyta
neišnykstančiuose Aš atminties metraščiuose.
169 Klausiantis.
Kaip gali netapti mirtingu tai, kas jeigu ir neįkvėpta Dievo žmogui,
bet kuriuo atveju, kaip jūs patys pripažįstate, yra vienodos
substancijos su dieviškumu?
Teosofas.
Ne tik substancija, bet kiekvienas atomas ir materijos dalelytė iš
esmės yra nesunykstanti, bet ne savo individualioje sąmonėje.
Nemirtingumas – tai niekas kitas, kaip tik nenutrūkstanti sąmonė; o
asmeninė sąmonė vargu ar gali gyventi ilgiau už pačią asmenybę. Ar ne
taip? O šita sąmonė, kaip aš jau sakiau jums, išsaugoma tik devačano
metu, po ko vėl susiurbiama – iš pradžių individualios, o paskui ir
pasaulinės sąmonė. Geriau paklauskite savo teologų, kaip gi jie taip
stipriai susipainiojo judėjų šventraščiuose? Paskaitykite Bibliją,
jeigu norite turėti gerų įrodymų, kad rašę Penkiaknygę, ir ypač
Pradžią, niekada nefeš, kurią Dievas įkvepia Adomui (Pradžia, II d.),
nelaikė nemirtinga siela. Štai keletas pavyzdžių: „Ir sutvėrė
dievas... visokią nefeš (gyvybė), kuri juda“ (Pr. I, 21), turima
mintyje gyvius. Ir ten pat (Pr. 2, 7) pasakyta: „Ir žmogus tapo nefeš
(gyva siela)“, tai parodo, kad žodis nefeš vienodai buvo taikomas
nemirtingam žmogui ir mirtingam gyvuliui. „Aš pareikalausiu ir jūsų
kraujo, kuriame yra jūsų gyvybė (nefeš), pareikalausiu jo iš visų
žvėrių, pareikalausiu taip pat sielos (nefeš) žmogaus iš žmogaus
rankos“ (Pr. 9, 5). „Gelbėk sielą (nefeš) savo“ (gelbėk savo gyvenimą
– išversta angliškoje Biblijoje), (Pr. 19, 17). „Neužmuškime jo“,
parašyta bažnytiniame vertime (Pr. 37, 21); „Neužmuškime jo nefeš“ –
skelbia žydiškas tekstas. „Nefeš už neveš,“ (17, 8) – skelbia Levitas.
„Kas užmuštų kokį nors žmogų, tas bus atiduotas mirčiai“; tiesiogiai
skambėtų taip: „Kas nužudys žmogaus nefeš“ (Levitas, 24, 17); ir nuo
18 posmo toliau parašyta: „Kas užmuš gyvulį, turi sumokėti už jį,
gyvuliu už gyvulį“, kai originale parašyta: „nefeš už nefeš“. Kaip
galima užmušti tai, kas nemirtinga.? Tuo pačiu tai paaiškina, kodėl
sadukiejai neigė sielos nemirtingumą, ir tuo pačiu patvirtina tai, kad
greičiausiai Mozės judėjai – bent jau nepašvęstieji – niekada netikėjo
sielos išlikimu.
APIE AMŽINĄ MALONĘ IR BAUSMĘ, IR APIE NIRVANĄ
170 Klausiantis.
Manau, kad net nereikia jūsų klausti, ar tikite jūs krikščioniškais
dogmatais apie rojų ir pragarą arba apie būsimą apdovanojimą ir
bausmę, kaip moko ortodoksinės bažnyčios?
Teosofas.
Tai, kaip parašyta jūsų katekizmuose, mes absoliučiai neigiame; ir
visų mažiausiai mes linkę sutikti su tuo, kad jie amžini. Bet mes
tvirtai tikime tuo, ką vadiname Atpildo Dėsniu, ir taip pat absoliučiu
teisingumu ir išmintingumu, kuriais vadovaujasi šis dėsnis, arba
karma. Štai todėl mes griežtai atmetame žiaurų ir nefilosofišką
tikėjimą į amžiną palaimą arba amžinas kančias. Kartu su Horacijumi
mes sakome:
„Taisykle taps mums tai, kad įsiūtį valdyti privalu:
Nusižengimą – bausti tokiu pat skausmu.
Bet odos nerti nevertėtų mums nuo tojo,
Kas rimbo tik užsitarnavo, ne daugiau“.
Ši taisyklė skirta visiems žmonėms, ir ji teisinga. Nejaugi mes
privalome tikėti tuo, kad Dievas, kurį jūs laikote išminties, meilės
ir gailestingumo įsikūnijimu, turi mažesnę teisę į minėtus
apibūdinimus, negu mirtingas žmogus?
171 Klausiantis.
Ar jūs turite kokį kitą pagrindą neigti šį dogmatą?
Teosofas.
Pagrindas yra reinkarnacijos egzistavimas. Kaip jau buvo sakyta, mes
neigiame idėją, kad kiekvienam naujagimiui sukuriama nauja siela.
Kiekvieną žmogišką būtybę mes laikome Aš nešėju arba vedliu, o tokiu
pat amžinu kaip ir kiekvienas kitas Aš todėl, kad visi jie turi tą
pačią esmę ir visi priklauso pirmapradei vieno pasaulinio ir beribio
Aš emanacijai. Platonas jį vadino logosu (arba antruoju išryškėjusiu
Dievu); o mes – išryškėjusiu dievišku principu, vieningu su pasauliniu
protu ir siela, bet ne antropomorfiniu, ne kosminiu ir ne asmeniniu
Dievu, į kurį tiki tiek daug teistų (skaityti tejistų). Nepaniokite,
prašau.
172 Klausiantis.
Bet jeigu jūs tikite išryškėjusiu principu, kodėl tada nepatikėti, kad
tas principas sukuria kiekvieno mirtingo sielą, kaip ir buvo sukurtos
iki tol visos sielos – koks čia sunkumas?
Teosofas.
Tame, kad vargu ar beasmenis gali kurti, planuoti ir mąstyti taip,
kaip jam norėtųsi. Būdamas universaliu Įstatymu, nepažeidžiamu savo
periodiškuose pasireiškimuose, kurių metu kiekvieno gyvybės ciklo
pradžioje jo esmė periodiškai spinduliuoja ir ryškėja, vargu, ar jis
kurs žmogų tik tam, kad po kelerių metų dėl to gailėtis. Jeigu jau
išvis tikėti dievišku Principu, tai jis turi būti absoliučia
harmonija, logika ir teisingumu, lygiai taip pat kaip ir absoliučia
meile, išmintimi ir bešališkumu; o Dievas, kuriantis kiekvieną sielą
tik trumpam gyvenimui, nepriklausomai nuo to, ar jis pasiuntė gyvybę
įkvėpti sveikam, laimingam žmogui ar kenčiančiam vargšui, nelaimingam
nuo gimimo iki mirties, nors šis ir nepadarė nieko, jog užsitarnautų
tokį žiaurų likimą – bus greičiau bejausmis velnias, negu Dievas.
Todėl net judėjų filosofai, tikintys Mozės Biblija (suprantama,
ezoteriškai), niekada nepritarė tokiai idėjai, ir dar daugiau, jie
tikėjo persikūnijimu, kaip ir mes.
173 Klausiantis.
Gal galėtumėte tai patvirtinti pavyzdžiais?
Teosofas.
Žinoma, galiu. Filonas Judėjas (veikale „De Somniis“ p.445) sako:
„Oras pripildytas jomis (sielomis), tomis, kurios visų arčiausiai
Žemės, nusileidžiančiomis, kad susijungtų su mirtingais kūnais,
palindrohoydi adqis, grįžtančios į kitus kūnus, ir trokštančios juose
gyventi “. „Zoare“ siela taip maldauja Dievo sau laisvės: „Visatos
Valdove! Aš laiminga šiame pasaulyje ir nenoriu eiti į kitą pasaulį,
kur būsiu tarnaitė ir būsiu visaip niekinama“. Amžiną neperžengiamo
dėsnį, fatališko neišvengiamumo doktriną patvirtina Dievybės
atsakymas: „Prieš savo valią tapsi tu gemalu ir prieš savo valią būsi
tu pagimdyta“. Šviesa nebūtų suvokiama be tamsos, kuri kaip kontrastas
padeda jai išryškėti; gėris be blogio nustos būti gėriu, ir
neįkainojama geradarystės esmė nebūtų matoma; taip pat kaip ir
asmeninės teigiamybės netaptų nuopelnais, jeigu nepatirtų jos gundymų
ugnies. Nieko nėra amžino ir nekintamo, išskyrus slaptą Dievybę. Joks
baigtinis – jei turi pradžią, tai bus pabaiga – negali likti pastoviu.
Jis turi progresuoti, arba regresuoti, o siela, trokštanti vienybės su
savo dvasia, kuri vienintelė suteikia jai nemirtingumą, privalo
apsivalyti ciklinių persikūnijimų metu, pakeliui į tą vienintelę
palaimos ir amžino atilsio šalį, kuri „Zoare“ pavadinta „meilės
rūmais“, induistų religijoje – „mokša“, gnostikai ją vadina „amžinos
šviesos pleroma“, o buddistai – „nirvana“. Ir visos šios būsenos yra
laikinos, o ne amžinos.
174 Klausiantis.
Bet čia nieko nepasakyta apie persikūnijimą?
Teosofas.
Siela, kuri prašo leidimo pasilikti ten, kur ji yra, turėjo būti
įsikūnijusi anksčiau, ir negali būti sukurta gimimo metu. Be to
„Zoare“ (T.III) yra dar geresnis įrodymas. Apie persikūnijančius Aš (mąstančias
sielas), tuos, kurių paskutinė asmenybė privalo išnykti visiškai,
sakoma: „Visos sielos, kurios Danguje pasirinko atsiskyrimą nuo
Šventos Vienybės – tegu bus pagarbintas jos Vardas – visą savo
egzistavimą įstumia į bedugnę, nujausdamos tą laiką, kada vėl nužengs
į Žemę“. „Šventoji Vienybė“ šiuo atveju, ezoterine prasme, reiškia
atmaną arba atma-buddhi.
175 Klausiantis.
Labai keista girdėti, kad apie nirvaną jūs kalbate, kaip apie Dangaus
Karalystės ar rojaus sinonimą – kai visi žymūs orientalistai nirvaną
laiko sunaikinimo sinonimu!
Teosofas.
Jeigu šį terminą taikyti tik tiesiogine prasme ir tik asmenybei ir
diferencijuotai materijai, tai galima pasakyti ir taip, bet tik šiuo
atveju. Persikūnijimo ir žmogaus trejybės idėjas palaikė daugelis
ankstyvosios krikščionybės Tėvų. Ta maišatis tarp sielos ir dvasios,
kurią įvėlė Naujojo Testamento ir senovės filosofinių traktatų
vertėjai, tapo daugelio neteisingų aiškinimų priežastimi. Tai buvo ir
viena iš daugelio priežasčių, kodėl Budda, Plotinas ir daugelis kitų
pašvęstųjų dabar kaltinami tuo, kad aistringai troškę visiško savo
sielų sunykimo – „susiliejimo su Dievybe“ arba „susijungimo su
pasauline siela“, pagal šiuolaikinį supratimą tai reiškia išnykimą.
Asmeninė siela, žinoma, privalo susiskaidyti į daleles, anksčiau nei
galės visam laikui savo švariąją esmę sujungti su nemirtinga dvasia.
Tačiau „Darbų“ ir „Apaštalų laiškų“ vertėjai, savo veikaluose sukūrę
dabartinius Dangaus Karalystės vaizdinius, kaip ir šiuolaikiniai
buddistinės „Sutros“ apie Dharmos rato pasisukimą komentatoriai,
iškreipė idėjų prasmę kaip didžiųjų krikščionybės apaštalų, taip ir
didžiojo Indijos reformatoriaus. Pirmieji užtemdė žodžio jycikos
prasmę taip, kad nė vienam skaitytojui net į galvą neateis mintis, jog
ji gali turėti kokį nors ryšį su siela, ir dėl šio sielos ir dvasios
supainiojimo Biblijos skaitytojai iškreiptai supranta dalyko esmę. Iš
kitos pusės, Buddos aiškintojams nepasisekė suprasti keturių dhjanos
pakopų prasmės. „Ar gali dvasia, kuri suteikia gyvybę ir judėjimą ir
pati yra ta šviesa, išnykti?“– klausia pitagoriečiai. : „Ar gali ši
jautri gyvulių dvasia, suteikianti atmintį, vieną iš mąstymo
sugebėjimų, mirti ir virsti niekuo?“ – pastebi okultistai.
Buddistinėje filosofijoje sunaikinimas reiškia tik materijos suirimą,
nesvarbu kokios ji būtų formos arba formos įvaizdžio, nes viskas, kas
turi formą, yra laikina ir todėl tikrumoje – tai tik iliuzija. Juk
amžinybėje patys ilgiausi laiko periodai atrodo kaip akimirka. Taip
pat ir forma. Iki to momento, kai mes turėsime laiko suvokti, kad mes
ją matėme, ji išnyks, kaip žaibo blyksnis, visam laikui. Kada dvasinė
esybė visam laikui išsilaisvina iš visų materijos dalelių,
substancijos arba formos, ir vėl tampa dvasiniu kvėpavimu, tik tada ji
patenka į amžiną ir nekintamą nirvaną, besitęsiančią taip ilgai, kaip
ilgai tęsiasi gyvybės ciklas – iš tiesų, amžinai. Ir tada tas
kvėpavimas, esantis dvasioje, yra niekas, nes jis yra viskas; kaip
forma, išvaizda, pavidalas ji yra visiškai sunaikinama, bet kaip
absoliuti Dvasia ji vis dar egzistuoja, nes tapo pačia Būtimi. Pats
išsireiškimas „įsiurbta universalios esmės“ taikomas „sielai“, kai
apie ją kalbama kaip apie dvasią, ir reiškia vienybę su ja. Tai
niekada negali reikšti sunaikinimo, nes tai reikštų amžiną išskyrimą.
176 Klausiantis.
Ar tokiais pareiškimais jūs neprišaukiate sau kaltinimų, kad
propaguojate sunaikinimą? Jūs ką tik kalbėjote apie žmogaus sielą,
sugrįžtančią į savo pradinius elementus.
Teosofas.
Bet jūs pamiršote, kad aš jums paaiškinau skirtumą tarp skirtingų
žodžio „siela“ reikšmių ir parodžiau, kaip laisvai iki šiol buvo
verčiamas terminas „dvasia“. Mes kalbame apie gyvulinę, žmogišką ir
dvasinę sielas, ir atskiriame jas. Platonas, pavyzdžiui, „racionalia
siela“ vadina tai, ką mes vadiname buddhi, vis tiktai pridėdamas prie
jos pažyminį „dvasinė“; bet tai, ką mes vadiname persikūnijančiu Aš,
manasu, jis vadina dvasia (nus), ir taip toliau; kai mes vartojame
terminą dvasia, jei jis vartojamas vienas, be jokio pažyminio, tai
reiškia tik atma. Pitagoras kartoja mūsų seną mokymą, tvirtindamas,
kad Aš (nus) yra amžinas kaip ir Dievybė; ir kad tik siela praeina
skirtingas stadijas, kad pasiektų dievišką pranašumą; kai tuo metu
tumos sugrįžta Žemėn ir net fren, žemasis manas, pašalinamas. Vėl gi,
Platonas apibūdina sielą (buddhi) kaip „judėjimą, kuris juda pats“.
„Siela, – priduria jis („Įstatymai“, X sk.), – tai pats seniausias iš
visų dalykų ir judesio pradžia“, tokiu būdu atma-buddhi vadindamas
„siela“, o manas „dvasia“, ko mes nedarome.
„Siela atsirado anksčiau už kūną, o kūnas – vėliau, ir yra antrinis,
pagal prigimtį valdomas vadovaujančios sielos“. „Ar nevertėtų
pripažinti, kad siela, valdanti viską ir visame kame gyvuojanti,
įvairiausiai juda ir taip pat valdo dangų?“
„Siela valdo viską padangėje, žemėje ir jūroje, savo nuosavų judesių
pagalba, kurių vardai: noras, supratimas, rūpestis, patarimas,
teisinga ir melaginga nuomonė, džiaugsmas ir kančia, pasiryžimas ir
baimė, meilė ir neapykanta. ...Pati būdama deive, be to priėmusi
amžinai dievišką protą (nus), ji viską puoselėja ir veda į tiesą ir
palaimą. Tačiau susitikusi ir susijungusi su nemąstymu (anoja), ji
viską nukreipia į priešingą pusę“.
Šioje kalboje, kaip ir buddistiniuose tekstuose, neigiamybė suprantama
kaip egzistencijos esmė. Sunaikinimas turi tą pačią prasmę. Teigiama
būsena – tai, iš esmės, būtis, bet ne pasireiškimas, kaip toks. Kai
dvasia, jei kalbėti buddistų kalba, patenka į nirvaną, ji netenka
objektyvaus egzistavimo, bet išsaugo subjektyvią būtį. Protams,
orientuotiems į objektus – tai virsmas į absoliutų „nieką“,
subjektyviems – į „ne-ką“, tai yra į nieką iš to, kas prieinama
jausmams. Tokiu būdu nirvana reiškia neabejotiną individualų
nemirtingumą dvasioje, bet ne sieloje, kuri, nors ir „seniausia iš
visų dalykų“, vis tik – kartu su visais kitais dievais – galutinė
emanacija formose ir individualybėje, jeigu ne substancijoje.
177 Klausiantis.
Aš vis tik nesuprantu pačios idėjos, ir būčiau jums dėkingas, jei
galėtumėte tai pailiustruoti kokiais nors pavyzdžiais.
Teosofas.
Be abejonės, kad tai labai sudėtinga suprasti, ypač tiems, kurie
išaugo auklėjami ortodoksinėmis krikščioniškos bažnyčios idėjomis. Be
to, aš turiu pasakyti dar vieną dalyką – jeigu jūs detaliai
neišstudijavote ypatingų funkcijų, priskiriamų visiems žmogiškiems
principams ir visoms jų pomirtinėms būsenoms, vargu, ar jūs suprasite
mūsų rytietišką filosofiją.
APIE SKIRTINGUS „PRINCIPUS“ ŽMOGUJE
178 Klausiantis.
Aš pakankamai daug girdėjau apie tą „vidinio žmogaus“ sudėtį, kaip jūs
tai vadinate, bet taip ir negalėjau išsiaiškinti, kur „galva, o kur
uodega“, kaip išsireiškė Gabalis.
Teosofas.
Žinoma, teisingai suprasti skirtingus tikrojo Aš aspektus, kuriuos mes
vadiname „principais“, ir išsiaiškinti skirtumus tarp jų labai
sudėtinga, arba kaip jūs sakote „tai gali sugluminti“. Ir viskas
pasidaro dar sudėtingiau todėl, kad vardijant tuos principus
skirtingose Rytų mokyklose yra pastebimi skirtumai, nors šių mokymų
pagrindai yra tie patys.
179 Klausiantis.
Jūs turite galvoje, pavyzdžiui, vedantistus? Ar jūsų septynių
„principų“ jie nesuskirsto tik į penkis?
Teosofas.
Jie taip ir daro, ir nors aš nepradėčiau ginčo šiuo klausimu su mokytu
vedantistu, bet galiu pareikšti savo nuomonę, kad tam jie turi
akivaizdžių priežasčių. Jie žmogumi laiko tik tą sudėtingą dvasinį
darinį, kuris susideda iš skirtingų protinių aspektų, o fizinis kūnas,
pagal jų įsitikinimus, yra kažkas tokio, kam nedera netgi panieka, nes
tai yra paprasčiausia iliuzija. Vedanta nėra vienintelė taip
skaičiuojanti filosofija. Laozi (Lao Dze) savo veikale „Dao de czing“,
mini tik penkis principus, nes jis, kaip ir vedantistai, neįjungia
dviejų principų, būtent dvasios (atma) ir fizinio kūno, kurį, be viso
ko, vadina „lavonu“. Toliau, egzistuoja taraka radža jogos mokykla.
Faktiškai jos mokymas pripažįsta tik tris „principus“, bet realiai jų
sthulopadhi, arba fizinis kūnas, budinčioje sąmoningoje būsenoje, jų
sukšmopadhi, kūnas, veikiantis svapna, tai yra sapno, būsenoje, ir jų
karanopadhi arba „priežastinis“ (kauzualinis), pereinantis iš vieno
įsikūnijimo į kitą, kūnas – visi savo aspektais yra dvejopi, taigi
gaunasi šeši. Prijunkite prie jų atma, beasmenį dievišką principą,
arba nemirtingą elementą žmoguje, nesiskiriantį nuo Pasaulinės
Dvasios, ir jūs gausite tuos pačius septynis (Detaliau „Secret
Doctrine“ I t. V stansas). Jie laisvi turėti savo suskirstymą, o mes
turime savo.
180 Klausiantis.
Atrodo, kad tai yra toks pat skirstymas kaip ir krikščionių mistikų:
kūnas, siela ir dvasia?
Teosofas.
Būtent, toks pat. Mes lengvai galėtume iš materialaus kūno padaryti
„gyvybinio antrininko“ vedlį; iš šio – gyvybės arba pranos vedlį; iš
kamarupos arba (gyvulinės) sielos – aukščiausiojo arba žemiausiojo
proto vedlį, ir taip padaryti šešis principus, apvainikuodami šią
visumą viena nemirtinga dvasia. Okultizme kiekvienas kokybinis būsenos
pokytis mūsų sąmonėje suteikia žmogui naują aspektą, ir jeigu jis
vyrauja ir tampa gyvenančio ir veikiančio Aš dalimi, jam turi būti
suteikiamas (ir yra suteikiamas) ypatingas pavadinimas, kad tokios
išskirtinės būsenos žmogus būtų atskirtas nuo to žmogaus, kuriuo jis
tampa, pereidamas į kitą būseną.
181 Klausiantis.
Kaip tik tai ir yra taip sunku suprasti.
Teosofas.
Man, priešingai, tai atrodo labai lengva – jeigu jūs supratote
pagrindinę idėją – kad žmogus veikia viename ar kitame sąmonės lygyje,
griežtai atitinkančiame jo protinę ir dvasinę būseną. Bet toks jau yra
mūsų amžiaus materializmas, kuo daugiau mes aiškiname, tuo, atrodo,
mažiau žmonės sugeba suprasti tai, ką mes kalbame. Padalinkite žemišką
sutvėrimą, vadinamą žmogumi, į tris pagrindinius aspektus, jeigu
norite, bet jeigu jūs nenorite iš jo padaryti paprasto gyvulio,
nedalinkite jo į mažiau dalių. Paimkime jo matomą kūną; po to jo
mąstantį principą – kuris labai nedaug aukštesnis už instinktyvų
gyvulio elementą – tai yra jo gyvybinę suvokiančią sielą; ir tai, kas
pastato jį nesulyginamai aukščiau už gyvulį –tai jo mąstanti siela
arba „dvasia“. Ir jeigu mes paimsime šias tris grupes ar
atstovaujančias jas esybes ir suskirstysime jas pagal okultinį mokymą,
ką gi mes gausime?
Visų pirma, yra Dvasia (ta prasme, kad absoliuti ir todėl nedaloma)
arba atma. Kadangi filosofijoje ji negali būti nei lokalizuota, nei
apribota, nes paprasčiausiai yra egzistuojanti Amžinybėje, ir jos
negali nebūti netgi smulkiausiame geometriniame ar matematiniame
Visatos taške, sudarytame iš materijos arba substancijos, – jos, iš
tiesų, išvis negalima pavadinti „žmogišku“ principu. Geriau ją
charakterizuoti metafiziškai, kaip erdvės taško principą, kurį
žmogiška monada ir jos nešėjas – žmogus – užima kiekvieno gyvenimo
periodo laikotarpiu. Ir šis taškas, kaip ir pats žmogus, yra
įsivaizduojamas, bet tai tik iliuzija, maja; bet mums patiems, kaip ir
kitiems asmeniniams Aš, to iliuzorinio priepuolio, vadinamo gyvenimu,
metu mes esame realybė, ir turime bent jau vaizduotėje suvokti save,
jeigu to nedaro niekas kitas. Kad tai bent kiek būtų suprantama
žmogiškam protui, tik pradedančiam studijuoti okultizmą ir bandančiam
susigaudyti žmogaus paslapčių abėcėlėje, okultizmas septintą principą
vadina šeštojo sinteze ir jam kaip nešėją suteikia dvasinę sielą,
buddhi. Tai paslaptis, kuri niekada niekam neatskleidžiama, išskyrus
čelo (mokinius), davusius tylėjimo įžadus, arba tik tiems, kuriais
galima besąlygiškai pasitikėti. Žinoma, būtų mažiau painiavos, jeigu
tai būtų leista papasakoti, bet kadangi tai tiesiogiai susiję su
gebėjimu sąmoningai, savo valios pagalba siųsti savo antrininką, ir
kadangi ši dovana kaip „Gygeso žiedas“ gali tapti fatališku žmonijai
bendrai ir jos savininkui asmeniškai, ši paslaptis yra rūpestingai
saugoma. Bet tęskime kalbą apie „principus“. Ta dieviškoji siela, arba
buddhi, tokiu būdu, yra dvasios nešėjas. Susijungę šitie du tampa
vienu, beasmeniu ir neturinčiu atributų (žinoma, šiame plane), ir
sudaro du dvasinius „principus“. Jeigu toliau nagrinėsime žmogišką
sielą, manas arba mens, tai kiekvienas sutiks, kad žmogaus protas,
mažų mažiausiai yra dvišalis – vargu, ar kilnios dvasios žmogus gali
tapti niekšu, o intelektualų ir dvasingą žmogų nuo negabaus, buko ir
materialaus, jeigu ne gyvuliško proto, skiria bedugnė.
182 Klausiantis.
O kodėl žmogus negalėtų būti atstovaujamas abiejų šių „principų“,
arba, tiksliau, aspektų?
Teosofas.
Kiekvienas žmogus savyje turi tuos principus. Be to, vienas iš jų yra
aktyvesnis už antrąjį, ir labai retai vienas iš jų nustoja vystytis
visiškai, arba, taip sakant, kito aspekto galingesnės jėgos yra
paralyžiuojamas į visas puses. Jie ir yra tai, ką mes vadiname dviem
principais arba manas aspektais, aukščiausiu ir žemiausiu; pirmasis,
aukščiausias manas, arba mąstantis sąmoningas Aš, jaučia potraukį link
dvasinės sielos (buddhi); o antrasis, instinktyvus principas,
traukiamas kamos, žmogaus gyvulinių aistrų ir potraukių lindynės.
Tokiu būdu mes pagrindėme keturis principus, o trys likusieji yra šie:
1) „antrininkas“, kurį mes sutarėme vadinti „proteina“ –kintama arba
plastiška siela; 2) gyvybės principo vedlys ir 3) fizinis kūnas.
Žinoma, nei vienas fiziologas ir biologas nepripažins šių principų ir
nesupras, apie ką kalbama. Kaip tik todėl, tikriausiai, niekas iš jų
iki šiol negalėjo suprasti nei blužnies, kintančio antrininko fizinio
vedlio, funkcijos, nei funkcijos tam tikro organo žmogaus dešinėje
pusėje, ankščiau minėtų potraukių talpyklos. Taip pat jie nieko nežino
apie kankorėžinę liauką, kurią aprašo kaip nuospaudos pavidalo liauką
su trupučiu smėlio viduje, kuri yra pačios aukščiausios ir dieviškos
sąmonės, visa žinančio, dvasinio ir viską aprėpiančio proto žmoguje
buveinė. Šitai dar akivaizdžiau parodo, kad mes neišsigalvojome
septynių principų, kaip ir tai, kad tai nėra naujiena filosofijos
pasaulyje, ir tai mes lengvai galime įrodyti.
183 Klausiantis.
Bet kas būtent, pagal jus, persikūnija?
Teosofas.
Dvasinis mąstantis Aš, pastovus principas žmoguje, arba tai, kas yra
manaso talpykla. Tai ne atma ir net ne atma-buddhi, vertinami kaip
dviguba monada, esanti individualumas arba dieviškas žmogus, bet
manas; kadangi Atmanas – tai universalus VISKAS, kuris tampa žmogaus
Aukščiausiu Aš tik susijungęs su buddhi, savo vedliu, sujungiančiu jį
su jo individualybe (arba dievišku žmogumi). Juk būtent buddhi-manas,
kuris vadinamas kauzualiniu kūnu (susijungę 5 ir 6 principai), kuris
yra sąmonė, sujungia jį su kiekviena asmenybe, kurią jis apgyvendina
Žemėje. Todėl „siela“ yra bendras pavadinimas, ir žmoguje yra trys
sielos aspektai – žemiškas, arba gyvulinis, žmogiška siela ir dvasinė
siela; kalbant griežtai, tai viena siela trijuose jos aspektuose. Po
mirties iš pirmojo aspekto nelieka nieko, iš antrojo (nus arba manas)
išgyvena tik jo dieviškoji esybė, jeigu ji išlieka nesuteršta, tuomet
kai trečioji, be to, kad yra nemirtinga, aukščiausio manaso
įsisavinimo keliu tampa sąmoningai dieviška. Bet, kad tai būtų
supranta, mes pirmiausia turime trumpai pakalbėti apie persikūnijimą.
184 Klausiantis.
Būtų neblogai, nes kaip tik prieš šį mokymą ypač atkakliai kovoja jūsų
priešai.
Teosofas.
Jūs kalbate apie spiritualistus? Aš žinau; daug absurdiškų
prieštaravimų jie darbščiai pribarstė žurnalo „Light“ puslapiuose. Kai
kurie iš tų žmonių tokie buki ir pilni neapykantos, kad nesustos prieš
nieką. Vienas iš jų rado prieštaravimą tarp dviejų tvirtinimų,
išplėštų iš Sineto lekcijos; kuriuos rimtai aptarinėja laiške,
išspausdintame žurnale. Tą svarbų prieštaravimą jis rado šiuose
dviejuose sakiniuose: „Priešlaikinis sugrįžimas į žemišką gyvenimą,
jei tai nutinka, gali būti iššauktas sudėtingos karmos...“ ir „nėra
atsitiktinumų aukščiausiame dieviško teisingumo, vedančio evoliuciją,
akte,“. Toks gilus mąstytojas, be abejo, įžvelgs prieštaravimą traukos
įstatyme ir tuo atveju, jei žmogus ištiesė ranką, kad neleistų
krentančiam akmeniui pramušti vaiko galvos!
VIII APIE PERSIKŪNIJIMĄ ARBA PAKARTOTINUS GIMIMUS
KAS PAGAL TEOSOFINĮ MOKYMĄ YRA ATMINTIS?
185 Klausiantis.
Visų sunkiausia jums kaip tik bus paaiškinti persikūnijimo idėją ir
įtikinamai pagrįsti tikėjimą tuo. Dar nė vienam teosofui iki šiol
nepasisekė pateikti nė vieno vertingo įrodymo, kuris pajudintų mano
skepticizmą. Prieš reinkarnacijos teoriją, visų pirma, kalba tas
faktas, kad iki šiol nerasta nė vieno žmogaus, kuris prisimintų, kad
jis gyveno anksčiau, ir juo labiau – kuo jis buvo praeitame gyvenime.
Teosofas.
Kaip suprantu, jūsų argumentas krypsta vis į tą patį seną
prieštaravimą dėl prisiminimų netekties apie praeitą įsikūnijimą. Jūs
galvojate, kad tai paneigia mūsų mokymą? Mano atsakymas – nepaneigia,
ir bet kuriuo atveju, šis prieštaravimas negali būti galutiniu
tvirtinimu.
186 Klausiantis.
Norėtųsi išgirsti jūsų išvadas.
Teosofas.
Jie trumpi ir jų nedaug. Jeigu jūs atkreipsite dėmesį: a) į visišką
nesugebėjimą geriausių šiuolaikinių psichologų paaiškinti pasauliui
proto prigimtį; ir b) visišką potencialių jo galimybių ir aukštųjų
būsenų nesuvokimą, jums teks pripažinti, kad šitas prieštaravimas
pagrįstas apriorinėmis (neturinčiomis patirties) išvadomis, paremtomis
paviršutiniškais stebėjimais ir pavieniais pavyzdžiais, daugiau
niekuo. Kas, jūsų supratimu, yra atmintis?, Susimylėkite, pasakykite?
187 Klausiantis.
Visuotinai priimta šio žodžio prasmė – „mūsų proto gebėjimas įsiminti
ir išsaugoti žinojimą apie ankstesnes mintis, veiksmus ir įvykius“.
Teosofas.
Pridurkite, prašau, kad tarp tų trijų visuotinai priimtų atminties
formų egzistuoja labai didelis skirtumas. Be atminties bendrai,
egzistuoja taip pat prisiminimai, atsiminimai mintyse ir
reminiscencija, argi ne taip? Ar jūs kada nors susimąstėte dėl šių
sąvokų skirtumo? Atsiminkite, „atminti“ – tai bendrinė sąvoka.
188 Klausiantis.
Tačiau, visa tai tik sinonimai.
Teosofas.
Tai ne sinonimai, bent jau filosofijoje. Atmintis – tai paprasčiausia
mąstančių būtybių ir netgi gyvulių būdingas gebėjimas atkurti
praeities įspūdžius, kurie asocijuojasi su idėjomis, kylančiomis
įtakojant objektyviems dalykams, arba kaip mūsų išorinių jausmų organų
veikimo rezultatas. Atmintis – tai gebėjimas, visiškai priklausantis
nuo daugiau ar mažiau normalaus ir sveiko mūsų fizinių smegenų
funkcionavimo; o prisiminimai ir atsiminimai yra tos atminties
atributai ir „tarnai“. Bet reminiscencija – visai kitas dalykas.
Šiuolaikiniai psichologai ją apibūdina kaip kažką tarpinio tarp
prisiminimų ir atsiminimų, „sąmoningas praėjusių įvykių atsiminimo
procesas, bet be to pilno ir įvairiapusiško atskirų detalių vertinimo,
kuris charakterizuoja prisiminimus“. Džonas Lokas (John Locke),
kalbėdamas apie prisiminimus ir atsiminimus rašė: „Kai idėja sugrįžta
be panašaus objekto poveikio išoriniams jutimo organams, tai yra
prisiminimas; o jeigu protas ieško jos, pastangų dėka randa ir vėl
nagrinėja – tai atsiminimas“. Tačiau ir D.Lokas palieka reminiscenciją
be kokio nors aiškesnio apibrėžimo, nes tai nėra gebėjimas ar mūsų
fizinės atminties savybė, tai intuityvus suvokimas, vykstantis
atskirai ir ne mūsų fizinėse smegenyse. Reminiscencija iššaukiama
veikimui amžinai esančio dvasinio Aš žinojimo ir yra priežastis visų
regėjimų; paprastai laikomų anomaliais – pradedant nuo vaizdinių,
gimstančių genijaus vaizduotėje, ir baigiant kliedesiais, pakilus
karščiui ir net beprotystės atveju – vaizdiniai, kuriuos mokslas laiko
neegzistuojančiais niekur, tik vaizduotėje. Tačiau okultizmas ir
teosofija reminiscenciją vertina visai kitaip. Mums atmintis yra
trumpalaikis fizinis reiškinys, priklausantis nuo fiziologinių smegenų
veikimo sąlygų (tai visų mnemonikos mokytojų pagrindinis teiginys,
kurį patvirtina visi šiuolaikiniai psichologai), o reminiscencija mes
vadiname sielos atmintį. Ir būtent ta atmintis beveik kiekvienam
žmogui (supranta jis tai, ar ne), suteikia įtikinamą liudijimą to, kad
jis jau gyveno anksčiau ir vėl turės gyvens. Kaip parašė Vordsvortas:
Gimimas mūsų – sapnas tik ir užmarštis,
Su tavimi atklydus siela – tai žvaigždė –
Kur lankėsi Visatos gelmėje,
Ji iš toli atėjo pas tave.
189 Klausiantis.
Jeigu jūs savo mokymą grindžiate tik tokiomis atminties rūšimis –kaip
poezija ir nenormalios fantazijos, kaip jūs pati prisipažinote, –
bijau, kad įtikinti pavyks labai nedaugelį.
Teosofas.
Aš visiškai „nepripažinau“, kad tai buvo fantazija. Aš paprasčiausiai
pasakiau, kad fiziologai ir mokslininkai, kaip taisyklė,
reminiscencijas vertina kaip tokios rūšies haliucinacijas ir
fantazijas, ir jie, žinoma, laisvi daryti tokias mokslines išvadas.
Mes neneigiame, kad tokios tolimos praeities vizijos arba praregėjimai
yra nenormalūs, lyginant juos su mūsų kasdieniniu gyvenimišku patyrimu
ir fizine atmintimi. Bet mes, kaip ir profesorius U.Naitas (Khight),
tvirtiname, kad „prisiminimo nebuvimas apie kokį nors veiksmą, kuris
buvo įvykdytas ankstesniame nei šis būvyje, negali būti įtikinamu
argumentu to, kad mes jo neišgyvenome“. Ir kiekvienam nešališkam
oponentui teks sutikti su tuo, ką pasakė Batleris (Butler) „Lekcijose
apie platoniškąją filosofiją“ – „kad slaptos ištakos to keistumo ir
fantastiškumo, stebinančio mus savo (ankstesnio egzistavimo) idėjomis,
randasi materialistiniuose ir pusiau materialistiniuose prietaruose“.
Be to, mes tvirtiname, kad atmintis kaip ją pavadino Olipiodoras, yra
paprasčiausia fantazija ir pats nepatikimiausias dalykas mumyse.
Amonijus Sakas tvirtino, kad vienintelė žmogaus savybė, tiesiogiai
priešinga pranašavimui arba ateities numatymui, yra atmintis. Taip pat
atminkite, kad atmintis – tai viena, o protas arba mintis –kita; pirma
– tai užrašinėjanti mašina, registratorius, kuri labai lengvai išeina
iš rikiuotės; antra (mintys) – amžinos ir nesunaikinamos. Ar jūs
atsisakysite atitinkamų daiktų arba žmonių egzistavimu tik todėl, kad
jūsų fizinės akys jų nematė? Ar gi ankstesnių kartų, mačiusių Julijų
Cezarį, kolektyvinis liudijimas nėra pakankama garantija to, kad jis
kažkada gyveno? Tai kodėl nepriimti ir neišsiaiškinti tokių pat
daugelio žmonių liudijimų apie psichinius pojūčius?
190 Klausiantis.
Ar neatrodo jums, kad daugeliui mirtingų tai per daug subtilūs
skirtumai?
Teosofas.
Geriau sakykite, daugeliui materialistų. O jiems mes galime atsakyti –
pažiūrėkite: juk net trumpo mūsų žemiško egzistavimo atmintis pasirodo
esanti per daug silpna, kad užfiksuotų visus gyvenimo įvykius. Kaip
dažnai net patys svarbiausi įvykiai snaudžia joje, kol jų nepažadina
kokia nors minčių asociacija arba neišjudins veikimui koks nors kitoks
ryšys. Tai ypač būdinga pagyvenusiems žmonėms, kurie visada kenčia nuo
silpnėjančio gebėjimo atsiminti. Todėl, kai prisimename viską, ką mes
žinome apie fizinius ir dvasinius principus žmoguje, mes neturėtume
stebėtis tuo, kad mūsų atminčiai nepavyksta išsaugoti praeitų gyvenimų
prisiminimų – priešingai, būtų nuostabu, jeigu tai pavyktų.
KODĖL MES NEATSIMENAME MŪSŲ PRAEITŲ GYVENIMŲ
191 Klausiantis.
Jūs pateikėte man septynių principų apžvalgą iš paukščio skrydžio, o
dabar pasakykite, kaip tai paaiškina visišką bet kokių atsiminimų apie
tai, kad mes gyvenome anksčiau, nebuvimą?
Teosofas.
Labai paprastai. Kadangi tie principai, kuriuos mes vadiname
fiziniais, ir nė vieno iš kurių mokslas neneigia, nors jis juos ir
vadina kitais vardais*, po mirties susiskaido į sudėtinius elementus,
be to atmintis dingsta kartu su savo smegenimis, ir išnykusios
asmenybės išnykusi atmintis negali nei prisiminti, nei ką nors
fiksuoti kitame Aš įsikūnijime. Reinkarnacija teigia, kad kiekvieno
įsikūnijimo metu Aš gauna naują kūną, naujas smegenis ir naują
atmintį. Todėl tikėtis iš naujos atminties, kad ji saugotų tai, ko
niekada neįsidėmėjo, būtų taip pat kvaila, kaip per mikroskopą ieškoti
kraujo ant baltinių, kurių niekada nenešiojo žudikas. Tirti reikia ne
švarius baltinius, o tuos, kuriuos žudikas dėvėjo nusikaltimo metu,
bet jeigu rūbas sudegintas ir sunaikintas, kaip jūs galite ką nors
rasti?
* O būtent kiekvieno žmogaus kūnas, gyvybė, aistringi ir gyvuliški
instinktai ir astralinis antrininkas (suvokiami mintimis, arba
objektyviai ir atskirai nuo fizinio kūno), kurio pradmenis mes
vadiname sthula šarira, prana, kama rupa ir linga šarira (žr. Lentelę
151 Klausimas).
192 Klausiantis.
Štai, štai! Kaip galima įsitikinti, kad nusikaltimas išvis kada nors
buvo įvykdytas arba kad žmogus su „švariais baltiniais“ išvis gyveno
kada nors anksčiau?
Teosofas.
Žinoma, kad tik ne fiziniais procesais ir nepasikliaujant liudijimais
to, kas jau daugiau nebeegzistuoja. Bet egzistuoja toks dalykas kaip
netiesioginis liudijimas, jeigu jau mūsų išmintingieji įstatymai
leidžia tokią sąvoką – galbūt, net daugiau, negu vertėtų. Kad
įsitikintume persikūnijimo ir praeitų gyvenimu faktu, reikia užmegzti
ryšį su savo tikru nemirtingu Aš, o ne su trumpalaike atmintimi.
193 Klausiantis.
Bet kaip žmonės gali patikėti tuo, ko jie nežino ir niekada nematė,
nekalbant jau apie tai, kad užmegzti su juo sąmoningą kontaktą?
Teosofas.
Jeigu vieni žmonės – ir, reikia pastebėti, net labai išsilavinę – tiki
„trauka“, „eteriu“, „jėga“ ir kitomis panašiomis, su mokslu
susijusiomis abstrakcijomis ir darbinėmis hipotezėmis, kurių jie
niekada nematė, nelietė, neuostė, negirdėjo ir neskanavo, tai kodėl
kiti, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, negali patikėti amžino Aš
egzistavimu, pripažįstant tuo pačiu hipotezę gerokai svarbesnę ir
logiškesnę, nei bet kuri kita.
194 Klausiantis.
Kas gi, pagaliau, yra tas paslaptingas amžinas principas? Ar galite
paaiškinti jo prigimtį taip, kad tai taptų suprantama visiems?
Teosofas.
Tas Aš, kuris persikūnija – tai individualus ir nemirtingas, o ne
asmeninis „aš“, atma-buddhi monados nešėjas; tas, kuris gauna
apdovanojimus devačane ir bausmę Žemėje, ir prie kurio kiekvieno
įsikūnijimo metu prisijungia atspindys iš skandhų arba savybių.*
* Pagal buddistinį mokymą egzistuoja penki skandhai, arba atributai: „rupa
– (forma arba kūnas), materialinės savybės; vedana – jutimai; sanna –
abstrakčios idėjos; samkhara – proto polinkiai; vinnana – protiniai
sugebėjimai. Iš jų mes sudaryti, per juos suvokiame savo egzistavimą
ir sąveikaujame su aplinkiniu pasauliu“.
195 Klausiantis.
Kaip suprasti skandhai?
Teosofas.
Kaip ką tik aš sakiau – „atributai“, arba savybės (tarp kurių ir
atmintis), kuriems teks išnykti kaip gėlėms, palikus po savęs tik
silpną aromatą. H.S.Olkoto* (H.S. Olcott) „Buddistiniame katekizme“
yra pastraipa, kurioje tiesiogiai kalbama apie tuos dalykus. Jis
traktuoja tai taip:
„Pagyvenęs žmogus prisimena savo jaunystės įvykius, nežiūrint į tai,
kad nuo tada jis pats pasikeitė fiziškai ir protiškai. Kodėl gi
dabartiniame mūsų gimime mes neišsaugome prisiminimų apie praeitus
gyvenimus ir neatsinešame jų su savimi iš praeito įsikūnijimo? Todėl
kad atmintis yra viena iš skandhų, o jie pasikeitė to naujo gimimo
momentu, ir vystosi nauja atmintis – šio konkretaus egzistavimo. Bet
visų praėjusių gyvenimų užrašai, arba atspindžiai vis tik išlieka,
nes, kai princas Siddhartha tapo Budda, jis nuosekliai pamatė visus
ankstesnius savo gimimus... Ir kiekvienas, kuris pasieks džniana
būseną, galės taip pat stebėti savo praeitų gyvenimų seką“.
Tai patvirtina, kad kai nemirtingos asmenybės savybės – meilė,
gerumas, nuoširdumas ir t.t. – prisijungia prie amžino Aš,
užtvirtindamos jame, taip sakant, neišnykstantį gyvenusio anksčiau
žmogaus dieviško aspekto vaizdinį, jo materialiniai skandhai
(parodantys pačias ryškiausias karmines pasekmes) yra tokie pat
trumpalaikiai, kaip žaibo blyksnis, ir negali užsitvirtinti naujos
asmenybės naujose smegenyse kaip įspūdžiai, be tai visai nesugriauna
įsikūnijančio Aš iškilmingumo jausmo.
* H.S.Olkotas – Teosofinės Draugijos įkūrėjas ir prezidentas. Perduoto
mokymo tikslumą, kaip atitinkantį pietų buddizmo kanonus, patvirtino
garbusis Sumangala, Vyriausiasis Šripados kalno bei Galle miesto
seniūnas ir Kolombo koledžo direktorius Vidjolaja Parivena.
196 Klausiantis.
Jūs norite pasakyti, kad išlieka tik „sielos atmintis“,kaip jūs ją
vadinate, ir kad siela (arba Aš) lieka ta pati, kai tuo tarpu iš
asmenybės nieko nelieka?
Teosofas.
Ne visai taip; kai kas iš kiekvienos asmenybės būtinai išlieka, jeigu
tik ji nebuvo absoliučiai materiali, ir savo prigimtyje neturėjo nė
plyšelio, galinčio įsileisti dvasinį spindulį, nes visos jos uždeda
savo amžiną žymę ant įsikūnijančio amžino dvasinio Aš*. Asmenybė gi su
savo skandhais kiekvieno naujo gimimo metu pakeičiami. Tai, kaip
anksčiau jau buvo kalbėta, tik vaidmuo, kurį atlieka aktorius
(tikrasis Aš) vieno spektaklio metu. Dėl to fiziniame lygmenyje mes
neišsaugome atsiminimų apie mūsų praėjusius gyvenimus, nors tikrasis
Aš išgyveno juos visus ir visus pamena.
* Kalbama būtent apie dvasinį, o ne asmeninį „aš“. Besimokantysis
neturėtų jo painioti su tuo „Aukščiausiu Aš“, kuris yra Atma, Dievas
mumyse ir neatskiriamas nuo Pasaulinės Dvasios.
197 Klausiantis.
Kaip čia gaunasi, kad tikrasis arba dvasinis žmogus neįtakoja savo
žiniomis naujojo asmeninio „aš“?
Teosofas.
O kaip gaunasi, kad mergaitės-tarnaitės varganoje fermoje, būdamos
transo arba somnambulizmo būsenoje, galėjo kalbėti senovine žydų kalba
arba griežti smuiku, bet nieko panašaus nežinojo normalioje būsenoje?
Todėl kad, kaip pasakys jums kiekvienas tikras senos, o ne jūsų
šiuolaikinės mokyklos psichologas, Dvasinis Aš gali pasireikšti tik
kai asmeninis aš paralyžuotas. Dvasinis Aš žmoguje yra visažinis ir
jam viskas žinoma; kai tuo pat metu asmeninis „aš“ yra aplinkos
produktas ir fizinės atminties vergas. Jeigu pirmasis galėtų be
kliūčių ir nepertraukiamai reikštis, Žemėje žmonių nebebūtų, o mes
visi būtume dievai.
198 Klausiantis.
Bet ši taisyklė turėtų turėti išimčių, kažkas juk turėtų atsiminti
praeitus gyvenimus?
Teosofas.
Tokių žmonių yra. Bet kas tiki jų žodžiais? Šiuolaikiniai
materialistai, kaip taisyklė, tokius sensityvus laiko isterikais,
sergančiais haliucinacijomis, arba pamišusiais entuziastais ar
apgavikais. Tačiau jiems vertėtų paskaityti tuos darbus, kuriuose ši
problema tyrinėjama – visų pirma, Teosofinės Draugijos nario
S.D.Volkerio (Walker) knygą „Reinkarnacija – pamirštos tiesos
tyrinėjimai“, ten jie surastų daugybę įrodymų, pateiktų talentingo
autoriaus šiuo karštai aptarinėjamu klausimu. Pakanka jums pradėti su
žmonėmis kalbą apie sielą, ir kai kurie netrukus paklaus jūsų: „Kas
tai yra siela? Ar gi jos egzistavimas įrodytas?“ Suprantama, ginčytis
su materialistais beprasmiška. Bet netgi jiems aš norėčiau užduoti
klausimą: „Ar jūs galite atsiminti, kokie buvote ir ką veikėte
kūdikystėje? Ar išsaugojote nors menkiausius atsiminimus apie
tuometinį savo gyvenimą, mintis ir veiksmus, arba bent jau tai, ar jūs
išvis gyvenote pirmuosius pusantrų, du jų egzistavimo metus? Tad
kodėl, laikantis to paties principo, nepaneigti to fakto, kad jūs kada
nors buvote kūdikiu?“ Kai prie viso to pridursime, kad persikūnijantis
Aš, arba individualybė, būdamas devačane išsaugo tik savo paskutinio
gyvenimo, arba asmenybės, patirties esmę, tai yra išsaugo visą fizinį
patyrimą susuktą į potencialumą, arba perveda jį į dvasinę išraišką;
ir kai mes vėliau prisiminsime, kad tarp dviejų gimimų gali praeiti
nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių, kurių metu fizinė sąmonė,
neturėdama organų, per kuriuos ji galėtų funkcionuoti, yra absoliučiai
neveikli, vadinasi, ji ir neegzistuoja, tada priežastis visiško
nebuvimo fizinėje atmintyje tokios rūšies atsiminimų tampa
akivaizdžia.
199 Klausiantis.
Jūs ką tik sakėte, kad Dvasinis Aš visažinis. Kur gi tada tas
išgirtasis visa ko žinojimas dingsta gyvenimo devačane, kaip jūs jį
vadinate, metu?
Teosofas.
Tuo metu jis yra paslėptas ir potencialus, nes, pirmiausia, dvasinis
Aš, arba ego (buddhi-manas) nėra Aukščiausiuoju Aš, vieningu su
Pasauline Siela arba Išmintimi, kuris vienintelis yra visa žinantis;
ir, antra, todėl kad devačanas yra idealizuotas ką tik palikto žemiško
gyvenimo tęsinys, atpildo už pasitaisymą ir apdovanojimų už
neužtarnautas nuoskaudas, patirtas šiame konkrečiame gyvenime,
periodas. Devačane Aš yra tik potencialiai visa žinantis, o faktiškai
tokiu tampa tik nirvanoje, kai susijungia su Pasauline
Išmintimi-Siela. Vis tik jis vėl tampa kaip ir visažiniu tomis
valandomis Žemėje, kai tam tikros neįprastos sąlygos ir fiziologiniai
kūno pokyčiai išlaisvina Aš iš materijos retežių. Tokiu būdu, anksčiau
pateikti somnambulo pavyzdžiai – vargšės tarnaitės, kalbėjusios senąja
žydų kalba, ir kitos, griežiančios smuiku, – iliustruoja kaip tik tokį
atveją. Bet tai nereiškia, kad šių dviejų faktų paaiškinimas, pateiktų
mums medicinos mokslo, neturi nors dalinai tiesos, nes viena mergaitė
prieš keletą metų girdėjo, kaip jos šeimininkas, šventikas, garsiai
skaitė tekstą senovine žydų kalba, o kita fermoje girdėjo griežiant
smuiku artistą. Bet nei viena negalėtų tai padaryti taip tobulai, jei
nebūtų įkvėpta TO, kuris, dėka savo prigimties su Pasauline Išmintimi
tapatumo, yra visa žinanti. Čia aukščiausias principas veikė skandhus
ir juos judino; kitu atveju, kai asmenybė buvo paralyžuota, pasireiškė
individualybė. Prašau jūsų nemaišyti tų dviejų atvejų.
APIE INDIVIDUALYBĘ IR ASMENYBĘ
200 Klausiantis.
Kuo vis tiktai jos skiriasi? Prisipažinsiu, iki šiol to nesuprantu.
Tai tas skirtumas, kurio jums niekaip nepavyksta mums išaiškinti.
Teosofas.
Aš pasistengsiu; deja, kai kuriems tai atrodys sudėtingiau, negu
priversti juos gerbti vaikų prasimanymus, kuriais jie tiki vien dėl
to, kad tos pasakos yra ortodoksalios, o ortodoksalumas yra
respektabilus (t.y. gerbtina ir ori). Norint gerai suprasti šitą
idėją, iš pradžių jums reikia susipažinti su dviem „principų“
rinkiniais: dvasiniais, arba priklausančiais nemirtingam Aš; ir
materialiais, kurie sudaro visą laiką besikeičiančius kūnus arba visą
eilę to Aš asmenybių. Suteikime jiems pastovius pavadinimus, sakykime:
I. Atma, „Aukščiausias Aš“, – tai dvasia ne jūsų ir ne mano, bet
tarytumei saulės šviesa, švytinti visiems.. Tai visur pasklidusi
„dieviškas pradas“, neatskiriamas nuo vieningos ir absoliučios
Meta-dvasios, taip kaip spindulys neatskiriamas nuo šviesos.
II. Buddhi (dvasinė siela) – tik atmos nešėjas. Nei atskirai, nei abu
kartu jie ne daugiau naudingi žmogaus kūnui, nei saulės šviesa ir jos
spinduliai granito luitui, užkastam žemėje, jeigu dieviškoji Duada
nebus suvokta kokios nors sąmonės, atsispindėjusios joje. Nei atma,
nei buddhi karmai nepasiekiami, nes atma pati yra aukščiausias karmos
aspektas, kai kuria prasme jos darbinis agentas, o buddhi šiame
lygmenyje neturi sąmonės. Šita sąmonė, arba protas yra
III. Manas*, išvestinis arba produktas atsispindėjusioje ahamkaros
formoje, „nuomonė apie aš“, arba egoizmą. Tokiu būdu jis, būdamas
neatskiriamai susietas su dviem pirmaisiais, vadinamas DVASINIU AŠ ir
taijdžasi (spinduliuojančiu). Tai ir yra tikroji individualybė, arba
dieviškas žmogus. Kaip tik tas Aš, pradžioje įsikūnijęs į neprotingą
žmogišką formą, sugyvintą dvilypės monados, bet nesuvokiančios jos
buvimo savyje (nes ji neturėjo sąmonės), padarė iš žmogiškos formos
tikrą žmogų. Tai tas „ego“, tas „priežastingumo (kauzualinis) kūnas“,
kuris apgaubia kiekvieną asmenybę, į kurią karma priverčia jį
įsikūnyti; kaip tik jis ir atsako už visas nuodėmes, padarytas
kiekviename naujame kūne arba asmenybėje – trumpalaikėse kaukėse,
slepiančiose tikrąjį individualumą ilgoje gyvenimų sekoje.
* MAXAT arba „Pasaulinė Išmintis“ yra manas šaltinis. Manas – tai
maxat, t.y. išmintis žmoguje. Manas taip pat vadinamas kšetradžnia
(pažįstantis vietą), „įsikūnijusi Dvasia“, nes pagal mūsų filosofiją
jis yra manas-putrami arba „pasaulinės išminties sūnūs“, kurie sutvėrė,
tiksliau, pagamino mąstantį žmogų, „manu“, įsikūnydami trečioje mūsų
žmonijos ciklo rasėje. Todėl būtent manas yra tikrai įsikūnijantis ir
amžinas dvasinis Aš, individualybė, o mūsų įvairios ir
nesuskaičiuojamos asmenybės – tai tik jo išorinės kaukės.
201 Klausiantis.
Bet ar gi tai teisinga? Kodėl šitas Aš turi būti nubaustas už
veiksmus, kuriuos jis jau pamiršo?
Teosofas.
Jis jų neužmiršo; atvirkščiai, jis žino ir atsimena visas savo klaidas
lygiai taip pat, kaip jūs atsimenate tai, ką veikėte vakar. Ar jūs
įsivaizduojate, kad Aš užmiršo savo veiksmus, tik todėl, kad atmintis,
priklausanti sudėtingai fizinių susijungimų visumai, kurią mes
vadiname „kūnu“, neišsaugojo jokių prisiminimų apie tai, ką padarė jo
pirmtakas, buvusi asmenybė! Lygiai taip pat jūs pavadinsite neteisingu
tai, kad nauji batai ant kojų berniuko, kurį lupa už obuolių vagystę,
dabar kenčia už tai, ko jie nežino?
202 Klausiantis.
Bet argi nėra jokio susisiekimo tarp dvasinės ir žmogiškos sąmonės,
arba atminties?
Teosofas.
Žinoma, yra; bet jūsų šiuolaikiniai psichologai to niekada
nepripažino. Kam, jeigu ne tokiems ryšiams, jūs priskirsite intuiciją,
„sąžinės balsą“, nuojautą, miglotus neįsisąmonintus prisiminimus ir
t.t.? Jeigu dauguma, bent jau išsilavinusių, žmonių turėtų tokį
subtilų dvasinį jautrumą kaip Kolridžas (Coleridge), kurio atskiri
pastebėjimai rodo, koks jis buvo intuityvus! Paklausykite, su kokia
pagarba jis kalba apie tikimybę to, kad „visos mintys kaip tokios yra
nesunaikinamos“. „Jeigu reikėtų tą mūsų mąstymo savybę (netikėtus
atminties prašviesėjimus) išplėsti, būtų reikalinga tik kita, tinkama
organizacija: dangiškas kūnas vietoj žemiško – tam, kad kiekviena
žmogiška siela išvystų visą praeito egzistavimo patyrimą (tiksliau –
egzistavimų)“. Šitas dangiškas kūnas ir yra mūsų manaso Aš.
APIE AŠ APDOVANOJIMUS IR BAUSMES
203 Klausiantis.
Jūs sakėte, kad Aš – nepriklausomai nuo to, kaip žemėje gyveno
asmenybė, kurioje jis buvo įsikūnijęs – niekada nebūna baudžiam po
mirties.
Teosofas.
Niekada, nebent tais labai retais ir išskirtiniais atvejais, apie
kuriuos mes čia nekalbėsime, nes tų „bausmių“ prigimtis neturi nieko
bendro su jūsų teologiniais įvaizdžiais apie amžinas kančias.
204 Klausiantis.
Bet jeigu šiame gyvenime jis baudžiamas už piktadarybes, padarytas
praėjusiame, tada būtent tas pats Aš turi būti ir apdovanotas – arba
čia, Žemėje, arba kai jau nebebus kūne.
Teosofas.
Taip ir yra. Ir jeigu mes nepripažįstame kokios nors bausmės ne šioje
Žemėje, tai tik todėl, kad vienintelė būsena, pažįstama Dvasiniam Aš
kitoje būtyje – tai tyra, niekuo netemdoma palaima.
205 Klausiantis.
Ką jūs turite omenyje?
Teosofas.
Štai ką: nusikaltimai ir nuodėmės, padaryti daiktiniame, materialiame
objektų pasaulyje, negali būti baudžiami grynai subjektyviame
pasaulyje. Mes netikime pragaru ir rojumi, kaip kažkokiomis vietomis;
kaip netikime ir amžino pragaro liepsnų, nemirtingų kirminų, ar
Jeruzalės, kurios gatvės grįstos safyrais ir deimantais, objektyviu
egzistavimu. Kuo mes tikime – tai pomirtiniu egzistavimu arba protine
būsena, panašia į tą, kokią mes patiriame labai ryškiame sapne. Mes
tikime nekintamu absoliučios Meilės, Teisingumo ir Gailestingumo
dėsniu. Ir, tikėdami juo, mes sakome: „Kokia baisi bebūtų nuodėmė ir
kokie siaubingi bebūtų pradinio karminio poelgio rezultatai šiuo metu
įsikūnijančių Aš*, nei vienas žmogus (arba išorinė materialinė ir
periodiškai pasirodanti forma, turinti savyje dvasinę esybę) pagal
teisingumą negali būti pripažintas atsakingu už savo gimimo pasekmes.
Jis neprašė, kad jį gimdytų, ir neturėjo galimybės pasirinkti
gimdytojų, suteikusių jam gyvybę. Visais požiūriais jis yra savo
aplinkos auka, kūdikis aplinkybių, kurių negali įtakoti; ir jeigu mes
bešališkai išnagrinėsime kiekvieną jo pražangą, tai pasirodys, kad
devyniais iš dešimties atvejų jis buvo ne nusidėjėlis, o greičiau
nuodėmės auka. Gyvenimas, geriausiu atveju, yra žiaurus žaidimas,
audringa jūra, kurią reikia perplaukti, ir sunkus nešulys, kurį nešti
dažnai yra per sunku. Didžiausi filosofai bergždžiai stengėsi suprasti
gyvenimo prasmę, daugelis jų patyrė nesėkmę, išskyrus tuos, kurie
turėjo raktą, o būtent, rėmėsi Rytų Išminčiais. Šekspyras taip aprašo
gyvenimą:
...tik judantis šešėlis – pigus tik aktorius:
Scenoje jis vaikšto išdidžiai,
Štai rėkia, štai jo net ir negirdėt.
Jis – pasakėlė, pasekta bepročio:
Pilna tik pykčio, siutulio ir triukšmo,
Tačiau prasmės joje nerasi nei už grašį.“
Prasmės nėra atskirose dalyse – bet didi prasmė slypi visumoje, arba
gyvenimų sekoje. Kaip ten bebūtų, bet atskiras beveik kiekvieno
žmogaus gyvenimas pasiekęs brandą yra skausmingas ir sielvartingas. Ir
ar privalome mes patikėti tuo, kad vargšas, bejėgis žmogus, po to, kai
jį kaip kokią rąsto nuolaužą įnirtingai svaidė negailestingos gyvenimo
bangos, bus amžinai pasmerktas ar net laikinai nubaustas už tai, kad
pasirodė esąs per daug silpnas, kad išlaikytų išbandymus? Niekada! Tuo
metu, kai didis ar menkas nusidėjėlis, geradėjas ar piktadarys, kaltas
ar nekaltas, išsilaisvina iš fizinio gyvenimo jungo, nuvargęs ir
išsekęs manu (mąstantis Aš) pagaliau įgyja teisę į kokį tai
absoliučios ramybės ir palaimos laikotarpį. Tas, greičiau
neklystančiai išmintingas ir teisingas, negu paprasčiausiai
gailestingas, Įstatymas, uždedantis įsikūnijusiam Aš karminę bausmę už
kiekvieną praeito žemiško gyvenimo nuodėmę, jau išsikūnijusiai esybei
suteikia ilgalaikį poilsį ir padeda jam pamiršti visus liūdnus
įvykius, iki mažiausios nemalonios minties, turėjusios vietos jo
paskutiniame žemiškame kaip asmenybės gyvenime, palikdamas „dvasios
atmintyje“ tik patirtos laimės ir palaimos atsiminimus. Plotinas,
kuris sakė, kad mūsų kūnas ir yra tikroji Leta (Užmaršties upė), nes
„sielos, panardintos į jį, užmiršta viską“, turėjo galvoje daugiau,
negu pasakė. Juk jeigu mūsų žemiškasis kūnas panašus į Letą, tai, be
abejo, toks pat yra ir mūsų dangiškasis kūnas devačane, tik daug
stipriau.
* Kaip tik pagal tokį nuodėmės apibūdinimą buvo sukurta žiauri ir
nelogiška dogma apie puolusius angelus. Visi mūsų Aš – tai mąstančios
ir protingos būtybės, manasaputros, kurios, žmogiškose ar kitose
formose, gyveno ankstesniame gyvenimo cikle (manvantaroje) ir kurių
karma buvo įsikūnyti į šio ciklo žmogų. Misterijose mokė, kad jeigu
kas uždelsia vykdyti šį įstatymą (arba „atsisako kurti“ kaip induizme
kalbama apie kumarus, o krikščioniškoje legendoje apie arkangelą
Mykolą), tai yra neįsikūnija reikiamu laiku, jie išniekina skirtus
jiems kūnus (žr. „Secret Doctrine“, II tomas VIII ir IX stancai). Iš
to ir išsirutuliojo pirminė nuodėmė formų, kurioms atimta mąstymo
galimybė, ir tai yra bausmė tiems Aš. Maištaujantys angelais, ištremti
į pragarą, yra tos švarios dvasios arba Aš, uždaryti į kūnus iš
nešvarios materijos.
206 Klausiantis.
Ar tai aš turiu suprasti taip, kad žudikas, žmogus, vienaip ar kitaip
nusižengęs dieviškiems ir žmoniškiems įstatymams, paliekamas
nenubaustas?
Teosofas.
Kas gi kada nors taip tvirtino? Bausmių doktrina mūsų filosofijoje
pagal griežtumą ir žiaurumą nenusileidžia kalvinistinei – tik ji
daugiau filosofinė ir atitinka absoliutaus teisingumo principą. Nei
vienas veiksmas ir net nei viena nuodėminga mintis neliks nenubausti;
o mintis baudžiama net griežčiau, nes mintis sugeba sukurti gerokai
daugiau blogio, negu veiksmas*. Mes tikime neklystančiu atpildo
dėsniu, vadinamu karma, kuris išsireiškia natūraliu priežasčių ir jų
neišvengiamų pasekmių tarpusavio ryšiu.
* „O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris geidulingai pažvelgia į
moterį, jau svetimoteriavo su ja širdyje.“ (Mato 5.28)
207 Klausiantis.
Kaip ir kur karmos dėsnis veikia?
Teosofas.
„Besidarbuojantis nusipelno maitintis“ – skelbia evangelinė išmintis;
„kiekvienas veiksmas, geras ar blogas, yra vaisingas gimdytojas“, –
tvirtina amžių išmintis. Sujunkite šias dvi mintis ir jūs gausite
atsakymą į klausimą „kodėl“. Suteikusi sielai, išsilaisvinusiai
pagaliau iš asmeninio gyvenimo nagų, pakankamą, netgi šimtą kartų
didesnę kompensaciją, karma su ištisa skandhų armija jau laukia jos
devačano prieangyje, iš kur Aš vėl pasirodys, pasiruošęs priimti naują
gimimą. Kaip tik tuo momentu būsimas jau pailsėjusio Aš likimas
siūbuoja ant teisingo atpildo svarstyklių – juk dabar jis vėl taps
pavaldus veikiančiam karmos dėsniui. Kaip tik šiame būsimame gimime,
išrinktame ir paruoštame jam paslaptingo, nepermaldaujamo, bet
neklystančiai teisingo ir išmintingo Dėsnio, baudžiamos nuodėmės,
padarytos to Aš ankstesniuose gyvenimuose. Tik keliauja jis ne į
įsivaizduojamą pragarą su teatrališkomis liepsnomis ir juokingai
uodeguotais ir raguotais velniais, bet kaip tik į šią Žemę – į tą
planą ir jo paties padarytų nuodėmių sritį, kur jam teks atpirkti
kiekvieną kvailą mintį ir blogą veiksmą. Ką jis pasėjo, tą ir pjaus.
Reinkarnacija suburs apie jį visus tuos Aš, kurie tiesiogiai ar ne
nukentėjo nuo ankstesnės asmenybės rankos ar net nuo nesąmoningo jos
tarpininkavimo. Nemezidė išstatys juos ant kelio naujo žmogaus, už
kurio slepiasi senasis, amžinas Aš, ir...
208 Klausiantis.
Bet kurgi čia teisingumas, apie kurį jūs kalbate, jeigu naujos
asmenybės net nežino, kaip jos nusidėjo ar kad tapo svetimos nuodėmės
aukomis?
Teosofas.
Jeigu žmogus, kurį apiplėšė, atpažino savo paltą ant vagies pečių ir
suplėšė jį, vilkdamas nuo grobiko, ar galime mes pasakyti, kad su tuo
paltu buvo pasielgta teisingai? Nauja asmenybė šiuo atveju niekuo
nesiskiria nuo naujo rūbo, su jo specifinėmis charakteristikomis,
spalva, forma ir savybėmis; bet tikrasis žmogus, kuris jį nešioja, yra
vis tas pats ankstesnis nusikaltėlis. Tai individualybė kenčia per
savo asmenybę. Taip, ir tik taip, galima paaiškinti baisią, bet tik
atrodančią neteisybę tarp skirtingų žmonių lemčių gyvenime. Kai jūsų
šiuolaikiniams filosofams pavyks nurodyti įtikinančias priežastis,
kodėl tiek daug akivaizdžiai nekaltų ir gerų žmonių gimė tik tam, kad
kentėtų visą gyvenimą; kodėl tiek daug gimsta alkaname skurde,
didžiųjų miestų lūšnynuose, apleisti likimo ir žmonių; kodėl tada, kai
vieni gimsta visuomenės padugnėmis, kiti išvysta pasaulį rūmuose;
kodėl kilmingas užgimimas ir sėkmė, atrodo, dažniausiai atitenkantys
blogiausiems iš žmonių ir labai retai atitenka vertiems; kodėl yra
vargšai, kurių vidiniai aš nenusileidžia žymiausių ir kilniausių
žmonių „aš“ – kai visa tai, ir ne tik tai, jūsų filosofai ir teologai
įtikinamai paaiškins, tada ir tik tada jūs turėsite teisę atmesti
reinkarnacijos teoriją. Geriausi ir didingiausi poetai tik miglotai
suvokė šią tiesų tiesą. Ja tikėjo Šelli, ir, tikriausiai, apie ją
galvojo Šekspyras, rašydamas apie gimimo beprasmiškumą. Prisiminkite
jo žodžius:
„Kodėl gimimas mano traukia
Žemėn mano dvasią, kylančią aukštyn?
Ar gi pasaulyje visi mes nepavaldūs laikui?
Tiek daug varguolių Žemėje dabar,
Kurių esmė – karaliuose pradžia,
Ir šimtai monarchų, protėviai kurių
Savoj epochoj buvo padugnėmis...“
Žodį „protėviai“ pakeiskite į „Aš“ – ir jūs turėsite tiesą.
IX APIE KAMA-LOKĄ IR DEVAČANĄ
APIE ŽEMŲJŲ „PRINCIPŲ“ LIKIMĄ
209 Klausiantis.
Jūs kalbėjote apie kama-loką, kas tai?
Teosofas.
Kai žmogus miršta, trys žemieji jo principai, tai yra kūnas, gyvybė ir
jos nešėjas – astralinis kūnas arba gyvo žmogaus antrininkas – palieka
jį visam laikui. Po to jo ketvirtas (centrinis ir vidurinis) principas
– gyvulinė siela arba kama rupa, su tuo, ką jai pavyko suvokti iš
žemojo manas, ir aukštoji triada patenka į kama-loką. Tai astralinė
erdvė, scholastinėje teologijoje tai limbus, senovės Hadas ir,
griežtai kalbant, tai ji tik perkeltine prasme yra erdvė. Ji neturi
nei konkrečios vietos, nei kokių nors apibrėžtų ribų, o egzistuoja ji
subjektyvios erdvės viduje, tai yra už mūsų jausminio suvokimo ribų.
Vis tik kama-loka egzistuoja, ir kaip tik ten visų gyvenusių esybių
astraliniai eidolonai, įskaitant ir gyvūnus, laukia savo antros
mirties. Gyvūnams ji apsireiškia suirimu ir visišku jų astralinių
dalelių užgesimu. Žmogiškam eidolonui ji prasideda tada, kai triada
(atma-buddhi-manas) „atsiskiria“ nuo savo žemųjų, arba buvusios
asmenybės atspindžių, pasinerdama į devačano būseną.
210 Klausiantis.
O kas vyksta po to?
Teosofas.
Po to kama rupa, kuri yra fantomas, netekusi ją užpildančio mąstančio
principo, aukščiausio manaso, o po to ir žemojo manaso aspekto,
gyvulinio proto, daugiau nebegaunančio šviesos iš aukščiausio proto,
ir nebeturėdama fizinių smegenų, kurių pagalba galėtų veikti, suyra.
211 Klausiantis.
Kokiu būdu?
Teosofas.
Jis atsiduria varlės būsenoje, kuriai vivisekcijos metu buvo
pašalintos kai kurios smegenų dalys. Ji nebegali galvoti – net pačiame
žemiausiame gyvuliniame lygmenyje. Nuo šiol tai net ne žemasis manas,
kadangi šitas „žemasis“ yra niekas be „aukštojo“.
212 Klausiantis.
O ar ne ta šmėkla materializuojasi mediumų seansų metu?
Teosofas.
Taip, tai ji. Tačiau ji nėra būtybė gebėjimo mąstyti ir svarstyti
srityje, bet vis tik – tai būtybė, nors astralinė ir fluidinė, kaip ir
buvo pademonstruota kai kuriais atvejais, kai magnetiškai ir
nesąmoningai pritraukta mediumo ji laikinai atgydavo ir gyveno jame,
kaip laikinas pavaduotojas. Šią „šmėklą“ arba kama rupą galima
sulyginti su medūza, kuri, būdama savo vandens stichijoje (kurią mes
sulyginame su specifine mediumo aura), turi eterinį, drebučių
pavidalą, bet kuri išmesta iš jos, tuojau pat ištirpsta rankose arba
ant smėlio, ypač saulėkaitoje. Mediumo auroje ji gyvena tarsi už kitą,
o svarsto ir kalba per mediumo ar kitų dalyvių smegenis. Bet tai nuves
mus per daug toli, į svetimas sritis, į kurias aš nenorėčiau gilintis.
Prisilaikykime persikūnijimo temos.
213 Klausiantis.
Tai kas gi atsitinka su ja? Kaip ilgai įsikūnijantis Aš lieka devačano
būsenoje?
Teosofas.
Mus moko, kad tai priklauso, nuo dvasingumo lygio, o taip pat nuo
paskutinio įsikūnijimo nuopelnų ir aplaidumo. Vidutinis laikotarpis,
kaip jau sakiau, nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių.
214 Klausiantis.
Bet kodėl tas Aš negali pasireikšti ir bendrauti su mirtingais, kaip
tai nori pavaizduoti spiritai? Kas gali motinai sutrukdyti bendrauti
su savo vaiku, kurį ji paliko Žemėje, arba vyrui su žmona ir taip
toliau? Aš turiu pripažinti, kad toks tikėjimas labai paguodžiantis,
ir nenuostabu, kad žmonės nenori jo atsisakyti.
Teosofas.
Niekas jų ir neverčia, jeigu jie patys tiesą iškeičia į prasimanymus,
nors ir labai „paguodžiančius“. Mūsų doktrinos gali būti nepriimtinos
spiritualistams, bet niekas, kuo mes tikime ir ko mokome, neturi nė
pusės to egoizmo ir žiaurumo, kaip tai, ką skelbia jie.
215 Klausiantis.
Aš nesuprantu jūsų. Kas egoistiška?
Teosofas.
Jų dvasių, tikrų „asmenybių“ sugrįžimo doktrina, kaip jie sako. Ir aš
jums paaiškinsiu, kodėl. Jeigu devačanas – vadinkite jį „rojumi“,
jeigu norite, „aukščiausios laimės ir palaimos vieta“ – ir būtent
tokia vieta (arba būsena) yra, tai logika mums sako, kad ten negali
būti nei liūdesio, nei menkiausios kančios. „Dievas nušluostys ašaras“
tiems, kas rojuje, skaitome mes daugybės pažadų knygoje. O jeigu
„mirusių sieloms“ būtų leista sugrįžti ir pamatyti viską, kas dedasi
žemėje, o ypač – jų namuose, tai kokia gi palaima jiems tai būtų?
KODĖL TEOSOFAI NETIKI TYRŲ „DVASIŲ“ SUGRĮŽIMU
216 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje? Kodėl tai turi trikdyti jų palaimą?
Teosofas.
Tai pakankamai paprastai; štai jums pavyzdys. Miršta motina, palikdama
mažus bejėgius vaikus, kuriuos ji dievina taip pat, kaip tarkim, ir
savo vyrą. Mes sakome, kad jos „dvasia“ arba Aš – ta individualybė,
kuri dabar, visą buvimo devačane laiką, pripildyta kilniausių jausmų,
kuriuos turėjo jos paskutinė asmenybė – o būtent, meilės savo vaikams,
užuojautos visiems kenčiantiems, ir taip toliau, – dabar ji pilnai
atskirta nuo „ašarų pakalnės“, ir jos būsima palaima ir yra tas
laimingas nežinojimas viso palikto skausmo. Spiritualistai,
priešingai, tvirtina, kad ji visa tai suvokia aiškiai, netgi aiškiau,
negu anksčiau, nes „dvasios mato daugiau, negu mirtingi kūnuose“. Mes
sakome, kad devačano palaimą sudaro visiškas tikėjimas, jog ji niekada
nepaliko Žemės ir kad mirtis išvis neegzistuoja; kad pomirtinė dvasinė
motinos sąmonė privers ją galvoti, jog ji gyvena su savo vaikais ir su
visais tais, kuriuos mylėjo; kad viskas bus numatyta ir nebus
praleista nei viena grandis, kad jos išsikūnijusi būsena būtų tobula
ir absoliučiai laiminga. Spiritualistai kategoriškai tai neigia. Pagal
jų mokymą net mirtis neišlaisvina nelaimingo žmogaus iš gyvenimo
skausmų. Ir kadangi dabar jis mato viską, nei vienas lašas iš gyvenimo
skausmo ir kančių taurės neišvengs jo lūpų; jis norom-nenorom išgers
šią taurę iki dugno. Todėl mylinti žmona, kuri visa širdimi stengėsi
apsaugoti vyrą nuo gyvenimiškų kančių, net po mirties, būdama visiškai
bejėgė, pasmerkta matyti jo neviltį ir stebėti kiekvieną karčią
ašarėlę, kurią jis praliejo jos netekęs. Dar blogiau, ji gali
pamatyti, kad ašaros nudžiūvo per daug greitai ir kitos mylimosios
veidas šypsosi jos vaikų tėvui, jos vietą jo širdyje užėmė kita
moteris. Ji pasmerkta girdėti, kaip jos našlaičiai vaikai šventu
žodžiu „mama“ vadina kitą, abejingą jiems moterį; ir matyti, kad jos
vaikai apleisti ar kad blogai su jais elgiamasi. Jeigu taip, tai
„lengvas perėjimas į nemirtingą gyvenimą“ be jokio perėjimo atveda į
naujas sielos kančias. Ir tuo pat metu seniai įsitvirtinusio
amerikiečių spiritualistų žurnalo „Banner of Light“ skiltys užpildytos
mirusiųjų laiškais, „brangių mums mirusių“, kurie rašo, kokie jie
laimingi! Argi tokia žinojimo būsena atitinka palaimą? Tokiu atveju
„palaima“ reiškia didžiausią prakeiksmą ir amžinas kančias, o
ortodoksų pažadai, palyginus, yra tikra paguoda.
217 Klausiantis.
Bet kaip jūsų teorija išvengia šito? Kaip jūs suderinate teoriją apie
sielos visažinystę ir jos aklumą viskam, kas vyksta Žemėje?
Teosofas.
Toks meilės ir gailestingumo dėsnis. Kiekvieno buvimo devačane
laikotarpiu visažinis pats iš savęs Aš apsivelka, taip sakant,
buvusios asmenybės atspindžiu. Aš jau sakiau, kad savo idealiame
sužibėjime visos abstrakčios, vadinasi, nemirtingos savybės ir
atributai, – tokios kaip meilė ir gailestingumas, atsidavimas tikram
ir nuostabiam gėriui, – kurios kada nors prisilietė prie gyvenusios
asmenybės širdies, po mirties prisijungė prie Aš ir tokiu būdu nusekė
paskui jį į devačaną. Taip Aš laikinai tampa idealiu atspindžiu tos
žmogiškos būtybės, kokia jis buvo Žemėje, o tokioje būsenoje jis nėra
visa žinančiu. Jeigu jis būtų visažiniu, jis niekada nebūtų atsidūręs
tokioje būsenoje, kurią mes vadiname devačanu.
218 Klausiantis.
Kokie jūsų įrodymai?
Teosofas.
Jeigu jūs norite gauti atsakymą, griežtai atitinkantį mūsų filosofijos
dvasią, tai trumpai pasakyčiau, kad taip yra, nes viskas, kas nėra
amžinoje tiesoje, neturinčioje nei formos, nei spalvos, nei ribų, yra
iliuzija (maja). Tie, kurie peržengė iliuzijos širmą – o tokie yra
aukščiausi adeptai ir pašvęstieji – gali nepergyventi devačano
laikotarpio. Kalbant apie paprastą mirtingąjį, tai jo palaima devačane
yra tobula. Tai absoliuti užmarštis viso, kas paskutiniame įsikūnijime
suteikdavo skausmą ir kančias, ir net užmarštis, kad tokios sąvokos
kaip skausmas ir kančia išvis egzistuoja. Tarpiniame cikle tarp dviejų
įsikūnijimų devačane jis yra apsuptas visu tuo, ko jis tuščiai siekė
Žemėje, kartu su tais, kuriuos mylėjo. Čia išsipildo visi didieji jo
sielos troškimai. Ir tokiu būdu jis ilgus šimtmečius gyvena
nesudrumstos laimės gyvenimą, kuris ir yra atpildas už jo kančias
žemiškame gyvenime. Trumpai sakant, jis maudosi nesibaigiančios
palaimos jūroje, retkarčiais įsiterpiant dar didesnę palaimą
sukeliantiems įvykiams.
219 Klausiantis.
Bet tai daugiau, negu paprastas paklydimas – tai paskendimas
beprotiškose haliucinacijose!
Teosofas.
Jūsų požiūriu – gal ir taip, bet tik ne filosofijos požiūriu. Be to,
argi mūsų žemiškas gyvenimas nepripildytas tokiomis iliuzijomis? Ar
jūs niekuomet nesutikote vyrų ar moterų, metų metus gyvenančių kvailių
rojuje? Ir jeigu jūs sužinotumėte, kad vyras, kurį dievina žmona, ir
kuri tiki, kad yra mylima taip pat, yra jai neištikimas, ar sutrypsite
jos širdį, atimdami iš jos nuostabią svajonę ir grubiai išbudindami
pateiksite realybę? Aš galvoju, kad ne. Aš vėl kartoju, kad tokia
užmarštis arba haliucinacija, kaip jūs tai vadinate, – tai tik
gailestingas gamtos dėsnis ir griežtas teisingumas. Bet kuriuo atveju,
tai daug malonesnė perspektyva, negu ortodoksinė auksinė arfa su
sparnais. Įsitikinimas, kad „gyvenanti siela paprastai pakyla ir kaip
niekur nieko bėgioja dangiškos Jeruzalės gatvėmis, lankydama
patriarchus ir pranašus, sveikindama apaštalus ir žavėdamasi kankinių
armija“ kai kam gali atrodyti gerokai dieviškesnis. Ir vis tik, tai
dar apgaulingesnio charakterio haliucinacija, nes kaip mes visi
žinome, motinos savo vaikus myli nemirtinga meile, kai tuo tarpu
paminėti „dangiškos Jeruzalės“ personažai yra daugiau negu abejotinos
kilmės. Ir vis tik, man priimtinesnė „dangiškoji Jeruzalė“, su
brangakmeniais grįstomis jos gatvėmis, daugiau primenančiomis
juvelyrinių parduotuvių vitrinas, nei bandymas rasti paguodą
beširdiškoje spiritualistų doktrinoje. Vien tik idėja, kad mąstančios
ir sąmoningos sielos, kieno nors tėvo, motinos, sūnaus ar dukters, ras
palaimą „vasaros šalyje“ – ne daug ką natūralesnė, ir tiek pat
juokinga, kaip ir aprašyta „Naujoji Jeruzalė“, ir jos pakanka, kad
priverstų žmogų prarasti pagarbą savo „velionims“. Tikėti tuo, kad
tyra dvasia, verčiama matyti nuodėmes, klaidas, išdavystes ir,
svarbiausia, kančias tų, nuo kurių ją atskyrė mirtis ir kuriuos ji
labiausiai mylėjo, ir negalėti jiems padėti, gali būti laiminga – būtų
beprotybė.
220 Klausiantis.
Jūsų argumentai verti dėmesio. Prisipažinsiu, niekada nesvarsčiau šito
tokiu požiūriu.
Teosofas.
Būtent, reikia būti visišku egoistu, absoliučiai praradusiu teisingumo
jausmą, kad bent jau įsivaizduoti ką nors panašaus. Mes liekame su
tais, kurių netekome materialioje formoje, ir netgi tampame su jais
daug artimesni, negu tada, kai jie buvo gyvi. Ir ne tik devačano
fantazijose, kaip gali kas pagalvoti, bet iš tikrųjų. Juk tyra
dieviška meilė – ne tik žmogiškos širdies žiedas, bet jo šaknys –
amžinybėje. Šventa dvasinė meilė nemirtinga, ir anksčiau ar vėliau
karma suveda tuos, kurie myli vienas kitą tokia tauria meile, jie
įsikūnija vienoje šeimoje. Mes ir vėl kartojame, kad meilė anapus
kapo, nors jūs ją vadinate iliuzija, turi dievišką ir stebuklingą
jėgą, kuri veikia gyvuosius. Meilė, kuria pripildytas motinos Aš,
įsivaizduojančios savo vaikus šalia ir gyvenančius laimingą gyvenimą,
yra tokia pat reali, lyg tai būtų žemėje – ir šią meilę vaikai visada
jaus gyvenime. Meilė pasireikš jų sapnuose ir įvykiuose – kaip
„apvaizdos“ siųsta apsauga ir pagalba, nes meilė – stiprus skydas, jo
neriboja nei erdvė, nei laikas. Pavyzdys su motina devačane tinka ir
kitiems žmogiškiems ryšiams ir santykiams, išskyrus grynai egoistinius
ir materialius. Visa kita jums patars analogija.
221 Klausiantis.
Vadinasi, jūs nerandate jokios bendravimo galimybės tarp gyvenančių
Žemėje ir išsikūnijusios dvasios?
Teosofas.
Kaip taisyklė taip, bet iš šios taisyklės yra dvi išimtys. Pirmoji
išimtis susijusi su pirmomis dienomis po žmogaus mirties, prieš tai
kai Aš pereis į devačaną. Kitas klausimas, ar kas nors iš gyvenančių
pajuto apčiuopiamą naudą iš dvasios sugrįžimo į daiktinį planą –
išskyrus tuos atvejus, kai mirštančio noras sugrįžti dėl kokio nors
konkretaus tikslo aukščiausią sąmonę privertė budėti, ir tada aišku,
kad bendraujanti „dvasia“ tikrai buvo individualybė. Tačiau paprastai
po mirties dvasia būna tarsi apstulbusi ir labai greitai puola į tai,
ką mes vadiname „prieš devačanine nesąmoningumo būsena“. Antroji
išimtis – tai nirmanakaji.
222 Klausiantis.
Kas tai yra? Ką tas terminas pas jus reiškia?
Teosofas
Šiuo vardu vadinami tie, kurie užsitarnavo teisę į nirvaną ir ciklinį
poilsį – (ne devačane, nes šis yra tik mūsų sąmonės iliuzija,
laimingas sapnas, o tie, kurie pasiruošę nirvanai, turi būti pilnai
atsisakę visų norų ar galimų žemiškų iliuzijų) – bet užjausdami
žmoniją jie atsisako nirvanos ir lieka Žemėje. Toks adeptas, arba
šventasis, arba kaip kitaip jūs jį pavadinsite, palaimingą poilsį
laiko egoizmo apraiška; tuo metu kai žmonija dejuoja prislėgta kančių,
atsiradusių dėl nežinojimo, jis atsisako nirvanos ir nusprendžia likti
tai Žemei nematoma dvasia. Nirmanakajai neturi materialaus kūno, nes
jį atmetė, bet su visais savo principais jie lieka mūsų gyvenimo
sferoje – netgi astralinėje jo sferoje. Ir jie tikrai gali bendrauti
su nedaugeliu išrinktųjų, bet aišku, kad ne su paprastais mediumais.
223 Klausiantis.
Aš uždaviau klausimą apie nirmanakajus, nes vokiškuose ir kituose
darbuose skaičiau, jog šiaurės buddizmo mokymuose šis vardas buvo
duodamas žemiškiems įsikūnijimams arba kūnams, kuriuos priimdavo
buddos.
Teosofas.
Taip, tikrai. Tiktai orientalistai neteisingai suvokė tą žemišką kūną,
laikydami jį daiktiniu ir fiziniu, o ne grynai astraliniu ir
subjektyviu.
224 Klausiantis.
O kokią naudą jie gali atnešti Žemei?
Teosofas.
Atskiriems žmonėms – nedaug, nes jie neturi teisės kištis į karmą, ir
mirtingiems padėti gali tik patarimu, įkvepiant juos tarnauti bendram
labui. Ir vis tik jie daro daug daugiau gerų darbų, negu jūs galite
įsivaizduoti.
225 Klausiantis.
Su tokiais tvirtinimais mokslas niekada nesutiks, net gi šiuolaikinė
psichologija. Jie įsitikinę, kad jokia proto dalis negali pergyventi
fizinių smegenų. Ką jūs jiems atsakytumėte?
Teosofas.
Aš net nevarginčiau savęs atsakydama, o paprasčiausiai pasakyčiau
M.A.Oksono žodžiais: „Protas po kūno mirties išlieka. Juk tai ne tik
smegenų reikalas... Remiantis tuo, kas jums žinoma, būtų protinga
pakalbėti apie žmogiškos dvasios nesugriaunamumą“ (Spirit Identity;
„Dvasios tapatumai“).
226 Klausiantis.
Bet Oksonas – juk spiritualistas?
Teosofas.
Visiškai teisingai, be to vienintelis tikras spiritualistas iš tų,
kuriuos aš žinau, nežiūrint į tai, kad kai kuriais smulkiais
klausimais mes galime su juo nesutarti. Nežiūrint smulkių nesutarimų,
dar nei vienas spiritualistas taip artimai nesuvokė okultinių tiesų,
kaip jis. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis nepaliaudamas kalba „apie
pavojus, iškart tykančius nepasiruošusio ir lengvabūdžio žmogaus,
kuris pabandys manipuliuoti okultizmu, vos peržengęs jo slenkstį ir
nesuvokęs, kokią kaina teks už tai sumokėti“.* Vienintelis tarp mūsų
išliekantis nesutarimas – dėl „dvasios natūralumo“. Visais kitais
atvejais aš beveik visiškai sutinku su juo ir priimu tuos tris
tvirtinimus, kuriuos jis išreiškė savo 1884 metų liepos mėnesio
kalboje. Greičiau, tai šis iškilus spiritualistas nesutinka su mumis,
negu mes su juo.
* „Dalykai, kuriuos aš tikrai žinau apie spiritualizmą, ir dalykai,
kurių aš nežinau“.
227 Klausiantis.
Kokie tai tvirtinimai?
Teosofas.
1. Yra gyvenimas, lydintis fizinį kūno gyvenimą ir tuo pat
nepriklausomas nuo jo.
2. Kaip neišvengiama pasekmė, šis gyvenimas tęsiasi už kūno gyvenimo
ribų. (Mes sakome, kad jis tęsiasi per visą devačaną).
3. Egzistuoja ryšys tarp gyvenančių tame egzistavimo būvyje ir tarp
gyvenančių pasaulyje, kuriame mes gyvename dabar.
Kaip matote, viskas priklauso nuo antraeilių ir antrinių šių
fundamentalių nuostatų aspektų; nuo mūsų požiūrio į dvasią ir sielą,
arba individualybę ir asmenybę. Spiritualistas abi sąvokas sumaišo „į
vieną“; mes jas atskiriame ir sakome, kad, neskaitant pateiktų
išimčių, jokia dvasia neapsilanko Žemėje vėl, nors gyvulinė siela gali
tai padaryti. Bet grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo apie
skandhus.
228 Klausiantis.
Dabar aš pradedu geriau suprasti. Tų skandhų, kurie, taip sakant, yra
kilnesni ir susijungę su įsikūnijančiu Aš, dvasia išsaugoma ir
pridedama prie jos „angeliškos“ patirties. O atributai, egoistiniais
ir asmeniniais motyvais susijungę su materialiais skandhais, tarp
dviejų įsikūnijimų išnyksta iš veikimo zonos ir atsiranda vėl kitame
įsikūnijime, kaip karminiai rezultatai, už kuriuos reikės
atsiskaityti. Ir dėl šios priežasties dvasia pati negali palikti
devačano Ar taip?
Teosofas.
Labai panašu. Jeigu jūs prie viso to pridėsite, kad atpildo, arba
karmos, dėsnis atlyginantis devačane už visa, kas iškiliausia ir
dvasiškiausia, niekada nepraleis galimybės apdovanoti jų ir Žemėje,
sudarydamas palankias aplinkybes tobulėti ir suteikdamas tai
atitinkantį kūną, – tada jūs būsite visiškai teisus.
KELETAS ŽODŽIŲ APIE SKANDHUS
229 Klausiantis.
Kas po kūno mirties atsitinka su asmenybės žemaisiais skandhais? Ar
jie sunaikinami visiškai?
Teosofas.
Ir taip, ir ne – tai jums nauja metafizinė ir okultinė mįslė. Jie
sunaikinami kaip asmenybės veiksmų įrankiai; bet išlieka kaip karminės
pasekmės, kaip gemalas, kybantis žemiško plano atmosferoje, pasirengę
kerštingais priešais grįžti į gyvenimą ir susijungti su nauja
asmenybe, kai Aš įsikūnys vėl.
230 Klausiantis.
Tai sudėtingiau, negu aš galiu suprasti.
Teosofas.
Tik iki tol, kol jūs įsisavinsite visas detales. Nes tada jūs
pamatysite, kad logiškai, suderintai, giliai filosofiškai, pagal
dievišką gailestingumą ir teisingumą mokymas apie persikūnijimą neturi
sau lygių Žemėje. Tai tikėjimas nenutrūkstančiu progresu kiekvieno
įsikūnijančio Aš, arba dieviškos sielos, kuri evoliucionuodama iš
išorinio į vidinį, iš materialaus į dvasinį kiekvienos stadijos
pabaigoje pasiekia absoliutų vieningumą su dieviškuoju principu.
Tvirtėdamas ir stiprėdamas, eidamas nuo grožio ir tobulybės viename
plane į dar didesnį grožį ir tobulumą kitame, kiekviename naujame
cikle kildamas į iškilmingumą, žinias ir galią, kiekvienas Aš tokiu
būdu tampa savo nuosavu gelbėtoju kiekviename pasaulyje ir kiekviename
įsikūnijime – tokia jo paskirtis.
231 Klausiantis.
Bet krikščionybė moko to paties. Ji taip pat propaguoja tobulėjimą.
Teosofas.
Taip, tik kai ką pridėdama. Ji sako mums, kad neįmanoma pasiekti
išsigelbėjimo be stebuklingo gelbėtojo pagalbos ir todėl visus, kurie
nesutinka su šia dogma, pasmerkia amžinai mirčiai. Kaip tik čia ir yra
skirtumas tarp krikščioniškos teologijos ir teosofijos. Pirmoji
akcentuoja tikėjimą dvasinio Aš nusileidimu į žemąjį aš; o antroji
bando įteigti, kad būtina stengtis pakilti iki Kristaus, arba pasiekti
buddhi būseną.
232 Klausiantis.
Bet kalbant apie sąmonės sunaikinimą nesėkmės atveju, ar negalvojate
jūs, kad ne metafiziko akimis tai tolygu Aš sunaikinimui?
Teosofas.
Pagal pasaulėžiūrą tų, kurie tiesiogiai tiki kūno prisikėlimu ir
tvirtina, kad kiekvienas kaulelis, kiekviena gyslelė ir kiekvienas
fizinio kūno atomas Teismo Dieną prisikels kūne – žinoma, taip. Jeigu
jūs vis dar tvirtinate, kad laikinas apvalkas ir su kažkokiomis
ribotomis savybėmis sudaro nemirtingą žmogų, tai mums bus sunku
suprasti vienas kitą. O jeigu jūs nesuprantate, kad ribodami kiekvieno
Aš egzistavimą vienu gyvenimu Žemėje, jūs iš Dievybės sukuriate
amžinai girtą Indrą (tiesiogiai suprasdami Puranas), žiaurų Molohą,
dievą, sukūrusį Žemėje neįsivaizduojamą chaosą ir už tai dar
reikalaujantį padėkos, – tada, kuo greičiau mes baigsime šį pokalbį,
tuo geriau.
233 Klausiantis.
Dabar, kai klausimai apie skandhus jau išspręsti, grįžkime prie
sąmonės, išliekančios po mirties. Tai domina daugelį žmonių. Ar
devačane mes turime didesnį žinojimą, negu žemiško gyvenimo metu?
Teosofas.
Kai kuria prasme mes galime įgyti didesnį žinojimą; tai yra mes galime
tobulinti sugebėjimą, kurį mes norėjome ir stengėmės tobulinti
gyvenimo bėgyje, su sąlyga, kad tai susieta su abstrakčiais ir
idealiais dalykais, tokiais kaip muzika, tapyba, poezija ir t.t., nes
devačanas – tai tik idealizuotas ir subjektyvus žemiško gyvenimo
tęsinys.
234 Klausiantis.
Bet jeigu devačane dvasia laisva nuo materijos, tai kodėl ji negali
būti visa žinanti?
Teosofas.
Todėl kad, kaip aš jau minėjau, Aš „yra susižiedavęs“ su savo
paskutinio įsikūnijimo atmintimi, jeigu galima taip išsireikšti. Todėl
jeigu jūs apmąstysite tai, ką aš aiškinau, ir palyginsite visus
faktus, jūs suprasite, kad devačano būvis nėra visa žinančio būvis, o
transcendentinis ką tik pasibaigusio asmenybės gyvenimo tęsinys. Tai
sielos poilsis nuo gyvenimo sunkumų.
235 Klausiantis.
Tačiau mokslininkai materialistai tvirtina, kad po mirties iš žmogaus
nieko nelieka, kad žmogaus kūnas paprasčiausiai išsiskaido į
sudėtinius elementus, o tai, ką mes vadiname siela, yra tik laikina
savimonė, esanti šalutinis organinių procesų produktas, kuri
išsisklaidys kaip garas. Ar jų pozicija neatrodo jums keista?
Teosofas.
Kaip aš suprantu, tai visiškai nekeista. Jeigu jie sako, kad savimonė
išnyksta kartu su kūnu, jie paprasčiausiai išsako nesuvoktą pranašystę
apie pačius save, nes jeigu jie tvirtai įsitikinę tuo, ką tvirtina,
joks sąmoningas pomirtinis gyvenimas jiems negalimas. Bet kiekvienoje
taisyklėje yra išimčių.
APIE SĄMONĘ PO MIRTIES IR PO GIMIMO
236 Klausiantis.
Bet jeigu žmogiškos savimonės išsaugojimas po mirties yra taisyklė,
kodėl turėtų būti išimtys?
Teosofas.
Pagrindinėse dvasinio pasaulio taisyklėse išimčių būti negali, bet yra
taisyklės tiems, kurie mato, ir tiems, kurie linkę likti aklais.
237 Klausiantis.
Tai aš suprantu; bet tada pilnas ir galutinis savimonės išnykimas yra
ne daugiau, nei aklo žmogaus paklydimas, kuris nemato saulės, neigia
ją, bet po mirties pamatys ją dvasinėmis akimis...
Teosofas.
Niekas jo neprivers pamatyti, ir nieko jis nepamatys. Atkakliai
neigiantis pomirtinį gyvenimą, nesugebės jo pamatyti, nes gyvenime
nevystomi ir nuslopinami dvasiniai sugebėjimai, negalės išsivystyti po
mirties, jis ir liks aklu. Tvirtindami, kad jis turi pamatyti,
aiškiausiai jūs turite galvoje viena, o aš visiškai ką kita. Jūs
kalbate apie „dvasios dvasią“, apie liepsną nuo liepsnos, – t.y. apie
atmaną, ir maišote jį su žmogiška siela – manasu... Jūs manęs
nesuprantate; ir aš pabandysiu išaiškinti. Klausdama jūs norite
suprasti, kaip užkietėjusio materialisto atveju įvyksta visiška savęs
suvokimo ir savęs supratimo netektis. Ar ne taip? Aš atsakau – tai
įmanoma. Nes tvirtai tikėdama mūsų ezoteriniu mokymu, kuris pomirtinį
periodą, tai yra tarpinį laiką tarp dviejų gyvenimų, vadina tik
laikina būsena, aš sakau: ar tas antraktas tarp dviejų gyvenimo
iliuzijų tęstųsi vienus metus ar milijoną, pomirtinė būsena be jokio
taisyklių pažeidimo gali būti tapati tai būsenai, kurioje atsiduria
giliai apalpęs žmogus.
238 Klausiantis.
Bet kaip taip gali būti, jeigu jūs ką tik pasakėte, kad fundamentiniai
pomirtinės būsenos dėsniai neturi išimčių?
Teosofas.
Aš ir nesakiau, kad galimos išimtys. Bet dvasinis tęstinumo dėsnis
tinka tik realiems dalykams. Tam, kuris perskaitė ir suprato Mundaką
Upanišadą ir Vedantasarą, visa tai tampa aiškiu. Aš pasakysiu daugiau:
kad aiškiai suvokti tai, kodėl materialistas gali ir neišsaugoti
savimonės po mirties, užtenka išsiaiškinti, kaip mes suvokiame buddhi
ir manas dvilypumą. Juk manas, žemajame savo aspekte, yra žemiško
proto buvimo vieta, todėl jis gali suteikti tik tokį Visatos
supratimą, kuris pagrįstas to proto liudijimu, ir dvasinio matymo jis
negali duoti. Mūsų rytietiškoje mokykloje sakoma, kad buddhi nuo manas
(Aš), arba Išvara nuo pradžnos* skiriasi ne daugiau, nei miškas nuo
savo medžių , ežeras nuo savo vandens, kaip moko Mundaka. Vienas ar
netgi šimtai sudžiūvusių medžių, netekusių gyvybinės jėgos, ar išrautų
su šaknimis negali sutrukdyti miškui būti tuo pačiu mišku.
* Išvara – tai bendra išryškėjusios dievybės Bramos sąmonė, tai yra
kolektyvinė daugybės dhjan-čokanų sąmonė (žr. „Secret Doctrine“); o
pradžna – jų individuali išmintis.
239 Klausiantis.
Kiek aš suprantu, tai tame palyginime buddhi atitinka mišką, o
manas-taijdžasi – medžius. Ir jeigu buddhi nemirtingas, tai kaip
būdamas tuo pačiu, kuo ir buddhi, manas-taijdžasi gali pilnai prarasti
sąmonę iki savo naujo įsikūnijimo? Šito aš negaliu suprasti.
Teosofas.
Jūs sumaišote abstraktų visumos suvokimą su atsitiktiniais vaizdiniais
jo pasikeitimais. Atsiminkite, kad jeigu apie buddhi-manas galima
pasakyti, kad jis besąlygiškai yra nemirtingas, tai apie žemąjį manas,
ir juolab apie taijdžasi (kuris yra tik savybė) taip pasakyti
negalima. Nei vienas iš jų negali egzistuoti atskirtai nuo buddhi,
dieviškosios sielos, kadangi manas savo žemiausiame aspekte yra
kokybinis žemiškos asmenybės reikmuo, o taijdžasi yra identiškas jam,
tik su buddhi atspindžiu savyje. Savo ruožtu, buddhi be šio elemento
savyje, pasiskolinto iš žmogiškos sielos, liktų tik beasmene dvasia,
nes jis sąlygoja ir sukuria iš jos lyg kažką atskirą nuo pasaulinės
sielos visam žmogiškų įsikūnijimų ciklui. Tiksliau sakant,
buddhi-manas negali nei mirti, nei prarasti Amžinybėje savo sudėtinę
sąmonę ar atsiminimus apie ankstesnius savo įsikūnijimus, kuriuose abi
– tai yra dvasinė ir žmogiška sielos, buvo tampriai susijungusios
viena su kita. Tačiau tai neatitinka materialisto atvejo, kurio
žmogiška siela ne tik nieko negauna iš dieviškosios sielos, bet netgi
atsisako pripažinti jos egzistavimą. Tačiau pritaikyti šią aksiomą
žmogiškos sielos atributams ir charakteringoms savybėms yra panašu į
pasakymą: jeigu jūsų dieviška siela yra nemirtinga, tai ir jūsų
skruostų raudonis taip pat turi būti nemirtingas, nors jis, kaip ir
taijdžasi* – paprasčiausias laikinas reiškinys.
* Taijdžasi reiškia „švytintis“ – tai ryšio su buddhi pasekmė;
vadinasi, manas, žmogiška siela, apšviesta dieviškosios sielos
švytėjimo, ir yra manas-taijdžasi. Todėl jis gali būti pavadintas
švytinčiu mąstymu; apšviestas dvasios žmogiškas protas, o buddhi-manas
– tai dieviškumo apsireiškimas plius žmogiškas mąstymas ir savimonė.
240 Klausiantis.
Ar aš teisingai supratau, kad mes savo supratime neturėtume maišyti
esybės su reiškiniu, priežasties su pasekme?
Teosofas.
Sakau, kad taip, ir pakartosiu, kad apribota manaso arba žmogiškos
sielos, paties taijdžasi švytėjimas tampa laikinu; nes nemirtingumas
ir pomirtinis sąmoningumas žmogaus žemiškai asmenybei tampa
paprasčiausiais sąlyginiais atributais, nes jie visiškai priklauso nuo
aplinkybių ir tikėjimų, sukurtų pačios žmogiškos sielos jos kūno
gyvenimo laikotarpiu. Karma darbuojasi be pertraukų, ir po mirties mes
pjauname tik tai, ką patys pasėjome gyvendami.
241 Klausiantis.
Bet jeigu mano Aš po mano kūno suirimo gali atsidurti visiško
nesąmoningumo būsenoje, kokia man iš to bausmė už mano gyvenimo
nuodėmes?
Teosofas.
Mūsų filosofija moko, kad karminis atpildas pasiekia Aš tik kitame
įsikūnijime, o iškart po mirties mūsų laukia tik apdovanojimai už
nepelnytas kančias, patirtas žemiškame gyvenime*. Todėl pomirtinė
bausmė, net materialistui, tai nebuvimas jokio apdovanojimo, visiška
palaimos ir poilsio suvokimo netektis. Karma – žemiškojo Aš išdava,
vaisius tos objektyvios asmenybės veiklos, kuri visiems yra matoma,
lygiai taip pat, kaip ir dvasinio aš visų minčių bei ketinimų vaisius;
bet karma taip pat yra ir rūpestinga motina, kuri gydo žaizdas,
padarytas jos pačios praėjusiame gyvenime, prieš pradėdama vėl tą Aš
kankinti, darydama jam naujas žaizdas. Galima pasakyti, kad žmogaus
gyvenime nėra dvasinių ir fizinių kančių, kurios nebūtų praeito
gyvenimo nuodėmės vaisius ir tiesioginė pasekmė; iš kitos pusės,
kadangi žmogus neturi nė menkiausio prisiminimo apie tai šiame
gyvenime ir todėl jaučiasi nenusipelnęs tokios bausmės, ir galvoja,
kad kenčia be kaltės, tai vien šito pakanka, kad pomirtiniame gyvenime
jis įgytų teisę į visišką paguodą, poilsį ir palaimą. Mūsų dvasiniam
Aš mirtis visada yra draugas ir išvaduotojas. Materialistui, nežiūrint
jo materializmo, jeigu jis buvo neblogas žmogus, laikotarpis tarp
dviejų gyvenimų bus panašus į gilų ir ramų kūdikio miegą – , nes tai
miegas be sapnų, arba pilnas vaizdų, kurių jis pilnai nesuvoks; kai
tuo metu paprastam mirtingam tai bus pilnas realios palaimos ir
reginių sapnas, toks pat ryškus, kaip ir pats gyvenimas.
* Kai kurie teosofai prieštarauja šiai frazei, bet tai Mokytojo
žodžiai, ir suteikta pasakymui „nepelnytos kančios“ prasmė paaiškinta
aukščiau. „Teosofiniame pamflete Nr. 6“ panaudota frazė, vėliau
sukritikuota „Lucifere“, turėjo perteikti tą pačią idėją. Bet ji pagal
formą buvo nevykusi ir atvira tiesioginei kritikai, bet iš esmės pati
idėja buvo tokia, kad žmonės dažnai kenčia dėl kitų žmonių veiksmų, ir
už tas kančias jie neabejotinai nusipelno kompensacijos.
242 Klausiantis.
Vadinasi, konkretus žmogus visada aklai turi kentėti karmines bausmes,
užtrauktas jo Aš?
Teosofas.
Ne visai taip. Iškilmingu mirties momentu, net jeigu mirtis buvo
netikėta, kiekvienas žmogus mato visą savo praeitą gyvenimą, išdėliotą
prieš jį tam tikra tvarka ir su visomis smulkmenomis. Vienai trumpai
akimirkai asmeniška tampa vieningu su individualiu ir visa žinančiu
Aš. Bet šios akimirkos pakanka, kad parodyti žmogui visą priežasčių
grandinę, kurios buvo užliestos viso jo gyvenimo metu. Dabar jis mato
ir supranta save tokiu, koks jis yra, nepagražintu meilikavimo ir
savos apgaulės. Ir, likdamas žiūrovu, jis stebi savo gyvenimą
žiūrėdamas iš viršaus žemyn į paliekamą areną; jis jaučia ir suvokia
visų jam atitekusių kančių teisingumą.
243 Klausiantis.
Ar tai atsitinka kiekvienam?
Teosofas.
Be jokios išimties. Mus mokė, kad šventi žmonės mato ne tik šį
pragyventą gyvenimą, bet net keletą ankstesnių gyvenimų, kuriuose jie
sukūrė priežastis, kurių dėka jie tapo tokiais šiame gyvenime, kuris
dabar baigiasi. Jie suvokia visą karmos dėsnio didybę ir teisingumą.
244 Klausiantis.
O ar prieš naują gimimą vyksta kas nors panašaus?
Teosofas.
Taip. Panašiai, kaip mirties momentu žmogus retrospektyviai mato visą
prabėgusį gyvenimą, taip ir naujo gimimo momentu Aš, atsibusdamas iš
devačano būsenos, mato perspektyvinę būsimo gyvenimo viziją ir suvokia
visas būsimo gyvenimo įvykių priežastis. Jis supranta tai ir mato
ateities įvykius todėl, kad būtent tarp devačano ir naujo gimimo jis
vėl įgyja pilną manaso sąmonę ir trumpam tampa dievu, kuriuo jis buvo
iki tol, kol atitinkamai karmos dėsniui pirmą kartą nusileido į
materiją ir įsikūnijo į pirmame žmoguje, turinčiame kūną. „Auksinis
siūlas“ mato visus savo „perlus“, nepraleisdamas nė vieno iš jų.
KAIP REALIAI SUPRANTAMAS SUNAIKINIMAS
245 Klausiantis.
Aš girdėjau, kad kai kurie teosofai kalba apie auksinį siūlą, ant
kurio suverti jų gyvenimai. Ką jie įsivaizduoja taip sakydami?
Teosofas.
Indų šventose knygose rašoma, kad tai, kas periodiškai persikūnija,
yra sutratma, išvertus tiesiogiai „sielos siūlas“. Tai persikūnijančio
Aš sinonimas (manas susijungęs su buddhi), kuris surenka manaso
prisiminimus apie visus mūsų buvusius gyvenimus. Taip pavadinta todėl,
kad nuoseklus visų žmogaus gyvenimų išsidėstymas panašus į perlus,
suvertus ant vieno siūlo. Vienoje iš Upanišadų šie pasikartojantys
gimimai lyginami su žemišku gyvenimu, kuriame paeiliui eina miegas ir
budrumas.
246 Klausiantis.
Turiu prisipažinti, kad tai nelabai suprantama, ir pasakysiu kodėl.
Atsibudus žmogui prasideda nauja diena, bet siela ir kūnu tai yra tas
pats žmogus, kaip ir vakar; kai tuo tarpu kiekvieno naujo įsikūnijimo
metu kinta ne tik jo išorinė išvaizda, lytis ir pati asmenybė, bet,
atrodo, visos jo protinės ir dvasinės savybės. Kaip toks sulyginimas
gali būti tikslus, juk prabundantis po miego žmogus pakankamai aiškiai
atsimena ne tik, ką jis veikė vakar, užvakar, bet ir prieš kelis
mėnesius ar net kelis metus, bet jis nieko neatsimena iš savo praeito
gyvenimo, kokio nors fakto ar įvykio... Ryte pabudęs žmogus galbūt ir
gali užmiršti tai, ką matė sapne, bet jis juk žino, kad miegojo ir
sapne buvo gyvas... Apie praeitą gyvenimą mes net ir to nežinome. Kaip
visa tai suderinti?
Teosofas.
Kai kurie žmonės atsimena savo ankstesnius įsikūnijimus, bet tai
buddos ir pašvęstieji. Jogai tai vadina samma-sambuddha, arba savo
ankstesnių įsikūnijimų nuoseklumo žinojimas.
247 Klausiantis.
Galbūt, tokių ir yra, bet tai ne mes, nuodėmingieji. Tagi, kaip gi
mums, dar nepasiekusiems samma-sambuddhi, suprasti šį palyginimą?
Teosofas.
Studijuojant ir stengiantis kuo tiksliau suprasti miego
charakteristikas ir tris jo rūšis. Miegas – tai bendra ir nekintama
taisyklė kaip žmogui, taip ir bet kuriam žemiškam gyviui. Tačiau yra
skirtingas miegas ir dar skirtingesni sapnai ir regėjimai...
248 Klausiantis.
Bet tai kreipia mus į kitą temą. Geriau grįžkime prie materialisto,
kuris, nors ir neneigia sapnų, – nes vargu, ar jis galėtų tai padaryti
– vis tik visiškai neigia nemirtingumą, tame tarpe ir savo
individualybės išlikimą.
Teosofas.
Ir materialistas nesąmoningai yra teisus. Be išankstinio vidinio
suvokimo ir tikėjimo sielos nemirtingumu, jo siela niekada netaps
buddhi-taijdžasi; ji liks manasu; o vienam pačiam manasui
nemirtingumas neegzistuoja. Kad pomirtinis gyvenimas būtų sąmoningas,
visų pirma, tuo reikia patikėti žemiškame gyvenime. Šiais dviem slapto
mokslo aforizmais paremta visa mūsų pomirtinio sąmoningumo ir sielos
nemirtingumo filosofija. Sutratma visada gauna tai, ko nusipelno. Po
kūno suirimo prasideda arba sąmonės prabudimo laikotarpis, arba
chaotiško miego būsena, arba miegas be sapnų ir vaizdinių, kuris
nesiskiria nuo sunaikinimo, – tokios ir yra trys miego rūšys. Jeigu
jūsų fiziologai sapnų ir vizijų priežastis mato nesąmoningame jų
ruošime budrumo metu, kodėl to paties negalima pritaikyti pomirtiniams
sapnams? Aš kartoju tai, ko moko Vedanta-sutra: mirtis yra sapnas. Po
mirties prieš sielos dvasines akis prasideda vaidinimas pagal išmoktą
gyvenime, o dažniausiai pačių mūsų sukurtą programą: teisingų tikėjimų
arba mūsų pačių sukurtų iliuzijų praktinis įgyvendinimas. Kiekvieno
susikurtame atskirai, idealiame „naivuolio rojuje“ metodistas bus
metodistu, musulmonas – musulmonu, bent jau kurį laikotarpį. Tai
pomirtiniai mūsų gyvenimo vaisiai. Žinoma, kad tikėjimas ar
netikėjimas sąmoningo nemirtingumo faktu negali įtakoti besąlygiškos
paties fakto realybės, jeigu jau ji egzistuoja. Bet kaip tikėjimas,
taip ir netikėjimas į tai atskirų asmenybių šiam faktui neišvengiamai
suteiks atspalvį, pritaikytą kiekvienam atskirai. Ar dabar supratote?
249 Klausiantis.
Pradedu suprasti. Materialistai, netikintys niekuo, ko negali
patikrinti savo penkiais jutimais ir taip vadinamais moksliniais
samprotavimais, išskirtinai remiasi duomenimis, patirtais tų pačių
jausmų pagalba, nepaisydami jų trūkumų ir neigdami bet kokį dvasinį
pasireiškimą, žemišką gyvenimą suvokia kaip vienintelį sąmoningą
egzistavimą; todėl, pagal tikėjimą, o jų atveju pagal netikėjimą,
kiekvienam ir bus atlyginta. Jie praras savo asmeninį „aš“ ir iki
naujo prabudimo pasiners į gilų nesąmoningą miegą be sapnų. Ar taip?
Teosofas.
Beveik taip. Prisiminkite praktiškai bendrą mokymą apie du sąmoningo
egzistavimo tipus – žemišką ir dvasinį. Antrąjį reikia laikyti realiu,
remiantis tuo faktu, kad jį atstovauja amžina, nekintanti ir
nemirtinga monada; tuomet kai kaskart įsikūnijantis Aš apsigaubia
visiškai besiskiriančiu nuo ankstesnio įsikūnijimo asmenybės rūbu,
laikinu, praeinančiu, kuris visas, išskyrus dvasinį jo prototipą,
išnyks be pėdsako.
250 Klausiantis.
Kaipgi taip? Argi asmenybė, mano žemiškas, sąmoningas „aš“ gali
išnykti ne tik laikinai, kaip materialisto sąmonė, bet išnykti
nepalikdamas jokio pėdsako?
Teosofas.
Pagal mūsų mokymą jis netgi privalo pilnai išnykti, išskyrus tą pradą,
kuris, susijungęs su monada, tapo visiškai dvasiniu, sudarydamas su ja
ateityje ir amžiams neišskaidomą ir vientisą esybę. Bet nepataisomo
materialisto atveju gali atsitikti taip, kad jis ir nepasiims į
amžinybę nei vieno tos žemiškos asmenybės atomo, kadangi nei
sąmoningai, nei nesąmoningai iš jo asmeninio „aš“ visiškai nieko
niekada neatsispindėjo buddhi. Jūsų dvasinis „Aš“ yra nemirtingas; bet
iš jūsų dabartinės asmenybės į amžinybę bus nusinešta tik tai, kas
verta nemirtingumo, o būtent, tik mirties pakirsto žiedo aromatas.
251 Klausiantis.
Na, o kaip pats žiedas, žemiškas „aš“?
Teosofas.
Pats žiedas, kaip visi buvę ir būsimi žiedai, kurie žydėjo ir žydės
ant gimtos šakelės, sutratmos, išaugusios iš vieningos buddhi šaknies,
pavirs dulkėmis. Jūsų dabartinis „Aš“, jums tai jau turėtų būti
žinoma, nėra prieš mane sėdintis kūnas, ir net ne jūsų manas-sutratma,
bet tik sutratma-buddhi.
252 Klausiantis.
Bet tai man nepaaiškina, kodėl pomirtinį gyvenimą jūs vadinate
nemirtingu, nesibaigiančiu ir realiu, o žemišką gyvenimą
paprasčiausiai laikote šmėklišku ir iliuziniu. Juk net pagal jūsų
mokymą šitas pomirtinis gyvenimas turi savo ribas ir nežiūrint į tai,
kad jos daug platesnės, nei žemiškojo gyvenimo, bet vis tik ir jis
turi turėti savo pabaigą.
Teosofas.
Be abejonės. Dvasinis žmogaus Aš juda amžinybėje, kaip švytuoklė, tarp
gyvenimo ir mirties valandų. Bet jeigu tie laikotarpiai, žymintys
žemiško ir dvasinio gyvenimo periodus, turi savo pradžią ir pabaigą,
yra apriboti tęstinume, ir apribotas netgi tų etapų skaičius
amžinybėje, tarp miego ir budrumo, iliuzijos ir realybės, tai pats
dvasinis keliautojas yra amžinas. Todėl ir pomirtinio gyvenimo
laikotarpis, kai išsilaisvinęs iš kūno jis suvokia tiesą ir nebėra
paskendęs savo praėjusių žemiškų egzistavimų miražuose, jo klajonių
periodas, kurį mes vadiname „gimimų ciklu“, pagal mūsų pažiūras yra
vienintelė tikrovė. Tokios pertraukos, nežiūrint jų užbaigtumo, ne tik
kad netrukdo sutratmai, amžinai tobulėjant, judėti visą laiką
nenukrypstant, nors palaipsniui ir lėtai, jos paskutinės
transformacijos link, kai ji, pasiekusi tikslą, taps dieviška būtybe;
tos pertraukos ne tik kad padeda pasiekti tą tikslą, bet be tokių
ribotų pertraukų dieviškasis Aš niekada negalėtų jos pasiekti. Jau
kartą pateikiau jums iliustraciją, palygindama Aš, arba individualybę,
su aktoriumi, o jo daugkartinius ir įvairius įsikūnijimus – su
vaidmenimis, kuriuos jis vaidina. Juk jūs nevadinsite, aš taip
galvoju, šių vaidmenų, juo labiau jo kostiumų, paties aktoriaus
asmenybe? Kaip ir jam, „Aš“ gimimų ciklo laikotarpiu, iki pat
paranirvanos slenksčio, prisieina vaidinti daug tokių, dažnai jam
nemalonių vaidmenų; bet kaip bitė iš kiekvieno žiedo renka jo medų,
visa kita palikdama žemės kirmėlių maistui, taip ir mūsų dvasinė
individualybė, sutratma arba „Aš“, rinkdamas tik dvasinių ir savęs
pažinimo savybių nektarą iš kiekvienos žemiškos asmenybės, į kurią
karma privertė jį įsikūnyti, sulieja galiausiai visas tas savybes į
vieną visumą, išsilaisvina iš savo lėliukės ir tampa tada tobula
būtybe, dhjan čohanu. Ir tuo blogiau toms žemiškoms asmenybėms, iš
kurių jis negalėjo nieko paimti. Tokios asmenybės, be abejonės, negali
sąmoningai išgyventi savo žemiško egzistavimo.
253 Klausiantis.
Tai išeitų, kad nemirtingumas žemiškai asmenybei vis tik yra sąlyginis
dalykas, ir pats nemirtingumas, kaip toks, nėra besąlygiškas?
Teosofas.
Nei kiek; jis tik nenusidriekia į neegzistuojantį. Viskam, kas
egzistuoja, kaip Sat, arba yra Sat emanacija, nemirtingumas, kaip ir
amžinybė, yra besąlygiški. Materija yra poliarinė dvasios priešingybė,
ir vis tik jos vieningos. Viso to esmė, tai yra dvasia, jėga ir
materija – beribiai, ir neturintys pradžios, bet forma, įsikūnijimo
metu įgyjama ta trejopa vienybe, išvaizda, žinoma, yra tik asmeninių
koncepcijų iliuzija. Todėl mes realybe vadiname tik nirvaną ir
visatinį gyvenimą, o žemišką gyvenimą, įskaitant ir žemišką asmenybę,
ir net jos egzistavimą devačane, laikome vaiduokliška iliuzijų
karalyste.
254 Klausiantis.
Bet kodėl realybę vadinti miegu, o vaidenimąsi – budrumu?
Teosofas.
Tai tiesiog palyginimas, kad būtų lengviau suprasti, iš žemiškų
pozicijų tai pakankamai tikslu.
255 Klausiantis.
Vis tik aš negaliu suprasti, jei pomirtinis gyvenimas, pagrįstas
teisingumu ir užsitarnautu atpildu už žemiškas kančias, o sutratma
kiekviename savo įsikūnijime naudojasi menkiausiu dvasinių savybių
švystelėjimu, kaip galima leisti, kad dvasinė materialistų asmenybė,
nors daugelis iš jų yra sąžiningi ir gailestingi žmonės, nepereitų į
nemirtingumą, bet žūtų kaip „sudžiūvęs žiedas“?
Teosofas.
Niekas nieko panašaus nesakė. Nei vienas materialistas, koks
netikintis jis bebūtų, negali numirti su visa savo dvasinės
individualybės visuma. Buvo pasakyta, kad materialisto atveju, galimas
visiškas arba dalinis sąmonės išnykimas, tad iš jo asmenybės gali
neišlikti jokių sąmoningų likučių.
256 Klausiantis.
Bet tai, neabejotinai, yra sunaikinimas?
Teosofas.
Visiškai ne. Tolimos kelionės traukiniu metu galima kietai pramiegoti
keletą sustojimų, nesuvokiant jų sąmoningai, po to atsibusti ir baigti
kelionę sąmoningai. Jau buvo paminėtos trys miego rūšys: gilus, be
jokių sapnų;, miegas su chaotiškais, neapibrėžtais vaizdiniais, ir,
galiausiai, miegas su tokiais ryškiais ir aiškiais vaizdiniais, kad
miegančiam jis laikinai tampa visiška realybe. Jeigu jūs tikite tuo,
kodėl netikite tuo, kad tai būna ir su išsilaisvinusia nuo kūno siela?
Kokiu pomirtiniu gyvenimu žmogus tikėjo ir kokio laukė, tokį jį ir
gaus. Tam, kuris nelaukė jokio gyvenimo ateityje, laiko tarpas tarp
dviejų gimimų bus absoliuti tuštuma. Tai tik „programos“
įgyvendinimas, apie kurią mes kalbėjome, tai materialisto programa iš
anksčiau, sukurta pačiam sau. Bet, kaip jūs paminėjote, materialistas
skiriasi nuo materialisto. Piktas žmogus ar net paprasčiausiai didelis
egoistas, kuris niekada dėl kitų, išskyrus save, neišspaudė nė ašaros,
taip prie visiško savo netikėjimo pridėdamas dar abejingumą visam
pasauliui, mirties akivaizdoje savo asmenybę turi palikti amžiams.
Kadangi ši asmenybė neturėjo nė kruopelytės užuojautos aplinkiniam
pasauliui, ji neturi kuo užsikabinti už savo sutratmos, ir su
paskutiniu atodūsiu tarp jų bus nutraukti visi ryšiai. Tokiam
materialistui nebus devačano, ir sutratma beveik tuoj pat ieškos naujo
įsikūnijimo. Bet tie materialistai, kurių vienintelis paklydimas buvo
skepticizmas, pramiegos tik vieną stotį. Ir ateis laikas, kai šis
buvęs materialistas suvoks save Amžinybėje ir, galbūt, gailėsis, kad
prarado tą vieną sustojimą, vieną amžino gyvenimo dieną.
257 Klausiantis.
Ar nebūtų tiksliau pasakyta, kad mirtis yra gimimas naujam gyvenimui,
arba, dar tiksliau, sugrįžimas į amžinybę?
Teosofas.
Galite sakyti ir taip, jei jums patinka. Tik supraskite, kad gimimai
yra skirtingi, ir kad būna „negyvų gimusių“ būtybių gimimas, kurios
yra gamtos klaidos. Be to nusistovėjusios jūsų vakarietiškos pažiūros
apie materialų gyvenimą, žodžiai „gyventi“ ir „egzistuoti“ visiškai
netinka grynai subjektyviai pomirtinio egzistavimo būsenai. Išskyrus
keletą filosofų, kurių dauguma neskaitė ir kurie patys per daug
susipainioję, kad pakankamai aiškiai galėtų pateikti vaizdą, jūsų
vakarietiškas suvokimas apie gyvenimą ir mirtį toks skurdus, kad, iš
vienos pusės, jos atvedė į visišką materializmą, o iš kitos – į dar
materialesnį pomirtinio gyvenimo suvokimą, kurį spiritualistai
vaizduoja jų „vasaros šalyje“. Ten žmonių sielos valgo, geria,
tuokiasi ir gyvena rojuje, tokiame pat jausmingame, kaip Mahometo
rojus, bet mažiau filosofiškame. Ne ką geresnės ir bendrosios
neišsimokslinusių krikščionių koncepcijos, jos dar materialesnės,
jeigu tai tik įmanoma. Krikščioniškos padangės, pilnos angeliukų,
varinių dūdų, auksinių arfų ir materialios pragaro ugnies primena
pasakos scenas kalėdinėje pantomimoje.
Tos tokios siauros koncepcijos trukdo jums tai suprasti. Tik todėl,
kad praradusios kūną sielos gyvenimas yra realiai suvokiamas (kaip
būna kai kuriuose sapnuose) ir be jokios daiktinės žemiško gyvenimo
formos, Rytų filosofai jį ir sulygino su sapnų vaizdiniais.
NUSTATYTAM REIŠKINIUI SKIRTAS NUSTATYTAS PAVADINIMAS
258 Klausiantis.
Ar jums neatrodo, kad todėl, jog nėra tikslių ir pastovių kiekvieno
„principo“ funkcijų pavadinimų, mūsų galvose kyla sumaištis, būtent
dėl pastovių terminų neturėjimo kiekvienam iš jų?
Teosofas.
Aš pati apie tai jau galvojau. Bėda prasidėjo tada, kai savo aprašymus
ir diskusiją apie principus mes pradėjome vartodami sanskrito kalbą jų
pavadinimams, vietoj to, kad iš karto suformuluoti jiems angliškus
atitikmenis, kuriais galėtų naudotis teosofai. Mes turime stengtis
ištaisyti šias klaidas dabar.
259 Klausiantis.
Tai būtų gerai, nes padėtų išvengti tolimesnės sumaišties – man
atrodo, kad nėra net dviejų rašančių apie teosofiją autorių, kurie
sutiktų tuos pačius principus vadinti vienodais vardais.
Teosofas.
Vis tik, ši painiava greičiau atrodo egzistuojanti, nei egzistuoja
tikrumoje. Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų stebėjosi ir kritikavo
atskirus tyrinėjimus, kuriuose kalbama apie tuos principus; bet
ištyrinėję juos atidžiau, mes nerastume didesnių klaidų, negu žodžio
„siela“ panaudojimą vietoj trijų principų, nenurodant skirtumo tarp
jų. Vienas iš aiškiausiai rašančių mūsų teosofų misteris A.P.Sinetas
yra parašęs keletą lengvai suprantamų ir puikių apybraižų apie
„aukščiausią Aš“. Bet idėja, kurią jis norėjo perduoti, daugelio buvo
neteisingai suprasta tik todėl, kad žodį „siela“ jis pavartojimo
bendrine prasme. Vis tik pateiksiu keletą jo pasisakymų, rodančių,
kaip aiškiai ir suprantamai yra aprašyti visi tie dalykai:
„...Žmogiška siela, kartą nusileidusi į evoliucijos tėkmę kaip
žmogiška individualybė, pergyvena besikartojančius fizinio ir
sąlyginai dvasinio egzistavimo periodus. Ji pereina iš vieno plano,
arba lygmens, arba būvio į kitą, pritraukiama giminingos karmos; savo
įsikūnijimų metu gyvendama tą gyvenimą, kurį parinko jai karma;
keisdamasi ir progresuodama aplinkybių rėmuose; ir, sukūrusi naują
karmą, pasinaudodama savo galimybėmis arba piktnaudžiaudama jomis, po
kiekvieno fizinio gyvenimo ji per tarpinę kamalokos sritį sugrįžta į
dvasinį egzistavimą (devačaną) – pailsėti, atstatyti jėgas ir tam, kad
jos esybė palaipsniui įsisavintų gyvenimišką patirtį, įgytą „žemėje“
fizinio egzistavimo metu (ir atitinkamai įtraukų jį į kosminį
progresą). Toks požiūris kiekvienam, kuris apie tai mąsto, suteiks
daugybę lydinčių išvadų – pavyzdžiui, kad sąmonės perkėlimas iš
kamalokos į devačaną neišvengiamai turi būti laipsniškas ir kad
tikrovėje tarp įvairių dvasinių būsenų nėra griežtų skiriančių ribų –
kaip parodo psichiniai gyvenančių žmonių sugebėjimai, net dvasinis
planas ne taip jau beviltiškai atskirtas nuo fizinio, kaip gali
pasirodyti iš materialistinių teorijų; taip pat kaip ir visos gamtos
būsenos supa mus tuo pat metu, kviesdamos priimti įvairias galimybes,
ir taip toliau... Aišku, kad žmonės, turintys psichinių gebėjimų, net
fizinio gyvenimo metu išlaiko ryšį su virš fizine sąmone; ir nors
dauguma žmonių tokiais gabumais gali būti neapdovanoti, visi mes, kaip
rodo sapnai, ir ypač... somnambulizmas ir mesmerizmas, galime
atsidurti sąmonės būsenoje, su kuria penki fiziniai jausmai neturi
nieko bendro. Mes – sielos mumyse – nesame pilnai priklausomi nuo
materijos okeano tėkmės. Mes neabejotinai išsaugome tam tikrą
gyvenimišką interesą ir teisę į tą krantą, nuo kurio laikinai
nutolome. Todėl įsikūnijimo procesas nėra aprašytas pilnai, kai
kalbama apie besikartojančius egzistavimus fiziniame ir dvasiniame
planuose ir kai siela vaizduojama kaip kryptinga esybė, visa savo
apimtimi pereinanti iš vienos egzistencinės būsenos į kitą.
Tikriausiai, proceso apibūdinimas būtų daug tikslesnis, jei vykstantį
įsikūnijimą šiame fiziniame gamtos lygmenyje įsivaizduotume kaip
einantį iš sielos srautą. Dvasinė karalystė visada turi būti laikoma
sielos buveine, kuri niekada nepaliekama visiškai; ir tą
nematerializuojamą sielos dalį, kuri pastoviai būna dvasiniame
lygmenyje, tiksliausiai būtų galima apibūdinti kaip Aukščiausiąjį Aš.
Šitas „Aukščiausias Aš“ yra Atma, ir, žinoma, jis negali būti
„materializuojamas“, kaip sako misteris Sinetas. Dar daugiau, jis
niekada, jokiomis aplinkybėmis negali būti daiktiškai matomas net
aukščiausiam dvasiniam suvokimui. Nes Atmanas, arba „Aukščiausias Aš“
tikrumoje yra Brahmanas, Absoliutas, ir neatsiskiriamas nuo jo.
Samadhi būsenoje visa aukščiausia pašvęstojo dvasinė sąmonė visiškai
susiliejusi su Vieninga esybe, kuri yra Atmanas, ir kadangi ji
(sąmonė) yra vieninga su visuma, negali būti nieko tokio, ką būtų
galima priimti objektyviai. Kai kurie teosofai įprato žodžius „atman“
ir „aš“ (ego) vartoti kaip sinonimus, ir asocijuoti atmaną tik su
aukščiausia žmogaus individualybe arba netgi su asmeniniu jo aš, kai
jis neturėtų būti su niekuo tapatinamas, išskyrus tik Vieningą
visatinį Aš. Iš čia ir visa maišatis. Kalbant apie manas, kauzualinį
kūną, mes galime jį pavadinti, susiedami jį su buddhi spinduliavimu,
„aukščiausiu aš“ (ego), bet jokiu būdu ne „Aukščiausiu Atmanu“. Juk
net buddhi, dvasinė siela nėra Atmanas, bet tik jo vedlys. Visi kiti
„aš“ – tokie kaip asmeninis ar individualus aš – negali būti
vartojami, kalbant arba rašant, be papildomo jų charakteristikų
paaiškinimo.“
Tokiu būdu, toje puikioje apybraižoje apie „Aukščiausiąjį Aš“ šis
terminas taikomas šeštam principui arba buddhi (susijungusiam su
manas, nes be šios sąjungos dvasinėje sieloje nebūtų mąstančio
principo arba elemento); dėl to vėliau atsirastų neteisingi
aiškinimai. Tvirtinimas, kad „vaikas iki septynerių metų neturi šešto
principo, arba nėra moraliai atsakinga esybė, sugebanti sukurti
karmą“, parodo, kas būtent čia suprantama kaip „Aukščiausias Aš“.
Todėl šis gabus autorius visiškai teisėtai rašo, kad po to, kai
„Aukščiausiasis Aš“ įeina į žmogišką būtybę ir savo sąmone prisotina
asmenybę – tiktai kai kurios labai subtilios natūros – „žmonės,
turintys psichinių sugebėjimų, laikas nuo laiko gali savo subtiliais
jausmais suvokti šitą Aukščiausią Aš“. Bet ir tie, kurie terminą
„Aukščiausias Aš“ apriboja tik Universaliu Dieviškuoju Principu, yra
pateisinami, kaip neteisingai supratę. Juk kai mes skaitome, nebūdami
pasiruošę tokiam metafizinių terminų kaitaliojimui, kad „pilnai
pasireikšdamas fiziniame lygmenyje... Aukščiausias Aš vis tik
atitinkamame gamtos lygmenyje išlieka sąmoningu dvasiniu Aš“ – mes
linkę pirmajame matyti atma, o antrajame – manas, arba, tiksliau,
buddhi-manas, ir tuoj pat sukritikuoti visą sakinį už netikslumą.
Kad išvengtume tokio neteisingo supratimo, aš pasistengsiu detaliai
anglų kalboje paaiškinti okultinių rytietiškų terminų ekvivalentus ir
siūlysiu juos vartoti ateityje.
AUKŠČIAUSIAS AŠ – tai atma, neatskiriamas Pasaulinio ir VIENINGO Aš
spindulys, tiksliau, tai Dievas virš mūsų, bet ne mumyse. Laimingas
žmogus, kuriam savo vidinį aš pavyko prisotinti juo!
DVASINIS DIEVIŠKAS AŠ – dvasinė siela arba buddhi, tvirtoje sąjungoje
su manasu, protiniu pradu, be kurio ji iš viso nėra „aš“, o tik atma
vedlys.
VIDINIS AŠ arba AUKŠČIAUSIAS „EGO“ – tai manas, taip vadinamas
„penktas“ principas, atskirai nuo buddhi. Protinis pradas gali būti
dvasiniu aš tik tada, kai pasineria į buddhi ir susilieja su juo į
vieną visumą, bet nei viename materialiste, kokie dideli bebūtų jo
intelektualiniai sugebėjimai, nereikėtų ieškoti tokio Aš egzistavimo.
Tai pastovi individualybė arba „persikūnijantis Aš“.
ŽEMASIS arba ASMENINIS „EGO“ – tai fizinis žmogus, susijungęs su savo
žemuoju aš, tai yra su gyvuliniais instinktais, aistromis, norais ir
t.t. Jis vadinamas „netikra asmenybe“ ir sudarytas iš žemojo manas,
susijungusio su kama rupa, veikia per fizinį kūną ir jo fantomą arba
„antrininką“.
Likęs principas – „Prana“ arba „Gyvybė“ – tai, griežtai sakant, Atmos
– kaip Pasaulinės Gyvybės ir VIENINGO AŠ – spinduliuojama jėga arba
energija. Tai jos žemasis, o tiksliau (pagal savo pasekmes) daugiau
fizinis, nes išryškėjantis, aspektas. Prana, arba Gyvybė, persmelkia
visą daiktinės Visatos esmę; ir vadinama „principu“ tik todėl, kad ji
yra neatskiriamas gyvenimo faktorius ir gyvenančio žmogaus deus ex
machina (dievas iš mašinos).
260 Klausiantis.
Tikiuosi, kad šis, toks paprastas suskirstymas geriau atitiks keliamus
tam reikalavimus. Visa kita per daug metafiziška.
Teosofas.
Jeigu teosofai ir ne teosofai su tuo sutiks, tai žinios taps lengviau
suprantamos.
X APIE MŪSŲ MĄSTANČIO PRINCIPO PRIGIMTĮ
„AŠ“ SLĖPINYS
261 Klausiantis.
Citatoje iš „Buddistinio katekizmo“, kurią jūs pateikėte truputį
anksčiau, man atrodo, kad yra šioks toks neatitikimas, ir norėčiau,
kad jį paaiškintumėte. Ten nurodoma, kad skandhai – įskaitant ir
atmintį – keičiasi su kiekvienu nauju įsikūnijimu. Ir vis tik
tvirtinama, kad praėjusių gyvenimų prisiminimai, kurie, kaip mums
sakė, pilnutinai sudaryti iš skandhų, turi išlikti. Aš ne visai
suvokiau, kas gi vis tiktai išlieka, ir norėčiau gauti paaiškinimą.
Kas tai? Ar tai tik „prisiminimai“, ar tai skandhai, ar visada tas
pats „aš“, manas?
Teosofas.
Aš ką tik paaiškinau, kad persikūnijantis principas, arba tai, ką mes
vadiname dievišku žmogumi, nesugriaunamas viso gyvybės ciklo
laikotarpiu; nesunaikinamas kaip mąstanti esybė ir net kaip bekūnė
forma. „Atspindys“ – tai tik perėjęs į dvasinę formą prisiminimas apie
buvusią asmenybę – pilietės A. ar piliečio B., – su kuriuo „Aš“
būdamas devačane susitapatina. Kadangi šis periodas – tik žemiško
gyvenimo tęsinys, taip sakant, be pabaigos išgyvenama kulminacija ir
nedaugelio laimingų praėjusio egzistavimo momentų esmė – jam tenka
sutapatinti save su asmenine to praėjusio gyvenimo sąmone, jeigu,
žinoma, iš jos dar kas nors yra išlikę.
262 Klausiantis.
Vadinasi, „Aš“, nežiūrint jo dieviškos prigimties, laikotarpį tarp
dviejų įsikūnijimų praleidžia protinio aptemimo, arba net laikino
pamišimo būsenoje?
Teosofas.
Jūs galite šį periodą vadinti kaip tik norite. Tikėdami, kad išskyrus
Vieningą Realybę, viskas, tame tarpe ir visa visata yra ne ką daugiau
nei praeinanti iliuzija, mes nelaikome to pamišimu, o laikome tai
visiškai natūralia pasekme arba žemiško gyvenimo vystimųsi. Juk kas
yra gyvenimas? Pačių įvairiausių pergyvenimų visuma, kasdien
besikeičiančių minčių, emocijų ir nuomonių. Jaunystėje mes su
pilnutiniu entuziazmu pašvenčiame save kokiam nors idealui, herojui,
kuriuo bandome sekti ir kopijuoti; o po kelių metų, kai mūsų
jaunatviškų jausmų entuziazmas išblėsta ir užleidžia vietą gerokai
blaivesniam požiūriui į gyvenimą, mes patys pirmieji pasiryžę išjuokti
savo fantazijas. Ir vis tik, vieną kartą mes taip stipriai
sutapatinome savo asmenybę su idealu, kad ši pilnai buvo į jį
panirusi, su juo susiliedami. Ar galima apie penkiasdešimtmetį vyrą
pasakyti, kad tai toks pat žmogus, koks jis buvo ir dvidešimties?
Vidinis žmogus tikrai yra tas pats; bet išorinė asmenybė pilnutinai
persimainė ir pasikeitė. Ar šituos žmogiško proto pasikeitimus jūs
taip pat pavadinsite pamišimu?
263 Klausiantis.
O kaip jūs tai pavadinsite, ir, svarbiausia, kaip paaiškinsite
pastovumą pirmojo ir trumpalaikiškumą antrojo?
Teosofas.
Čia mums visada pasiruošęs padėti mūsų mokymas, ir todėl mums tai
nesudaro jokių sunkumų. Atsakymas glūdi dvilypėje mūsų proto sąmonėje,
o taip pat dvilypėje mąstančio principo prigimtyje. Yra dvasinė
sąmonė, manasinė išmintis, apšviesta buddhi spindesio ir gebanti iš
esmės priimti abstrakcijas, ir yra jutiminė sąmonė – žemoji manas
šviesa, neatskiriama nuo mūsų smegenų ir jausmų. Ši antroji sąmonė yra
pavaldi smegenims ir fiziniams jausmams ir, būdama pilnai nuo jų
priklausoma, turi sunykti ir galų gale mirti kartu su jų išnykimu. Ir
tik aukštoji sąmonė, kurios ištakos amžinybėje ir kuri gyvena visada,
gali būti laikoma nemirtinga. Visa kita priklauso praeinančiai
iliuzijai.
264 Klausiantis.
Tai kaip realiai jūs suprantate iliuziją?
Teosofas.
Tai labai gerai aprašyta ką tik minėtoje apybraižoje apie „Aukščiausią
Aš“, kurio autorius rašo:
„Aptarinėjama mūsų teorija (dėl idėjų pasikeitimo tarp Aukščiausio Aš
ir žemojo aš) pilnai harmonizuojasi su požiūriu į šį pasaulį, kuriame
mes gyvename, kaip į fenomenalų iliuzijų pasaulį; iš kitos pusės, į
dvasinius gamtos planus – kaip į numenalų (dieviškos galios – aut.)
pasaulį, arba realybės lygmenį. Ta gamtos sritis, kurioje, taip
sakant, užgimsta nemirtinga siela, yra daug realesnė, negu ta, kurioje
trumpam pražysta jos žiedai, kad galų gale nuvystų ir išbarstytų
žiedlapius, kai tuo metu augalas atstatinėja jėgas, kad subrandintų
naują žiedą. Įsivaizduokime, kad įprastiniais jausmais būtų įmanoma
suvokti tik žiedus, o jų šaknys egzistuotų neužčiuopiamame ir mums
nematomame būvyje. Tada tokio pasaulio filosofai, įtarę esant tokias
šaknis kitame būties plane, apie žiedus pilnai galėtų pasakyti: „Tai
nėra tikri augalai: jie neturi jokios veiksmingos reikšmės ir yra tik
iliuzorinis momentinis reiškinys“.
Štai ką aš turėjau galvoje. Ne tas pasaulis, kuriame pražysta
trumpalaikiai ir nuvystantys asmeninių gyvenimų žiedai, yra realus ir
pastovus, o tas, kuriame mes atrandame sąmonės šaknis, nepavaldžias
iliuzijai ir egzistuojančias amžinybėje.
265 Klausiantis.
Ką jūs įsivaizduojate šaknimis, egzistuojančiomis amžinybėje?
Teosofas.
Tai mąstanti esybė, įsikūnijantis Aš, nepriklausomai nuo to, ar
vadinsime ją „angelu“, „dvasia“ ar jėga. Iš to, kas suvokiama mūsų
jausmais, tiktai tai, kas tiesiogiai išauga arba susieta su šia
nematoma šaknimi, galės priimti jos nemirtingumą. Štai kodėl kiekviena
pakylėta mintis, idėja ir garbingas asmenybės siekis, užpildantis visą
Aš, gimstantis iš tos šaknies ir maitinamas jos, įgyja nemirtingumą.
Na, o fizinė sąmonė, kadangi ši savybė priklauso mąstančiam, bet
žemajam principui (kama rupai arba gyvuliniam instinktui, kuris
apšviestas tik žemojo manas atspindžio), turi išnykti. Tai, kas
išlieka veiksnus, kai kūnas nugrimzta į miegą arba yra paralyžuotas
yra aukštoji sąmonė; mūsų atmintis gi visiškai silpnai ir netiksliai –
nes automatiškai – fiksuoja tuos įspūdžius, labai dažnai jai
nepavyksta išsaugoti netgi jų nuotrupų.
266 Klausiantis.
Bet kodėl gi manas, nors jūs jį ir vadinate „nusu“, „dievu“, savo
įsikūnijimų metu yra toks silpnas, kad leidžia kūnui save pavergti ir
sukaustyti?
Teosofas.
Aš galėčiau jums grąžinti tą patį klausimą: „Kodėl tas, kurį jūs
vadinate „Dievų Dievu“ ir Vieningu Gyvu Dievu, yra toks silpnas, kad
leido blogiui (arba Velniui) nugalėti ir jį patį, ir jo tvarinius,
kaip danguje, taip ir įsikūnijusius Žemėje?“ Jūs, tikriausiai,
atsakysite: „tai slėpinys; o mums draudžiama kištis į dieviškus
slėpinius“. Tačiau kadangi mums mūsų religinė filosofija to
nedraudžia, tai aš atsakysiu, kad jeigu Dievas nenusileis į žemę
įsikūnijęs kaip avataras, tai nė vienas dieviškas principas nebus
užspaustas ir paralyžiuotas kunkuliuojančios gyvulinės materijos.
Šiame iliuzijų plane įvairialytis visada bus aukščiau už vienalytį, ir
kuo esybė bus arčiau pradžios, Pradinio Vienalytiškumo, tuo
sudėtingiau jai bus įsitvirtinti Žemėje. Dvasinės ir dieviškos jėgos
snaudžia kiekviename žmoguje; ir kuo platesnis jos dvasinis matymas,
tuo galingesnis tampa jame esantis Dievas. Bet tik nedaugelis gali jį
pajausti; kaip taisyklė, dievybė mumyse visada yra supančiota ir
apribota ankstesnėmis pažiūromis, tomis idėjomis, kurios įteigtos mums
vaikystėje; štai todėl jums taip sunku suprasti mūsų filosofiją.
267 Klausiantis.
Ir būtent šitas „aš“ ir yra mūsų dievas?
Teosofas.
Nieko panašaus; toks „dievas“ – ne visatinė dievybė, o tik viena
kibirkštėlė iš dieviškos ugnies okeano. Mūsų Dievas, kuris mūsų viduje,
arba „mūsų Tėvas, kuris slaptoje“ – yra tai, ką mes vadiname Vieningu
Aš, arba atma. Mūsų persikūnijantis Aš savo ištakose buvo Dievu, kaip
ir visos pirmapradės Vieningo Nepažinaus Principo emanacijos. Bet nuo
to momento, kai jis „nupuolė į materiją“ tam, kad nuo pradžios iki
galo pereitų visą nuoseklių įsikūnijimų ciklą, jis jau nebėra laisvas
ir laimingas dievas, o tik vargšas klajoklis, siekiantis savo kelyje
susigrąžinti tai, ką pats prarado. Atsakymą galiu papildyti,
pakartodama tai, kas apie tą vidinį žmogų pasakyta „Isis Unveiled“:
„Nuo gilios senovės žmonija buvo įsitikinusi, kad kiekviename
fiziniame žmoguje egzistuoja asmeninė dvasinė esybė. Ši giluminė esybė
daugiau ar mažiau gali būti dieviška, priklausomai nuo to, kaip ji yra
priartėjusi prie vainiko. Kuo artimesnis tas ryšys, tuo aiškiau žmogus
suvokė savo paskirtį, tuo nepavojingesnės jo egzistavimui buvo
išorinės sąlygos. Šis įsitikinimas – ne aklas tikėjimas ir ne
prietarai, bet tik amžinai esantis instinktyvus kažko artumo jausmas –
dvasinio ir nematomo pasaulio, kuris nors ir yra subjektyvus išorinio
žmogaus jausmams, yra visiškai objektyvus vidiniam Aš. Be to, buvo
paplitęs įsitikinimas, kad egzistuoja tiek išorinės, tiek ir vidinės
sąlygos, įtakojančios mūsų valios pasiryžimą mūsų veiksmams.
Fatalizmas pilnutinai buvo paneigtas, nes jis buvo suvokiamas kaip
aklas veiksmas dar aklesnės jėgos. Bet egzistavo tikėjas likimu, arba
karma, kurią siūlas po siūlo aplink save nuo gimimo iki mirties audžia
kiekvienas žmogus, kaip kad voras audžia savo voratinklį; ir šį likimą
kreipia arba buvimas šalia to, kurį kai kurie vadina „angelu sargu“,
arba dar artimiau su mumis susijęs mūsų vidinis astralinis žmogus,
kuris labai dažnai mirtingam žmogui, jo asmenybei tampa piktuoju
genijumi. Žmogų veda abi tos jėgos, bet galiausia viena iš jų turi
nugalėti; ir nuo pat pirmos, vos pastebimos tų jėgų tarpusavio kovos
įsijungia griežtas ir nepalenkiamas atlygio ir atpildo dėsnis, kuris
tiksliai vykdo savo užduotį, sekdamas tos kovos svyravimus. Kai
paskutinis siūlas suverptas ir žmogus galutiniai supainiotas savo
paties nuaustame tinkle, tada jis pasijunta visiškoje savo paties
sukurto likimo valdžioje. Tada likimas jį arba sukausto, panašiai kaip
kad nejudri kriauklė prisitvirtina prie nepajudinamos uolos, arba jo
paties veiksmų sukeltas sūkurys neša jį kaip plunksnelę“.
Toks žmogaus likimas – tikrojo Aš, ne automato, ne apvalkalo, kuris
vadinamas žmogumi. Būtent tas žmogus turi tapti materijos nugalėtoju.
SUDĖTINGA MANAS PRIGIMTIS
268 Klausiantis.
Jūs norėjote man kažką papasakoti apie manas esmę, ir koks jo ryšys su
fizinio žmogaus skandhais.
Teosofas.
Būtent tą prigimtį, paslaptingą, kintančią, nepasiekiamą ir beveik
nesuvokiamą, kai kalbama apie jos ryšį su kitais principais, labai
sunku yra suprasti ir dar sunkiau paaiškinti. Manas – tai ir
principas, ir tuo pat metu tai esybė ir individualybė, t.y. „Aš“. Tai
„dievas“, bet tuo pačiu jis pasmerktas nesibaigiančiam įsikūnijimų
ciklui, už kiekvieną iš jų jis yra atsakingas ir turi kentėti. Visa
tai atrodo prieštaringa ir taip glumina; bet vis tiek, vien tik
Europoje yra šimtai žmonių, pilnai tai suvokusių, nes jie pajunta Aš
ne tik kaip vientisumą, bet ir atskirais jo aspektais. Galų gale, kad
būčiau geriau suprasta, turiu pradėti nuo pradžių ir keliais bruožais
supažindinti jus su to Aš genealogija.
269 Klausiantis.
Tęskite.
Teosofas.
Pabandykite įsivaizduoti „dvasią“, dangišką būtybę (nesvarbu, kokiu
vardu bevadintume), dievišką savo prigimtimi, bet vis tik nepakankamai
švarią tam, kad galėtų būti vieninga su VISU, ir kuri tam, kad
galiausiai pasiektų tą vienybę, turi apsivalyti. Pasiekti tai ji galės
tik tuo atveju, jei individualiai ir asmeniškai, (t.y. dvasiškai ir
fiziškai) išbandys kiekvieną pergyvenimą ir jausmą, egzistuojantį
diferencijuotos Visatos įvairovėje. Tokiu būdu, įgijusi patyrimą
žemiausiose prigimties valdose ir su kiekvienu laipteliu kildama vis
aukštyn ir aukštyn būties laiptais, ji turi išbandyti kiekvieną
patyrimą visuose žmogiškuose lygiuose. Iš esmės tai yra mintis, ir
todėl daugiskaitoje vadinama manasaputra, „(visatinės) išminties
sūnumis“. Štai tą individualizuotą mintį mes, teosofai, ir vadiname
tikruoju žmogaus Aš, mąstančia esybe, uždarytą į narvą iš kaulų ir
kūno. Tai, be abejonės, dvasinė esybė, o ne materiali, tokios esybės
ir yra persikūnijantys Aš, užpildantys tą gyvulinės materijos visumą,
kurią mes vadiname žmonija, ir vadinami jie „protais“ arba manas. Bet
vos patekus į narvą, t.y. įsikūnijus, jų prigimtis tampa dvilype:
kitais žodžiais sakant, amžinos Dieviškos Išminties spinduliai,
suprantami kaip individualios esybės, įgyja dvi savybes – tai a)
būdingą jiems veržimąsi į viršų, ir tai aukščiausio manas savybė, ir
b) žmogiškas svarstymas, arba gyvulinis mąstymas, kuris dėl žmogaus
smegenų pranašumo išaugo į protą, vadinamas žemuoju manas, arba protu,
linkusiu į norus, kama-manas. Pirmasis veržiasi į buddhi, kitas
traukiamas žemyn, į gyvulinių aistrų ir troškimų irštvą. Kama-manasams
nėra vietos devačane, jie negali prisijungti ir prie dieviškos
trejybės, kuri vienybėje kyla į mentalinę palaimą. Ir vis tik būtent
„Aš“, manasinė esybė, atsakinga už žemųjų skandhų nuodėmes, lygiai
taip pat, kaip tėvai yra atsakingi už savo vaiko išdaigas, kol šie
neatsako už savo veiksmus.
270 Klausiantis.
Ir šis „vaikas“ yra asmenybė?
Teosofas.
Taip. Todėl, kai tvirtinama, kad „asmenybė“ miršta kartu su kūnu, tai
neatspindi visumos. Kūnas, kuris buvo tik daiktinis misterio A. arba
misis B. simboliu, sunyksta kartu su visais savo materialiais
skandhais, kurie yra jo matoma išraiška. Bet visa tai, kas žemiško
gyvenimo bėgyje sudarė dvasinę patyrimų visumą: kilniausi troškimai,
nemirštanti meilė ir neegoistinė misterio A. arba misis B. natūra –
visa tai devačano laikotarpiu prisijungia prie Aš, kuris sutapatinamas
su dvasine tos žemiškos esybės dalimi, kuri jau išnyko iš akiračio.
Aktorius taip įsigyvena į vaidmenį, kurį ką tik suvaidino, kad jis jam
sapnuojasi visą devačano naktį, ir šis regėjimas tęsiasi tol, kol jam
vėl neišmuš sugrįžimo į gyvenimo sceną valanda, kur jis turės
suvaidinti jau kitą vaidmenį.
271 Klausiantis.
Bet kaip galėjo taip atsitikti, kad tas mokymas, kuris kaip jūs
sakote, yra toks pat senas, kaip ir mąstantis žmogus, nerado jo
atspindžio, sakykime, krikščioniškoje teologijoje?
Teosofas.
Jūs klystate, rado; tik teologija jį neatpažįstamai sudarkė, kaip,
beje, ji sudarkė ir daugelį kitų mokymų. Teologija „Aš“ vadina angelu,
kurį gimimo metu mums duoda Dievas tam, kad jis pasirūpintų mūsų siela.
Bet teologinė logika, vietoje to, kad paskelbtų „angelą“ atsakingu už
mūsų vargšės, bejėgės „sielos“ poelgius, paskelbia, kad siela
nusipelno bausmės už visas kūno ir proto nuodėmes! Siela, nematerialus
Dievo kvėpavimas, pasmerkta degti, nesudegdama*, materialiame pragare,
kai tuo metu „angelas“, suskliaudęs savo baltus sparnelius ir
sudrėkinęs juos keliomis ašaromis, lieka nenubaustas. Ir tai „dvasios,
atsiųstos mums pagelbėti“, „gailestingumo pasiuntiniai“, atsiųsti,
kaip mus sako vyskupas Mantas:
„Daryti gerą turi Gelbėtojo pasekėjai,
Jie liūdi, kai čia mes skęstam nuodėmėse,
Atlikom atgailą – ir džiaugsmas jiems.“
Taigi, akivaizdu, jog jeigu viso pasaulio vyskupų kartą ir visiems
laikams paprašyti apibrėžti, kaip gi jie supranta sielą ir jos
funkcijas, jie nesugebėtų to padaryti, kaip nesugeba pademonstruoti
net šešėlio savo ortodoksinio tikėjimo logikos!
* Kaip gražbylingai ir ugningai išsireiškė vienas šiuolaikinis
angliškas Tertulianas –siela, „pagal savo prigimtį panaši į asbestą“.
TAS MOKYMAS YRA JONO EVANGELIJOJE
272 Klausiantis.
Į tai šio mokymo pasekėjai galėtų atsakyti, kad jeigu ortodoksinė
dogma ir žada neatgailaujantiems nusidėjėliams ir materialistams
sunkius laikus netgi per daug realistiniame pragare, iš kitos pusės ji
iki paskutinės minutės palieka jiems šansą atgailauti. Nemoko ji ir
sunaikinimo, arba asmenybės praradimo, kas yra vienas ir tas pats.
Teosofas.
Jeigu Bažnyčia nieko panašaus nemoko, tai Kristus, priešingai, to
moko; o tai bent kažką jau reiškia, bent jau tiems, kuriems Kristus
yra svarbesnis už krikščionybę.
273 Klausiantis.
Ar Kristus moko kažko panašaus?
Teosofas.
Taip, ir kiekvienas daug žinantis okultistas ir net kabalistas jums
tai patvirtins. Kristus, arba, bent jau, ketvirtoji Evangelija, moko
tiek apie reinkarnaciją, tiek ir apie asmenybės sunaikinimą, jeigu tik
jūs pamiršite tiesioginę negyvo teksto prasmę ir prisilaikysite
ezoterinės dvasios. Prisiminkite Jono Evangelijos 15 skyriaus 1-ą ir
2-ą posmus. Apie ką, pagal jus, kaip ne apie žmogaus aukščiausią
trejybę, sakoma tame prilyginime? Atma čia yra „vyndarys“; dvasinis
Aš; arba buddhi (Kristus) – tai „vynmedžio šakelė su vaisiais“, kai
tuo metu gyvulinė ir gyvybinė siela, tai yra asmenybė – „šakelė“. „Aš
esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas yra vynuogių augintojas. Kiekvieną
šakelę, nebrandinančią vaisiaus, jis nupjauna... Kaip šaka pati iš
savęs negali subrandinti vaisiaus, jei ji bus atskirta nuo vynmedžio;
taip ir jūs, jei nebūsite manyje. Aš esu vynmedis, jūs – šakelės...
Kas nepasilieka manyje, išmetamas laukan, kaip ir šaka, ir sudžiūsta;
o tokias šakas surenka, meta į ugnį, ir jos sudega“.
Štai kaip mes tai aiškiname. Netikėdami egzistuojančia pragaro ugnimi,
kuri teologų supratimu kelią pavojų „šakelėms“, mes tvirtiname, kad
„vynuogių augintojas“ – tai begalinio, beasmenio principo, atmos*
simbolis, kai tuo tarpu „vynmedis“ atstovauja dvasinę sielą, Kristų, o
kiekviena šakelė atitinka naują įsikūnijimą.
* Misterijų metu būtent Herofantas vaizdavo „Tėvą“ pasodinusį Vynmedį.
Į kiekvieną simbolį yra septyni raktai. Atskleidęs Pleromą visada buvo
vadinamas „Tėvu“.
274 Klausiantis.
Kuo gi jūs galite paremti tokį laisvą aiškinimą?
Teosofas.
Universalus simbolizmas patvirtina to aiškinimo teisingumą ir tai ,
kad jis visiškai ne laisvas. Hermis sakė apie „Dievą“, „pasodinusį
vynuogyną“, tai yra sukūrusį žmoniją. Kabaloje parodyta, kad
Seniausias iš seniausių, arba „Ilgas Veidas“ sodina vynuogyną,
įkūnijantį žmoniją; o vynuogės medis yra Gyvenimas. Tokiu būdu „Karaliaus
Mesijo“ dvasia pavaizduota kaip nuplaunanti rūbus vynu iš aukščiau,
nuo pasaulio sutvėrimo (Zohar XI, 10.). O Karalius Mesijas – tai „Aš“,
apsivalęs savo rūbų nuplovimu (t.y. savo asmenybes įsikūnijimų metu)
vynu iš aukščiau, arba buddhi. Adomas, arba A-Dom – tai „kraujas“.
Kūniškas gyvenimas – tai kraujo gyvenimas (nefeš – siela), žr.
Levitas, XVII. O Adamas-Kadmonas – Vienas Gimęs. Nojus taip pat sodina
vynuogyną – alegorinį būsimos žmonijos daigyną. Kadangi tokia
alegorija buvo priimta, mes ją aptinkame ir atkurtą nazarėjų Kodekse.
Pasodinti septyni vynmedžiai, kurie ir yra mūsų septynios rasės, su jų
septyniais gelbėtojais arba buddomis, kurie kilę iš Jukabar Zivo, ir
juos laisto Ferho (arba Parha) Raba (Codex Nazareus t. III, 60, 61.).
Kada palaimintieji pakils iki Šviesos kūrinių, jie pamatys Javar Ksivo
– Gyvenimo Valdovą, ir Pirmąjį Vynmedį (Ten pat II, 281.). Šitos
kabalistinės metaforos, tokiu būdu, natūraliai pasikartoja
„Evangelijoje pagal Joną“ (XV, 1).
Nepamirškime, kad žmogiškoje sistemoje – netgi tose filosofijose,
kurios nepripažįsta mūsų septyntainio skirstymo – „Aš“ arba mąstantis
žmogus pavadintas logosu, arba sielos ir dvasios sūnumi. „Manas – tai
karaliaus... karalienės... įvaikis...“ (tai buvo ezoteriniai atma ir
buddhi ekvivalentai) – skelbiama viename okultiniame veikale. Platono
„žmogus-dievas“ – jis nukryžiuoja save erdvėje (arba gyvenimiško ciklo
eigoje), kad apsivalytų nuo materijos. Jis tai daro pakartotinių
įsikūnijimu keliu, taip vesdamas žmoniją į tobulybę ir suteikdamas
vietą žemosioms formoms, kur jos galės vystytis į aukštesnes. Ir pats
jis nei viename gyvenime nenustoja tobulintis ir padėti tobulėti visai
fizinei gamtai. Netgi labai retais vienos iš asmenybių praradimo
atvejais, kai tokia asmenybė visiškai yra praradusi net dvasingumo
žiežirbą, vis tiek tai padeda jo individualiam augimui.
275 Klausiantis.
Bet jeigu „Aš“ yra atsakingas už savo asmenybių prasižengimus, tai jis
taip pat turi atsakyti ir už netektis, tiksliau, už vienos iš
asmenybių sunaikinimą.
Teosofas.
Nieko panašaus, jeigu tik jis nieko nepadarė, kad būtų išvengta tokio
siaubingo likimo. Bet jeigu, nežiūrint visų jo pastangų, jo balsas,
kuris ir yra mūsų sąžinės balsas, negalėjo prasiskverbti pro materijos
sieną, tada šios bukumas, atsirandantis dėl materijos prigimties
netobulumo, atsiduria vienoje gretoje su kitomis Gamtos klaidomis.
Pats AŠ jau pakankamai nubaudžiamas devačano netektimi, ir ypač
skaudžiai baudžiamas būtinybe įsikūnyti beveik tuojau pat.
276 Klausiantis.
Šita doktrina apie sielos, arba asmenybės, praradimo galimybę, kaip
jūs tai vadinate, kalba prieš idealias tiek krikščionių, tiek ir
spiritualistų teorijas, nors štai Svedenborgas (Swedenborg) iki
kažkokio laipsnio ją priima – tai, ką jis vadina dvasine mirtimi.
Tačiau jie niekada jos nepriims.
Teosofas.
Tai niekaip negali pakeisti prigimties fakto, jeigu tai yra faktas,
arba užkirsti kelią tokiam įvykiui. Visata ir viskas joje yra moralu,
protinga, fiziška, psichiška arba dvasiška ir sudaryta pagal tobulą
pusiausvyros ir harmonijos dėsnį. Kaip buvo kalbėta anksčiau (žr.
„Isis Unveiled“), harmoninguose periodiškuose sferų apsisukimuose
įcentrinė jėga negalėtų pasireikšti be išcentrinės jėgos; ir visos
formos ir jų progresas yra tos dvišalės jėgos, egzistuojančios
gamtoje, produktas. Dvasia (arba buddhi) – tai išcentrinė jėga, o
siela (manas) – įcentrinė dvasinė energija; todėl norint pasiekti
bendrą rezultatą, jos turi būti absoliučioje sąjungoje ir harmonijoje.
Nutraukite arba pažeiskite žemiškos sielos įcentrines jėgas,
besiveržiančias į centrą, kuris traukia ją; pristabdykite jos
vystimąsi, materijos svorį padarę sunkesniu, negu ji gali išlaikyti,
arba aukštesniu, nei įmanomas devačano būsenoje, ir visumos harmonija
bus sunaikinta. Asmenybės gyvenimas arba, tiksliau, jo idealus
atspindys, gali būti tęsiamas, jei yra palaikomas dvišalės jėgos,
kurią duoda tampri buddhi ir manas sąjunga, atsirandanti kiekviename
įsikūnijime, arba asmeniniame egzistavime. Mažiausias nukrypimas nuo
harmonijos kenkia, ir kai ji suyra be vilties pasitaisyti, tos dvi
jėgos mirties momentu atsiskiria. Per trumpą laikotarpį asmeninė forma
(vadinama kama rupa arba majavi rupa), kurios dvasinis žydėjimas,
prisijungęs prie Aš, seka paskui jį į devačaną, pastoviai
individualybei pranešdamas savo asmeninį atspalvį (laikinai, taip
sakant), nunešama į kamaloką, kad ten liktų ir palaipsniui išnyktų. Po
mirties ypatingai ištvirkusio, bedvasio ir nepataisomai blogo žmogaus
asmenybei prasideda kritinis momentas. Jeigu dar esant gyvam
paskutinės ir žūtbūtinės Vidinio Aš (manas) pastangos sujungti su
savimi ir su virpančiu dievišku buddhi spinduliu sužlugdys nors kokią
asmenybės dalį, jeigu tam spinduliui vis sunkiau bus prasiskverbti pro
vis tankėjančią fizinių smegenų žievę, Dvasinis Aš arba manas, kartą
atsiskyręs nuo kūno, bus visiškai atskirtas nuo bekūnių asmenybės
likučių, ir jie, arba kama rupa, vedami savo žemiškos traukos bus
įtraukti į adą, kurį mes vadiname kamaloka ir ten liks. Tai ir yra
nupjautos nuo vynuogės „nudžiūvusios šakos“, kurias minėjo Jėzus.
Tačiau sunaikinimas niekada nebūna momentinis, visiškas sunaikinimas
gali tęstis ne vieną šimtmetį. Tačiau tada asmenybė lieka drauge su
kitų, sėkmingesnių asmeninių aš likučiais, ir kartu su jais tampa
kevalu arba elementarijumi. Kaip pasakyta „Isis Unveiled“ („Izidėje“),
kaip tik šios dvi „dvasių“ klasės, kevalai ir elementarijai, ir yra
ryškiausios „žvaigždės“ didžiojoje spiritualistų „materializacijos“
scenoje. Ir galite būti tikri, kad persikūnija ne jie; ir todėl tik
nedaugelis iš tų „brangių mirusiųjų“ ką nors žino apie persikūnijimą,
taip klaidindami spiritualistus.
277 Klausiantis.
O argi „Isis Unveiled“ autorė nebuvo apkaltinta tuo, kad pasisako
prieš reinkarnacijos teoriją?
Teosofas.
Tik nesupratusieji to, kas pasakyta, apkaltino ją. Juk kai šis darbas
buvo parašyta, niekas nei iš anglų, nei iš amerikiečių spiritualistų
persikūnijimu netikėjo; ir tai, kas knygoje buvo pasakyta apie „dvasių
persikėlimą“, buvo nukreipta prieš prancūzų spiritualistus, kurių
teorija yra tiek antifilosofiška ir absurdiška, kiek logiškas ir
akivaizdus savo tiesa yra Rytų mokymas. Mokymo apie reinkarnaciją
šalininkai, priklausantys Alano Kardeko mokyklai, tiki savavališku ir
nedelsiamu persikūnijimu. Jie teigia, kad miręs tėvas gali įsikūnyti
savo dar negimusioje dukteryje, ir taip toliau. Jie nepripažįsta nei
devačano, nei karmos, ir nesivadovauja jokia filosofine teorija, kuri
galėtų pagrįsti jų teiginius arba patvirtintų persikūnijimų eiliškumo
būtinybę. Bet kaipgi „Izidės“ autorė gali prieštarauti karminei
reinkarnacijai, su protarpiais tarp dviejų įsikūnijimų nuo 1000 iki
1500 metų, jeigu tai yra vienas iš buddistų, ir induistų tikėjimo
pagrindų.
278 Klausiantis.
Vadinasi, jūs visiškai neigiate spiritistų ir spiritualistų teorijas?
Teosofas.
Ne pilnutinai, o tik jų pagrindines teorijas. Ir tie, ir tie remiasi
tuo, ką jiems kalba jų „dvasios“; ir jie taip nesutinka vieni su
kitais, kaip teosofai nesutinka nei su vienais, nei su kitais. Tiesa
yra viena, ir kada mes girdime, kad prancūziškos šmėklos moko apie
reinkarnaciją, o angliškos šmėklos tai neigia ir dergia, mes galime
tik pasakyti, kad arba prancūziškos, arba angliškos „dvasios“ pačios
nežino, apie ką jos kalba. Kaip spiritistai ir spiritualistai mes
tikime egzistuojant „dvasias“, arba nematomas būtybes, daugiau ar
mažiau apdovanotas protu. Bet jeigu mūsų mokyme priskaičiuojama
daugybė jų rūšių ir tipų, tai mūsų oponentai tvirtina, kad yra vien
tik žmonių išsikūnijusios „dvasios“, kurios, mūsų nuomone, daugeliu
atvejų yra tik kevalai, egzistuojantys kama-lokoje.
279 Klausiantis.
Panašu, kad jūs rimtai nusiteikusi prieš „dvasias“? Kadangi jūs jau
man paaiškinote savo pažiūras ir priežastis, kodėl jūs netikite
išsikūnijusių dvasių materializacija ir tiesioginiu bendravimu seansų
metu su „mirusiųjų dvasiomis“, paaiškinkite man dar vieną faktą: kodėl
kai kurie teosofai be atvangos tvirtina, kad šis ryšys su dvasiomis ir
mediumizmas yra labai pavojingi? Ar jie turi konkrečius įrodymus?
Teosofas.
Reikia tikėtis, kad taip. Aš, pavyzdžiui, tai tikrai žinau. Turėdama
ilgesnį nei pusės amžiaus patyrimą bendravimo su tomis nematomomis,
bet labai jau apčiuopiamomis „įtakomis“– nuo protingų elementalų ir
pusiau sąmoningų kevalų iki visiškai nejautrių ir nepasiduodančių
apibūdinimui visų rūšių šmėklų – kurių egzistavimo negalima neigti, aš
turiu neabejotiną teisę išsakyti savo požiūrį.
280 Klausiantis.
Ar galite pateikti vieną ar kelis pavyzdžius, kurie paaiškintų, kodėl
tokia praktika turi būti laikoma pavojinga?
Teosofas.
Tai pareikalaus daug daugiau laiko, negu galiu jums skirti. Kiekvieną
priežastį reikia vertinti pagal tas pasekmes, kurias ji sukelia.
Detaliai išstudijuokite paskutiniųjų penkiasdešimties metų
spiritualizmo istoriją, nuo jo atgimimo Amerikoje šiame šimtmetyje, ir
patys įvertinkite, ko daugiau jis suteikė savo pasekėjams: gėrio ar
žalos. Prašau mane suprasti teisingai: aš pasisakau ne prieš tikrąjį
spiritualizmą, o prieš šiuolaikinį judėjimą tuo pavadinimu ir prieš
taip vadinamą filosofiją, išrastą šių fenomenų paaiškinimui.
281 Klausiantis.
Tai jūs iš viso netikite jų fenomenais?
Teosofas.
Kaip tik dėl to, kad aš turiu per daug svarų pagrindą tikėti jais, ir
žinau, kad (išskyrus keletą sąmoningų apgaulės atvejų) jų egzistavimas
yra tokia pat tiesa, kaip ir tai, kad jūs ir aš gyvename – būtent
todėl visa mano esybė sukyla prieš šiuos fenomenus. Dar kartą kartoju:
aš kalbu tik apie fizinius, o ne apie mentalinius, ar net psichinius
reiškinius. Panašus pritraukia panašius. Yra keletas kilnių, taurių,
gerų vyrų ir moterų, pažįstamų man asmeniškai, kurie daugelį metų
gyveno vadovaujami ir net saugomi aukštų išsikūnijusių arba net
planetinių „dvasių“. Bet tie protai neturi nieko bendro su „Džonais
Kingais“ ar „Ernestais“, kurie figūruoja seansų kambariuose. Tie
protai veda tik labai retais ir išskirtiniais atvejais tuos
mirtinguosius, prie kurių juos tarsi magnetas pritraukia karminė
žmogaus praeitis. Norint juos privilioti nepakanka „tobulėjimo pozos“
(praktika, kurią sugalvojo spiritai, vystyti mediumizmą). Taip galima
tik atidaryti duris ištisam spiečiui „šmėklų“, gerų, blogų arba
neutralių, kurių vergu mediumas tampa visam gyvenimui. Būtent tokiam
betvarkiui mediumizmui ir kontaktams su įvairiausiomis „dvasiomis“,
vadinamomis namų dvasiomis, aš prieštarauju, bet ne dvasiniam
misticizmui. Dvasinis misticizmas yra taurus ir šventas, o šis
mediumizmas yra tokios pat prigimties, kaip ir tie nepaprasti dviejų
amžių senumo fenomenai, dėl kurių nukentėjo tiek daug raganų ir
burtininkų. Paskaitykite J. Glianvilą (J. Glanvil) ir kitus autorius,
kurie rašo apie reiškinius, analogiškus daugeliui, jeigu ne visiems
fiziniams XIX amžiaus „spiritualizmo“ reiškiniams.
282 Klausiantis.
Jūs norite pasakyti, kad tai tik burtai ir nieko daugiau?
Teosofas.
Aš tik noriu pasakyti, kad visas tas bendravimas su mirusiaisiais,
sąmoningas jis, ar nesąmoningas, yra nekromantija, labai pavojingas
užsiėmimas. Šimtmečius iki Mozės tokius mirusiųjų iškvietimus visos
mąstančios tautos laikė nuodėmingais ir žiauriais, nes tai trikdo
sielų ramybę ir evoliuciniame vystimesi trukdo joms pereiti į
aukštesnį būvį.
Visa praėjusių šimtmečių išmintis atmetė tokią praktiką. Pabaigai aš
pasakysiu tai, ką jau penkiolika metų kartoju ir žodžiu, ir spaudoje:
tuo tarpu, kai vienos iš taip vadinamų „dvasių“ pačios nežino, ką
kalba, kartodamos kaip papūgos tai, ką atkapstė mediumų ir kitų žmonių
protuose, kitos yra labai pavojingos ir žmogų gali priversti daryti
tik blogį. Faktai yra akivaizdūs. Užtenka jums aplankyti Alano Kardeko
mokyklos spiritistų būrelį, ir jūs ten rasite „dvasias“, ginančias
reinkarnaciją ir kalbančias kaip tikri katalikai. Kreipkitės į
„brangius mirusiuosius“ Anglijoje ir Amerikoje, ir jūs išgirsite, kaip
atkakliai jie neigia reinkarnaciją, koneveikia visus, kurie tai
skelbia, ir prisilaiko protestantiškų pažiūrų. Patys geriausi ir
stipriausi jūsų mediumai kentėjo kūniškas ir sielos ligas.
Prisiminkite liūdną Čarlzo Fosterio likimą, kuris kaip agresyvus
pamišėlis mirė bepročių namuose; prisiminkite Sleidą, kenčiantį nuo
epilepsijos; Eglintoną – geriausią šiandienos Anglijos mediumą –
pasmerktą tai pačiai epilepsijai. Atsigręžkite į D.D.Houmo gyvenimą,
kurio protas paskendo įklimpo pyktyje ir apmaudo kartėlyje, kuris
neištarė nė vieno gero žodžio tiems, kuriuos įtarė turint psichinių
jėgų, ir iki pat savo apverktino gyvenimo pabaigos juodino visus
mediumus. Šitas Kalvinas nuo spiritualizmo daugelį metų kentėjo
siaubingus stuburo skausmus, atsiradusius nuo bendravimo su
„dvasiomis“, ir mirė būdamas visišku paliegėliu. Dar prisiminkite
liūdną vargšo Vašingtono Irvingo Bišopo likimą. Aš buvau sutikusi jį
Niujorke, kai jam buvo keturiolika metų, jis neabejotinai buvo
mediumas. Tiesa, šis vargšas jaunuolis nusprendė nebendrauti su savo
„dvasiomis“ ir pakrikštijo jas „nesąmoningais raumenų veiksmais“ –
suteikdamas progą triumfuoti visų mokslo korporacijų išsimokslinusiems
kvailiams ir taip papildydamas savo kišenės. Tačiau – apie mirusius
galima kalbėti arba gerai, arba nieko – jo galas buvo liūdnas. Jis
stoiškai slėpė epilepsijos priepuolius – tai pirmas ir pats
stipriausias tikro mediumizmo simptomas – ir kas žino, ar jis jau buvo
miręs ar buvo transe, kai buvo atliekamas pomirtinis skrodimas. Jo
giminaičiai tvirtino, kad jis buvo gyvas, jei galima tikėti agentūros
Reuters telegramomis. Pagaliau atkreipkite dėmesį į
mediumes-veteranes, šiuolaikinio spiritualizmo steigėjas ir
puoselėtojas – seseris Foks. Daugiau kaip po keturiasdešimties
bendravimo su „angelais“ metų jos tapo neišgydomomis girtuoklėmis,
viešose paskaitose atsisakančiomis viso savo gyvenimo darbo ir
filosofijos, pavadindamos tai šarlataniškumu. Kokios turėjo būti
dvasios, pastūmėjusios jas į tai, aš klausiu jūsų?
283 Klausiantis.
Bet ar teisingos jūsų išvados?
Teosofas.
O kokias išvadas padarytumėte jūs, jeigu sužinotumėte, kad geriausiems
privačios dainavimo mokyklos mokiniams nuo per didelės įtampos dingo
balso? Kad jų darbo metodika bloga, tiesa? Aš galvoju, jog
spiritualizmo atžvilgiu išvada tokia pat teisinga, jeigu mes matome,
kad geriausi jų mediumai sulaukia tokio likimo. Mes tik galime
pasakyti: „Tegul tie, kuriuos domina šios problemos, sprendžia apie
spiritualizmo medį iš jo vaisių ir pamąsto apie gautą pamoką“. Mes,
teosofai, visada spiritualistus laikėme savo broliais, turinčiais tuos
pačius mistinius polinkius, kaip ir mes, bet jie visada laikė mus
priešais. Mes, turėdami daug senesnę filosofiją, stengėmės jiems
padėti ir įspėti apie gresiantį pavojų; bet jie atsimodavo
įžeidinėdami ir šmeiždami mus ir mūsų motyvus pačiais įvairiausiais
būdais. Nežiūrint į tai, geriausi anglų spiritualistai kalba taip pat
kaip ir mes, tais atvejais, kai rimtai išsako savo pažiūras.
Paklausykite, pavyzdžiui, kaip „M.A.Oksonas“, pripažįsta šią tiesą:
„Spiritualistai linkę per daug dėmesio skirti išorinių dvasių
kišimuisi į mūsų gyvenimą ir nepastebi įsikūnijusios Dvasios galimybių“.
Kam koneveikti ir įžeidinėti mus, jeigu mes sakome tą patį? Todėl nuo
šiol spiritualizmas mūsų nebedomins. Dabar grįžkime prie
reinkarnacijos.
XI APIE PERSIKŪNIJIMO SLĖPINIUS
PERIODIŠKI GIMIMAI
284 Klausiantis.
Jūs teigiate, kad visi mes jau anksčiau gyvenome Žemėje
daugkartiniuose įsikūnijimuose ir toliau taip gyvensime?
Teosofas.
Taip. Gyvybinis ciklas, arba tiksliau, sąmoningo gyvenimo ciklas
prasideda mirtingo gyvulinio žmogaus atskyrimu į dvi lytis ir baigsis
su paskutiniąja septintos rasės septinto rato žmonijos karta.
Įvertinant tai, kad mes dabar esame tik ketvirtame rate ir penktos
rasės, to periodo trukmę lengviau įsivaizduoti, negu apsakyti.
285 Klausiantis.
Ir visą tą laikotarpį mes įsikūnijame vis į naujas asmenybes?
Teosofas.
Be abejonės, kadangi šį gyvybinį ciklą, arba įsikūnijimų periodą,
geriausiai būtų palyginti su žmogišku gyvenimu. Kaip kiekvienas toks
gyvenimas sudarytas iš aktyvios veiklos dienų, atskirtų neveiklių
naktų miegu, taip ir įsikūnijimų cikle po aktyvaus gyvenimo seka
poilsis devačane.
286 Klausiantis.
Ar tą gimimų nuoseklumą ir vadina reinkarnacija?
Teosofas.
Būtent taip. Tik šių gimimų dėka yra pasiekiamas nesuskaičiuojamų
milijonų „Aš“ nenutrūkstamas judėjimas į galutinį tobulumą ir poilsį,
kuris bus toks pat ilgas, kaip ir aktyvumo laikotarpis.
287 Klausiantis.
Kas apsprendžia šių įsikūnijimų trukmę arba ypatumus?
Teosofas.
Karma, visatinis teisingo atpildo dėsnis.
288 Klausiantis.
Ar tai protingas dėsnis?
Teosofas.
Materialistas, kuris periodiškumo dėsnį, valdantį visų kūnų elgesį,
kaip, beje, ir visus kitus gamtos dėsnius, vadina aklomis jėgomis ir
mechaniniais dėsningumais, karma, be abejonės, bus tik atsitiktinumų
dėsnis, ir ne daugiau. Mums gi, joks apibrėžimas arba ribojimas negali
apibūdinti tai, kas yra beasmenis ir nėra būtybė, o universalus
veikiantis dėsnis. Jeigu jūs paklausite manęs, ar šį dėsnį valdo kokia
nors mąstanti jėga, turėsiu jums atsakyti, kad aš nežinau. Bet jeigu
jūs prašote mane apibūdinti jo pasekmes ir papasakoti jums, kokios jos
pagal mūsų įsitikinimus, aš galiu pasakyti, kad tūkstantmečių patirtis
parodė: tos pasekmės yra absoliutus ir nepriekaištingas teisingumas,
išmintis ir protas. Nes karma, pagal savo pasekmes, yra neatsakantis
žmogiško neteisingumo ir visų gamtos nesėkmių atstatymas, tiksliai
subalansuojantis visą blogį; tai atpildo dėsnis, kuris apdovanoja ir
baudžia vienodai bešališkai. Ji pačia griežčiausia prasme „nežiūri į
veidus“, jos negalima suminkštinti ar paveikti malda. Toks supratimas
yra bendras ir induistams, ir buddistams, kurie visi tiki karma.
289 Klausiantis.
Čia krikščioniškos dogmos prieštarauja ir vieniems, ir kitiems, ir aš
abejoju, kad kokie nors krikščionys priims šį mokymą?
Teosofas.
Žinoma, kad nepriims, ir prieš daugelį metų tai jau paaiškino Inmenas.
Jo žodžiais kalbant, tai: „Krikščionys patikės bet kokia nesąmone,
kurią Bažnyčia paskelbs tikėjimo objektu... buddistai gi tvirtina, kad
viskas, kas prieštarauja sveikam protui, negali būti tikruoju Buddos
mokymu“. Buddistai netiki nuodėmių atleidimu, nebent po atitinkamos ir
teisingos bausmės už bet kokį blogą poelgį arba mintį kuriame nors
būsimame įsikūnijime po lygiavertės kompensacijos nukentėjusioms
pusėms.
290 Klausiantis.
Kur gi apie tai kalbama?
Teosofas.
Daugelyje jų šventų knygų. „Įstatymo Rate“ jūs galite rasti tokį
teosofinį tvirtinimą: – „Buddistai tiki, kad kiekvienas veiksmas,
žodis ir mintis turi savo pasekmes, kurios anksčiau ar vėliau
pasireikš dabartiniame ar ateities būvyje. Blogi veiksmai sukurs
blogas pasekmes, geri darbai sukurs geras pasekmes, suklestėjimą šiame
pasaulyje arba gimimą danguje (devačane)... būsimame būvyje.
291 Klausiantis.
Ar gi krikščionys netiki tuo pačiu?
Teosofas.
O, ne – jie tiki visų nuodėmių dovanojimu ir atleidimu. Jiems
pažadėta, kad, jeigu tik jie tikės Kristaus krauju – nekaltos aukos! –
jo pralietu krauju visos žmonijos nuodėmių atpirkimui, tai bus
užglaistytos visos kaltės ir mirtinos nuodėmės. O mes netikime nei
svetimos kaltės išpirkimu, nei dievo atleidimu net nuo pačios
mažiausios nuodėmės; to negali padaryti net „asmeninis Absoliutas“
arba „Beribiškumas“, jeigu toks reiškinys išvis gali egzistuoti. Kuo
mes tikime – tai tik griežtu bešališku teisingumu. Nežinomą Visatinę
Dievybę, kurią atstovauja karma, mes įsivaizduojame kaip jėgą, kuri
negali suklysti ir todėl nežino nei pykčio, nei gailestingumo – tik
absoliutų teisingumą, kuris kiekvienai priežasčiai, didelei ar mažai,
leidžia sukurti savo neišvengiamas pasekmes. Jėzaus žodžiai: „ir kokiu
saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mato 7, 2) nei
tiesiogiai, nei alegoriškai nenurodo atleidimo galimybės ateityje arba
išsigelbėjimo kokio nors išgelbėtojo sąskaita. Štai kodėl,
pripažindami šio tvirtinimo teisingumą, kaip mes ir darome savo
filosofijoje, mes galvojame, kad negalima sureikšminti atleidimo,
gailestingumo ir tarpusavio nuoskaudų užmiršimo. „Nesipriešinti
blogiui“ ir „atsilyginti gėriu už blogį“ yra buddistiniai priesakai,
ir pirmą kartą jie buvo skelbiami kaip tik kalbant apie
nepermaldaujamą karmos dėsnį, nes žmogui apsiimti jį vykdyti bet
kuriuo atveju yra šventvagiškas išpuikimas. Žmogiškas įstatymas turi
teisę naudoti ribojančias, bet tik ne baudžiamąsias priemones; o tas
žmogus, kuris tikėdamas karma, vis dėlto keršija už save ir atsisako
atleisti patirtą nuo žmonių skriaudą, ir taip atsilyginti gėriu už
blogį, yra nusikaltėlis, ir kenkia tik pats sau. Juk karma
neišvengiamai nubaus tą, kuris pakenkė kitam; ir tas, kuris vietoj to,
kad bausmės vykdymą paliktų Didžiajam Dėsniui, stengiasi primesti savo
grašį prie atlygio, tik suteikia savo priešui progą būti apdovanotu
ateityje ir nubaudžia pats save. Neklystantis „reguliatorius“
kiekviename ankstesniame įsikūnijime įtakoja paskesniojo savybes; ir
apsprendžia nuopelnų ir pražangų visumą.
292 Klausiantis.
Ar galime apie žmogaus praeitį spręsti iš jo dabarties?
Teosofas.
Išskirtinai tik ta prasme, kad jo dabartinis gyvenimas yra tiksliai
toks, koks jis privalo būti pagal teisingumą, kad būtų galima išpirkti
praeito gyvenimo nuodėmes. Žinoma – nekalbant apie pranašus ir
didžiuosius adeptus – mes, paprasti mirtingi, negalime sužinoti,
kokios buvo tos nuodėmės. Žinių trūkumas neleidžia mums netgi
nustatyti, kokia buvo vieno ar kito seno žmogaus jaunystė; dėl tų
pačių priežasčių mes neturime teisės daryti galutinių išvadų apie
praeitą žmogaus gyvenimą, vertindami tiktai, ką matome jo dabartiniame
gyvenime.
KAS YRA KARMA?
293 Klausiantis.
Kas vis tik yra karma?
Teosofas.
Kaip aš jau sakiau, tai yra pirmapradis dėsnis, šaltinis, visų kitų
egzistuojančių gamtoje dėsnių pradžia ir priežastis. Karma – tai
neklystantis dėsnis, parenkantis pasekmę bet kuriai priežasčiai
fiziniame, mentaliniame ir dvasiniame būties planuose. Kadangi nei
viena priežastis – nuo didžiausios iki mažiausios, nuo katastrofos
kosmose iki jūsų rankos judesio, – nelieka be pasekmės, ir kadangi
panašus kuria panašų, karma – tai tas nematomas ir nežinomas dėsnis,
kuris išmintingai, protingai ir teisingai suderina kiekvieną pasekmę
su priežastimi, atsekdamas tai, kas ją sukūrė. Ir nors pats šis dėsnis
yra nepažinus, mes galime pajusti jo veikimą.
294 Klausiantis.
Tada ji yra „absoliuti“, „nepažini“ ir neturi jokios vertės gyvenimo
mįslių paaiškinimui?
Teosofas.
Priešingai. Juk nors mes ir nežinome, kas yra karma pati savaime ir
kokia jos esmė, mes žinome, kaip ji veikia, ir galime tiksliai
aprašyti ir nustatyti jos veikimo būdą. Mes nežinome tik pradinės jos
priežasties, panašiai kaip ir šiuolaikinė filosofija pilnai
pripažįsta, kad ribinė pradinė viso ko priežastis yra „nepažini“.
295 Klausiantis.
O ką teosofija gali pasakyti apie daugiau praktinius žmonijos problemų
sprendimus? Kaip ji aiškina siaubingas kančias ir gilų skurdą, plačiai
paplitusius taip vadinamosiose „žemosiose visuomenės klasėse“?
Teosofas.
Turiu pasakyti, kad pagal mūsų mokymą, visos tos didžiosios socialinės
problemos – klasių skirtumai visuomenėje, moters diskriminacija
kasdieniniame gyvenime, neteisingas darbo ir kapitalo paskirstymas –
viskas vyksta pagal tai, ką glaustai, bet tiksliai, mes įvardijame
karma.
296 Klausiantis.
Bet, žinoma, visos tos nelaimės, kurios, kaip atrodo, užgriūna žmonių
mases lyg ir be jokio pasirinkimo, realiai nėra užtarnauta ir
individuali karma?
Teosofas.
Ne, nelaimių negalima taip griežtai apibūdinti kaip pasekmių, tiksliai
demonstruojančių tai, kad kiekviena individuali aplinka ir tos
konkrečios gyvenimo sąlygos, į kurias patenka kiekvienas žmogus, yra
niekas kita, kaip tik atpildo karma, sukurta jo paties praeitame
gyvenime. Mes neturime praleisti to fakto, kad kiekvienas atomas
paklūsta bendram dėsniui, valdančiam tą kūną, kuriam jis priklauso; ir
čia mes susiduriame su platesne karmos prasme. Ar gi jūs nesuprantate,
kad atskirų individualybių karmų visuma tampa karma tos nacijos,
kuriai šios individualybės priklauso, ir dar daugiau, nacionalinių
karmų visuma sudaro pasaulio karmą. Nelaimės, apie kurias jūs kalbate,
užklumpa ne kurį nors vieną žmogų ar net vieną naciją – jos daugiau ar
mažiau yra bendrinės; ir būtent šiame plačiame žmonių tarpusavio
priklausomybės sraute karmos dėsnis ir atranda savo tinkamą ir
teisingą išraišką.
297 Klausiantis.
Ar teisingai aš suprantu, kad karmos dėsnis savo veikimu nebūtinai yra
individualus?
Teosofas.
Kaip tik tai aš ir turėjau omenyje. Karma negalėtų atstatyti jėgų
pusiausvyros pasauliniame gyvenime ir pasauliniame progrese, jei ji
neturėtų tokios plačios ir bendros veikimo linijos. Teosofai laikosi
tos nuomonės, kad būtent žmonijos tarpusavio priklausomybė ir yra taip
vadinamos paskirstomosios karmos priežastis, ir kad būtent šis dėsnis
leidžia mums išspręsti svarbiausią kolektyvinės kančios ir jos
palengvinimo problemą. Be to, yra okultinis dėsnis, pagal kurį nei
vienas žmogus negali pakilti aukščiau savo asmeninių silpnybių, tuo
pačiu nepakėlęs, nors ir neaukštai, tą grupę, kurios dalimi jis yra.
Lygiai taip pat niekas negali nei nusikalsti, nei kentėti nuo
pasekmių, jei nusidedama vienumoje. Tokio dalyko kaip „atskirybė“
realybėje išvis nėra; ir maksimalus priartėjimas prie šios egoistinės
būsenos, leidžiamos gyvenimo dėsnių, pasiekiamas tik ketinimuose arba
maldose.
298 Klausiantis.
Gal yra tokios priemonės, taip sakant, kuriomis skirstomoji arba
tautinė karma galėtų būti sukoncentruota arba surinkta į vieną visumą
ir kad ji būtų įvykdyta natūraliai ir teisingai, išvengiant visų tų
ilgalaikių kančių?
Teosofas.
Kaip taisyklė, dėl apribojimų, apsprendžiančių mūsų epochą, karmos
įvykdymo dėsnis negali būti nei pagreitintas, nei sulėtintas. Bet aš
esu įsitikinusi, kad mes kol kas niekada nei prie vienos iš tokių
galimybių nebuvome priartėję. Išklausykite pasakojimą apie vieną iš
visos nacijos kentėjimo stadijų, o paskui paklauskite savęs: ar gali
šios nelaimės būti sušvelnintos ir palengvintos plačiu mastu, jei mes
pripažįstame veiksnia individualios, santykinės ir paskirstomosios
karmos jėgą? Tai, ką aš jums perskaitysiu, parašė nacionalinė
gelbėtoja – ta, kuri, nugalėjusi savąjį „aš“ ir turėdama visiškai
laisvą pasirinkimą, nusprendė pasirinkti tarnystę žmonijai,
prisiimdama sau mažų mažiausiai tokią nacionalinės karmos dalį, kokią
aplamai gali pakelti moters pečiai. Štai ką ji rašo:
„Gamta niekada nenutyla – juk taip? Tiesa, kartais mes taip stipriai
triukšmaujame, kad nustelbiame jos balsą. Štai kodėl mes taip
nurimstame palikę miestą ir neilgam įsitaisę raminančiame gamtos
glėbyje. Aš prisimenu tą vakarą Hempsted Hife, kai stebėjome
saulėlydį; bet kokį skurdą ir kančias apšvietė tada tie atsisveikinimo
spinduliai! Vakar viena moteris padovanojo man didelę puokštę laukinių
gėlių. Aš pagalvojau, kad tos gėlės būtų kur kas reikalingesnės
vaikams iš mano „Ist-endo šeimos“, ir todėl šiandien ryte nuvežiau jas
į labai varganą mokyklą Vaitčepelyje. Būtumėte jūs matę, kaip
džiaugsmingai nušvito tie blyškūs maži veideliai! Paskui aš nuėjau į
mažą visuomeninę užeigą sumokėti už pietus keletui vaikų. Valgykla
buvo įsikūrusi mažame, siaurame skersgatvyje, pilname besistumdančių
žmonių; ore tvyrojo neapsakoma smarvė, sklindanti nuo žuvies, mėsos ir
kitų maisto produktų, nes saulė Vaitčepelyje viską supūdo, vietoj to,
kad išdžiovintų. Užeiga buvo visų tų kvapų susikaupimo vieta!
Nepasiduodančios apibūdinimui bandelės su mėsa, keliantys
pasišlykštėjimą „maisto“ gumulai ir spiečiai musių aplink – tikras
Belzebubo altorius! Ieškodami maisto išėdų aplink slankiojo vaikai;
vienas vaikas angelo veideliu rinko vyšnių kauliukus – ką čia
bepridursi, lengva ir maistinga dieta! Grįždama namo aš jaučiausi
labai sukrėsta ir nervingai krūpčiojau. Skęsdama kančiose aš galvojau,
ar galima padėti kai kuriems Londono rajonams geriau, nei kad juos
prarytų žemės drebėjimas, taip suteikdamas jų gyventojams galimybę
pradėti naują gyvenimą; bet prieš tai juos visus reikėtų panardinti į
kokios nors Letos (užmaršties) upės apvalančius vandenis, kad neliktų
nė kruopelytės atsiminimo apie savo praeitį! Ir tada aš prisiminiau
Hempsted Hifą – ir susimąsčiau. Jeigu už kokią nors didžiulę auką būtų
galima išgelbėti šiuos žmones, mes nesiderėtume dėl sumos; bet esmė
tame, kad pasikeisti turi jie patys – tačiau, kaip tai padaryti?
Dabartinėje jų būsenoje jiems nepadės joks tik išorinių sąlygų
pakeitimas; nors dabartinėje aplinkoje jų gyvenimas nenukrypstamai
nyks toliau. Šita begalinė, beviltiška jų nelaimė, ir tas išsigimimas
iki gyvuliškos būsenos, kuri tuo pat metu yra atauga ir šaknis, drasko
mano širdį. Tai kaip banjano medis, kurio kiekviena šaka išleidžia
savo šaknį, iš kurios išauga naujos ataugos. Kokia praraja skiria visa
tai nuo tų jausmų ir ramybės Hempstede! – ir vis tik mes, tų
nelaimingų būtybių broliai ir seserys, teisę naudotis Hempstedu turime
tik tam, kad įgytume stiprybės ir išgelbėtume Vaitčepelį.“ (Pasirašyta
per daug gerbiamu ir per daug gerai žinomu vardu, kad būtų galima
leisti jį sutrypti pašaipūnams).
299 Klausiantis.
Tai liūdnas, bet nuostabus laiškas ir aš galvoju, kad jis kankinančiai
akivaizdžiai pademonstravo veikimą to, ką jūs vadinate „santykine“
arba „skirstomąja“ karma. Bet deja! Kaip aš matau, artimiausioje
ateityje tiems žmonėms nešviečia joks pagerėjimo pragiedrulis, nebent
įvyktų žemės drebėjimas ar kokia nors kita visa apimanti katastrofa.
Teosofas.
Kokią teisę mes turime taip galvoti, kai pusė žmonijos tuo pat metu
turi galimybę nedelsiant sumažinti skurdą, nuo kurio kenčia šitie
žmonės. Kai kiekvienas žmogus skirs savo dalį bendram labui –
pinigais, savo darbu, ar kilniomis mintimis – tada, ir tik tada bus
suvestas nacionalinės karmos balansas; o iki tol mes neturime nei
teisės, nei pagrindo tvirtinti, kad Žemėje gyvų esybių yra daugiau,
negu Gamta gali jų išmaitinti. Pasiryžusioms pasiaukoti dvasioms, mūsų
nacijos ir žmonijos gelbėtojams, teks suieškoti netolygaus
skirstomosios karmos spaudimo priežastį ir begalinių pastangų pagalba
atstatyti jėgų pusiausvyrą, tokiu būdu apsaugant žmones nuo moralinės
katastrofos, tūkstantį kartų pavojingesnės ir pražūtingesnės, negu
fizinė katastrofa, kurioje jūs, atrodo, radote vienintelę galimą
išeitį iš šių susikaupusių kančių.
300 Klausiantis.
Kaip tada bendrais bruožais apibūdinsite tą karmos dėsnį?
Teosofas.
Karmą mes laikome ištaisomuoju dėsniu, kuris visada stengiasi
atstatyti pažeistą pusiausvyrą fiziniame pasaulyje ir prarastą
harmoniją moralės pasaulyje. Mes tvirtiname, kad karma nepasirenka
kartą ir visiems laikams vieną ar kitą konkretų veikimo būdą; bet ji
visada veikia taip, kad atstatytų harmoniją ir palaikytų pusiausvyrą,
kurios dėka ir egzistuoja Visata.
301 Klausiantis.
Pateikite pavyzdį.
Teosofas.
Pilną iliustraciją pateiksiu jums truputį vėliau. O kol kas
pabandykite įsivaizduoti kūdrą. Akmuo krenta į vandenį, sukelia bangas
ir suardo ramybę. Šitos bangos juda pirmyn-atgal, kol galų gale
nurimsta; šį procesą fizikai vadina disipacija (energijos
išsklaidymu), vanduo galiausiai nurimsta ir sugrįžta į ramybės būseną.
Analogiškai visi veiksmai visuose lygmenyse pažeidžia Visatos
pusiausvyros harmoniją, ir tuo metu užgimusios vibracijos sklinda, ir
jeigu erdvė bus ribota, iki tol, kol vėl įsivyraus pusiausvyra.
Kadangi kiekvienas toks harmonijos pažeidimas prasideda visiškai
apibrėžtame taške, tai akivaizdu, kad pusiausvyra ir harmonija gali
būti atstatyti tik tuo atveju, jeigu visos tos jėgos, kurios buvo
paleistos, vėl sueis į tą patį tašką. Čia jūs galite pamatyti įrodymą
to, kad visos žmogaus veiksmų ir minčių pasekmės, vėl sugrįžusios pas
jį, turi jį patį paveikti su tokio pat stiprumo jėga, kokia jis buvo
paleidęs jas veikti.
302 Klausiantis.
Bet šis dėsnis, mano manymu, neturi jokio moralinio aspekto. Man jis
primena paprastą fizinį dėsnį, kuriame veiksmas lygus atoveiksmiui.
Teosofas.
Nesistebiu, kad jūs taip kalbate. Europiečiai turi įsisenėjusį įprotį
sąvokas „tiesa“ ir „melas“, „gėris“ ir „blogis“ kildinti iš kažkokio
savavališkai susigalvoto įstatymų kodekso, kuris buvo sukurtas arba
pačių žmonių, arba primestas jiems asmeninio Dievo. Mes gi, teosofai,
kalbame apie tai, kad sąvokos „gėris“ ir „harmonija“, taip pat, kaip
„blogis“ ir „disharmonija“, yra sinonimai. Taip pat mes tvirtiname,
kad bet koks skausmas ir kančia atsiranda, kai trūksta harmonijos ir
kad baisiausia ir vienintelė harmonijos pažeidimo priežastis yra
egoizmas, vienokia ar kitokia forma. Taigi, karma kiekvienam žmogui
faktiškai gražina jo veiksmų faktines pasekmes, nepriklausomai nuo tų
veiksmų moralinių savybių; ir kadangi jam už viską atlyginama, kaip
jam priklauso, akivaizdu, kad jis bus priverstas atpirkti visas
sukeltas kančias, lygiai taip pat kaip laimingas ir patenkintas jis
skins tos laimės ir harmonijos vaisius, kuriuos jis padėjo auginti. Aš
negaliu pasiūlyti jums nieko geresnio, kaip pacituoti keletą ištraukų
iš knygų ir straipsnių, kurias parašė mūsų teosofai, kurie teisingai
suprato karmos dėsnio veikimą.
303 Klausiantis.
Norėtųsi, nes, atrodo, kad jūsų literatūra šiuo klausimu pakankamai
skurdi?
Teosofas.
Todėl, kad tai vienas iš sudėtingiausiai suvokiamų mūsų teiginių. Ne
taip seniai vienas krikščionis paviešino tokio turinio prieštaravimus:
„Tarkime, kad teosofinis mokymas yra teisingas, ir kad „žmogus tam,
kad išlaisvintų savo sielą, turi tapti savo paties gelbėtoju, turi
įveikti savąjį „aš“ ir nugalėti blogį, įsitvirtinusį dvejopoje jo
prigimtyje“. Tačiau ką turi daryti žmogus po to, kai jis jau pabudęs
ir kažkiek nusigręžęs nuo blogio ir ydų? Kaip jis gali pasiekti
išsilaisvinimą, arba atleidimą, arba nuplauti blogį ir nuodėmes,
kurias jis jau yra padaręs?“
Į tai labai vykusiai atsako misteris D.Konelis (J.H. Konelli), kad
neverta ir tikėtis „teosofijos garvežį priversti važiuoti teologiniais
bėgiais“. Štai ką jis rašo:
„Galimybės išsisukti nuo individualios atsakomybės nėra vietos tarp
teosofijos idėjų. Mes netikime, kad yra toks dalykas kaip atleidimas,
arba „nuodėmių nuplovimas“, išskyrus tai, kad yra atitinkama bausmė už
tą blogį tam, kuris tai padarė, ir harmonijos atkūrimas Visatoje,
pažeistos to kvailo poelgio. Blogis buvo sukurtas to žmogaus rankomis,
o kentėti nuo to blogio pasekmių turi kiti, išpirkti to blogio negali
niekas kitas, išskyrus jį patį.
Ši būsena,... kai žmogus „atsibus ir kažkiek nusigręš nuo blogio ir
ydų“, yra tada, kai žmogus suvokia, kad jo veiksmai yra pikti ir
nusipelno bausmės. Šitas suvokimas iššaukia asmeninės atsakomybės
jausmą; kuris tiesiog proporcingas jo atsibudimo ir „nusigręžimo nuo
pikto“ laipsniui; taip žmoguje vystosi didžiulės atsakomybės jausmas.
Ir kai šis jausmas tampa pačiu stipriausiu, jis trokšta prisiimti
atsakomybę už svetimas nuodėmes.
Jam sakoma, kad jis taip pat turi atgailauti, – bet juk nėra nieko
lengvesnio. Viena iš malonių žmogiškos natūros silpnybių ir slypi
gailestyje dėl savo nuodėmės, kai mus kviečia taip elgtis, ypač jei
mes patys nuo tos nuodėmės nukentėjome arba, atvirkščiai, jau
prisisotinome jos vaisiais. Galbūt, detalesnis šio jausmo
išanalizavimas parodys mums, kad mes gailimės, kaip taisyklė, ne dėl
paties padaryto blogio, o dėl to, kad teko taip pasielgti, siekiant
savo egoistinių tikslų.
Tačiau kad ir kokia viliojanti eiliniam protui atrodytų perspektyva
„sudėti nuodėmių naštą kryžiaus papėdėje“, ji nesuvilios
studijuojančio teosofiją. Jis negali suprasti, kodėl nusidėjėlis,
suvokęs paties daromą blogį, tuo pačiu metu gali būti atleistas nuo
ankstesnių savo ydų atpirkimo; kaip atgaila ir būsimas doras gyvenimas
gali suteikti jam teisę dėl jo pristabdyti visatinį
priežasties-pasekmės dėsnio veikimą. Jo blogų darbų rezultatai
neišnyko; sukeltos kitiems kančios neatpirktos. Studijuojantis
teosofiją susimąsto ir apie tai, kaip tas blogis atsispindi nekaltų
žmonių gyvenime. Jis galvoja ne tik apie nusidėjėlį, bet ir apie jo
aukas.
Blogis – tai harmonijos dėsnių, valdančių Visatą, pažeidimas ir bausmė
už tai turi kristi ant paties pažeidėjo. Kristus perspėjo: „Eik ir
daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogiau!“, ir apaštalas
Paulius sakė: „Patys kurkite savo išgelbėjimą“, „Ką žmogus pasės, tą
ir pjaus“. Šis posakis, tarp kitko, yra nuostabi metafora iš Puranų,
atsiradusių kur kas anksčiau, kurios teigia, kad „kiekvienas žmogus
pjauna savo paties veiksmų pasekmes.“
Štai tokia karmos dėsnio esmė, kurios moko teosofija. Sinetas savo
„Ezoteriniame buddizme“ vadina karmą „etinio priežastingumo dėsniu“.
„Atpildo dėsnio“ vertinys, pagal madam Blavatskają, tiksliau perduoda
jo prasmę. Karma – tai jėga, kuri
Paslaptingai, bet teisingai, mus veda be klaidų
Keliu nematomu nuo kaltės link atpildo.
Be to, karma taip pat neklystančiai ir proporcingai apdovanoja
geradarius, kaip ir baudžia už ydas. Karma – tai kiekvieno veiksmo,
minties,. žodžio ar poelgio rezultatas, kuriais žmonės formuoja save,
savo gyvenimą ir visus jo įvykius. Rytų filosofija neigia naujos
sielos kiekvienam vėl gimusiam kūdikiui sukūrimo idėją. Ji tiki ribotu
monadų skaičiumi, kurios evoliucionuoja ir tobulėja nuoseklių
įsikūnijimų į daugybę asmenybių procese. Šitos asmenybės yra karmos
produktas, ir būtent karmos ir persikūnijimų pagalba žmogiška monada
po tam tikro laiko sugrįš į savo ištakas – absoliučią dievybę“.
E.D.Volkeris (Walker) savo veikale „Persikūnijimai“ siūlo tokį
paaiškinimą:
„Trumpai, tai karmos doktrina susideda iš to, kad mes tapome tokiais,
kokiais esame, mūsų padarytų praeityje veiksmų pasekmėje ir
dabartiniais savo veiksmais kuriame būsimą amžinybę. Nėra likimo,
išskyrus tą, kurį pasiskiriame sau mes patys. Nėra išsigelbėjimo arba
prakeiksmo, išskyrus tuos, kuriuos mes patys iššaukėme... Kadangi šis
mokymas nesuteikia priedangos smerktiniems veiksmams ir reikalauja iš
žmogaus tikro didvyriškumo, silpnoms natūroms jis mažiau patrauklus,
nei žadančios lengvą gyvenimą religinės dogmos apie svetimos kaltės
išpirkimą, užtarimą, visuotiną atleidimą ir priešmirtinę atgailą...
Aukščiausio teisingumo valdose nusikaltimas ir bausmė neatskiriamai
susiję vienas su kitu, kaip vienas įvykis, nes tarp veiksmo ir jo
rezultato realaus skirtumo nėra... Būtent karma, arba mūsų ankstesni
veiksmai, – vėl pritraukia mus į žemišką gyvenimą. Dvasios buvimo
vieta keičiasi priklausomai nuo jo karmos, ir ta karta neleidžia ilgai
tęstis vienam būviui, nes ji (karma) nuolat kinta. Ir kol savo
veiksmuose žmogus vadovaujasi materialiais ir egoistiniais motyvais,
tų veiksmų pasekmės reiškiasi naujais fiziniais gimimais. Tik
absoliučiai nesavanaudis žmogus gali išvengti materialinio gyvenimo
traukos. Nedaugelis tai pasiekė, bet būtent tai yra žmonijos tikslas“.
Po to rašytojas pateikia citatą iš „Secret Doctrine“:
„Tikintiems karma, privalu tikėti tokiu likimu, kurį nuo gimimo iki
mirties kiekvienas žmogus audžia aplink save, kaip voras savo tinklą;
ir tas likimas yra kreipiamas arba nematomo prototipo dangišku balsu,
esančiu ne mumyse, arba gi mūsų, daug artimesnio, astralinio arba
vidinio žmogaus, kuris, deja, labai dažnai įsikūnijusiai esybei,
vadinamai žmogumi, tampa blogio genijumi. Abu jie veda pirmyn išorinį
žmogų, bet vienas jų turi vyrauti; ir nuo pat nematomo konflikto
pradžios įsijungia griežtas ir nepalaužiamas kompensacijos dėsnis,
tiksliai sekdamas kiekvieną kovos virpesį. Kai paskutinis siūlas
įaustas, ir žmogus kaip ir suvyniotas į savo veikos tinklą, jis
atsiduria jo paties sukurto likimo valioje... Okultistas arba
filosofas nekalbės apie apvaizdos gerumą arba žiaurumą; bet
sutapatindamas ją su karma-Nemezide, jis mokys, kad ji saugo
teisiuosius ir sergėja juos šiame ir ateities gyvenimuose; ir kad ji
baudžia piktadarį – taip, net iki septinto įsikūnijimo – iki to
momento, kol galiausiai, bus ištaisytos pasipiktinimo pasekmės, kurios
pažeidė nors menkiausio begalinio pasaulio atomo harmoniją. Nes tik
karmos dėsnis – amžinas ir nekintantis dėsnis – kaip materijos, taip
ir dvasios pasaulyje yra absoliuti harmonija. Todėl mus apdovanoja ir
baudžia ne karma, bet mes patys apdovanojame arba baudžiame save,
priklausomai nuo to, ar veikiame mes kartu su gamta, gamtoje ir gamta,
gyvendami pagal dėsnius, nuo kurių ši harmonija priklauso, ar juos
pažeidžiame. Karmos keliai nebūtų nežinomi, jeigu žmonės vietoj
susipriešinimo ir kovojimo tarpusavyje veiktų vienybėje ir
harmonijoje. Nes nežinojimas šių kelių – kuriuos viena žmonijos dalis
vadina apvaizdos keliais, tamsiais ir supainiotais; kai kita dalis
juose įžvelgia aklą fatalizmą, o trečioji tai laiko paprastu
atsitiktinumu, kur nėra nei dievų, nei velnių – neišvengiamai išnyktų,
jeigu mes pripažintume tikrąsias viso to priežastis... Mes stovime
pasimetę prieš mūsų pačių veiksmų paslaptis ir gyvenimo mįsles, kurių
mes nenorime spręsti, o po to kaltiname didįjį Sfinksą mūsų rijimu.
Tačiau, tiesą pasakius, nėra nei vieno atvejo mūsų gyvenimuose, nei
vienos nelaimingos dienos ar negandos, kurių nebūtų galima atsekti
mūsų pačių poelgiuose šiame ar kitame gyvenimuose... Karmos dėsnis
neatskiriamai persipynęs su persikūnijimo dėsniu. ...Tik šis mokymas
gali mums paaiškinti slėpiningą gėrio ir blogio problemą, sutaikyti
žmogų su akivaizdžiai siaubinga gyvenimo neteisybe. Niekas, išskyrus
tokį įsitikinimą, negali nuraminti kylantį teisingumo jausmą. Juk kai
nesusipažinęs su šia kilnia doktrina apsižvalgo aplink ir pastebi
gimimo ir sėkmės, proto ir galimybių neteisingumus, kai jis mato
pagarbą, tuščiai žarstomą kvailiams ir veltėdžiams, kuriuos likimas
apipila savo malonėmis dėl paprasto privilegijuoto užgimimo, o jo
artimiausias kaimynas, būdamas neeilinio proto ir taurios sielos, –
visais atžvilgiais nusipelnęs daugiau – skursta ir miršta, nesulaukęs
užuojautos – kai jo ausyse nerimsta skausmo šūksniai, draskantys
širdį, kai jis mato visa tai ir yra priverstas nusisukti, negalėdamas
palengvinti tų nepelnytų kančių, tik palaimintas žinojimas apie karmą
neleis jam prakeikti gyvenimo ir žmonių, kaip ir tariamo jų Kūrėjo...
Šis dėsnis, sąmoningai ar nesąmoningai, niekam nieko neskiria. Jis
egzistuoja amžinybėje, nes jis pats ir yra Amžinybė; ir kadangi nei
vienas veiksmas negali prilygti amžinybei, tai negalima sakyti, kad
jis veikia, nes jis pats ir yra veiksmas. Ne banga skandina žmogų, bet
asmeniniai nelaimėlio veiksmai, kurie yra veikiami beasmenio dėsnio,
valdančio vandenyno judėjimą. Karma nieko nesukuria ir nieko nenumato.
Būtent žmogus kuria priežastis, o karminis dėsnis tik pritaiko
pasekmes, o tai nėra veikimas, tik visa apimanti harmonija, pastoviai
besistengianti atsistatyti pirminę būseną, kaip ir per daug stipriai
įtemtas lankas atiduoda atitinkamą atatrankos jėgą. Jeigu tuo metu
išnyra ranka, kuri bandė pakeisti natūralią lanko būseną, tai ar mes
sakysime, kad ranką sužeidė lankas, ar vis tik, kad mūsų pačių
kvailumas suteikė skausmą? Karma niekada nesiekė pažeisti mąstymo ir
asmeninės laisvės, kaip monoteistų išgalvotas dievas. Ir negalima
pasakyti, kad savo nurodymus ji laiko apgaubusi tamsa, taip norėdama
sutrikdyti žmogų, ir nubaus tą, kuris pasiryš studijuoti jos
paslaptis. Priešingai, tas, kuris studijuodamas ir stebėdamas atskleis
jos supainiotus kelius ir apšvies tuos tamsius takelius, kurių
vingiuose žūsta žmonės, nežinantys gyvenimo labirintų, – tas jau
darbuojasi savo artimųjų labui. Išryškėjusiame pasaulyje karma yra
absoliutus ir amžinas dėsnis; ir kadangi gali būti tik vienas
Absoliutas, kaip viena amžina, visada esanti Priežastis, tikinčių
karma negalima laikyti ateistais ar materialistais, ir jau niekaip –
fatalistais, nes karma yra vieninga su Nepažiniu, kurio vienu iš
aspektų ir yra jos veikimas reiškinių pasaulyje“.
Kitas talentingas rašytojas-teosofas (ponia P.Sinett, „Teosofijos
paskirtis“) rašo:
„Kiekvienas kuria gerą ar blogą karmą kiekvienu savo kasdienio
egzistavimo veiksmu ir mintimi, tuo pat metu atidirbdamas šiame
gyvenime karmą, sukurtą praeito gyvenimo veiksmais ir poelgiais.
Matydami žmones su įgimtomis ligomis, mes pilnai galime daryti
prielaidą, kad šitos ligos yra neišvengiama pasekmė priežasčių,
sukurtų jų pačių praeitame gyvenime. Jums gali paprieštarauti: kadangi
šios ligos yra paveldėtos, jos negali turėti nieko bendro su
ankstesniu įsikūnijimu; bet būtina atsiminti, kad tikras žmogus,
individualybė, „Aš“ dvasiškai nesiformuoja toje šeimoje, kurioje
gimsta, bet paprasčiausiai yra pritraukiamas to giminingumo, kurį
aplink save sukaupė ankstesniame gyvenime; taip sukurdamas srautą,
kuris reikiamu naujam gimimui laiku nunešė jį į namus, kuriuose buvo
palankiausios sąlygos vystyti tuos polinkius... Šis karmos mokymas,
teisingai suprastas, gali padėti žmonėms, suvokusiems jo tikrumą. Jis
gali nukreipti juos į geresnį ir garbingesnį gyvenimo būdą. Juk
nereikia pamiršti, kad ne tik mūsų poelgiai, bet ir mūsų mintys,
neabejotinai traukia prie savęs spiečių aplinkybių, įtakojančių mūsų
nuosavą ateitį geram ir blogam, ir, kas dar svarbiau, tai įtakoja ir
mūsų artimųjų ateitį. Jeigu veikimo ar neveikimo nuodėmės paliestų
išskirtinai tik tą žmogų, tai jų įtaka nusidėjėlio karmai būtų mažai
reikšminga. Tai, kad bet kuri mintis ar poelgis viso gyvenimo eigoje,
atitinkamai gerai ar blogai, įtakoja kitus bendražmogiškos šeimos
narius, griežti teisingumo, dorovingumo ir nesavanaudiškumo jausmai
tampa būsimos laimės ir progreso neišvengiama būtinybe. Kartą
įvykdytas nusikaltimas, proto pasiųsta bloga mintis, jau yra
nepataisomi – joks atgailavimas negalės sustabdyti jų artėjančių
pasekmių. Atgailavimas, jeigu jis yra nuoširdus, sulaikys žmogų nuo
ankstesnių klaidų pakartojimo, bet jis negali apsaugoti nei jo, nei
kitų nuo jau įvykdytų klaidų pasekmių, kurios būtinai pasieks jį šiame
gyvenime, ar kitame įsikūnijime“.
Misteris Dž.Konelis tęsia:
„,Pagrįstos tuo mokymu religijos pasekėjai norėtų ją palyginti su ta
religija, kurioje žmogaus likimą amžiams apsprendžia jo vienintelio
trumpo žemiško egzistavimo įvykiai, kada jis drąsinamas pažadais, kad
„kaip medis nuvirs, taip jis ir atguls“; egzistavimas, kurio pati
džiaugsmingiausia viltis, po to, kai jis suvoks savo nuodėmingumą, yra
svetimos kaltės išpirkimo doktrina, ir kuriame einant tuo keliu,
sutinkant su presbiterionų Tikėjimo Išpažinimu, jam parengtos kliūtys:
Pagal Dievo nustatymus, sutvirtinančius Viešpaties šlovę, vieniems
žmonėms ir angelams skirtas amžinas gyvenimas, o kiti pasmerkti
amžinai žūčiai.
Tie angelai ir žmonės, tokiu būdu išrinktieji ir pasmerktieji, visi
smulkiai ir nekintamai paskirstyti; skaičius jų taip tiksliai
nustatytas, kad negali būti nei padidintas, nei sumažintas... Nes
Viešpats išrinktiesiems numatė šlovę... Niekas daugiau, tik apvalyti
Kristaus kančios, iš tiesų nepakviesti, nepateisinti, neapšviesti ir
neišgelbėti, yra tik išrinktieji.
Visus likusius Viešpats apdovanoja savo gailestingumu arba jį atima,
kaip jis pats panori, taip išreikšdamas aukščiausią galybę savo
tvariniams, jis neskiria jiems dėmesio, užsirūstina ir supyksta už jų
nuodėmes, kad galėtų įvykdyti savo didį teisingumą“.
Štai ką rašo talentingas gynėjas. Vargu, ar ir mes galėsime geriau
išaiškinti šią problemą, nei tai padarė jis, pacituodamas nuostabią
poemą. Štai ką jis rašo:
„Subtiliai gražiai Edvino Arnoldo „Azijos šviesoje“ išdėstytas karmos
mokymas pažadina norą pateikti visą ištrauką, bet visa citata labai
ilga. Štai jos dalis:
Kas yra Karma? Tai visas sielos turinys:
Jos mintys, elgesys ir pasakyti žodžiai,
„Aš“ audinys, laiko tėkmėj kurį išaudė ji,
Ir padabino nematytais raštais.
* * *
Neturi ji pradžios, nei pabaigos,
Ji amžina kaip visata, ištikimai ryžtinga,
Gerumo dieviška jėga ji veda link gerumo;
Jos niekinti neturi teisės niekas.
Jos dėsniai – amžini; .paklūsta jiems visi.
Kas prieštarauja jai, netenka daug,
Tarnaujantis sulauks apdovanojimo:
Palaima ir ramybe bus jiems apmokėta.
Blogi veiksmai jos atpildo taipogi laukia.
Visur ji, ir pastebi ji viską.
Už tyrą gėrį atlygins gerumu,
Už slaptą blogį – atpildu grasina,
Nors ir vėluojas Dharma laukdama.
Nežino įtūžio ir atleidimo,
Ir seikėja neklysdama jinai,
O laikas jai – juk niekis;
Kažkam juk atpildo teks laukti amžinybę,
Kažkam užteks laukimo valandų kelių.
* * *
Toks dėsnis, kreipiantis tiesos keliu,
Kurį visi prieis, galiausiai. Esmė jo meilėje,
O tikslas – harmonija ir tobulumas.
Suvok gi, karmą, ir pakluski jai.“
Palyginkite mūsų teosofines pažiūras į karmą, atpildo dėsnį su ta
žiauria ir idiotiška dogma, kuri iš „Dievo“ daro bejausmį demoną; ir
pagal kurią „tik išrinktieji“ bus išgelbėti, o likusieji bus pasmerkti
amžinoms kančioms, ir pasakykite, ar gi jose nėra daugiau filosofijos
ir teisingumo?
304 Klausiantis.
Taip, bendrais bruožais aš supratau, ką jūs norite pasakyti; bet man
norėtųsi, kad jūs pateiktumėte konkretų karmos dėsnio pavyzdį.
Teosofas.
Šito padaryti aš negaliu. Kaip jau sakiau, mes tik galime būti tikri
tuo, kad mūsų dabartinis gyvenimas ir jo aplinkybės yra tiesioginis
mūsų pačių veiksmų ir minčių rezultatas ankstesniuose gyvenimuose. Bet
mes nesame pranašai ir pašvęstieji, ir negalime žinoti karmos dėsnio
veikimo detalių.
305 Klausiantis.
Ar gali kas nors, adeptas ar pranašas, karminiame procese atsekti
harmonijos atstatymo detales?
Teosofas.
Žinoma: „Tie, kurie žino“ gali tai padaryti, pasinaudodami tomis
jėgomis, kurios užslėptos glūdi visuose žmonėse.
KAS JIE – ŽINANTYS?
306 Klausiantis.
Ar tos jėgos yra tiek mumyse, tiek ir visuose kituose?
Teosofas.
Vienodai pas visus. Kaip mes jau kalbėjome, regėjimo gebėjimas yra
apribotas pas visus, išskyrus tuos, kurie šiame įsikūnijime pasiekė
dvasinio regėjimo ir aiškiaregystės viršūnes. Mums reikia tik
susivokti, kad jeigu tai, kas vyksta su mumis, vyktų kitaip, tai ir
būtų kitaip – mes esame tokie, kokius patys save sukūrėme, ir turime
tik tai, ką užsitarnavome.
307 Klausiantis.
Bijau, kad toks suvokimas tik supykins mus.
Teosofas.
Aš galvoju, kad bus kaip tik priešingai. Būtent netikėjimas teisingu
atpildo dėsniu pažadina žmoguje visus maištininko siekius. Vaiką, kaip
ir suaugusį, kur kas stipriau supykdo nepelnyta bausmės ar
priekaištas, nei griežta bausmė, jeigu jis jaučia, kad yra jos
nusipelnęs. Tikėjimas karma yra aukščiausias supratimas, leidžiantis
susitaikyti su savo lemtimi šiame gyvenime, ir stipriausias
paskatinimas, leidžiantis pagerinti kitą gimimą. Bet visa tai, žinoma,
mes prarasime, jeigu pagalvosime, kad mūsų lemtis yra ne vien griežto
dėsnio, bet dar kažko kito pasekmė, ir kad mūsų likimas randasi ne
mūsų rankose, o kažkieno svetimo.
308 Klausiantis.
Jūs tvirtinate, kad pagal karmos dėsnį ši reinkarnacijos teorija
artima mūsų protui, teisingumo siekimui ir moralės suvokimui. Bet ar
nevyksta tai, aukojant daug kilnesnes savybes – užuojautą ir gailestį
– ir atkertant būdingus žmogiškai prigimčiai subtilius siekius?
Teosofas.
Taip tik atrodo, bet realybėje taip nėra. Niekas negali gauti daugiau
ar mažiau, negu nusipelno, kol nepasireiškia neteisingumas arba
šališkumas kažkam; ir dėsnis, kuriam būtų galima kelią užkirsti
užuojauta, atneštų kur kas daugiau bėdų, nei laimės, daugiau
susierzinimo ir prakeikimų, nei dėkingumo. Taip pat nepamirškite, kad
mes nevaldome dėsnio, kurdami priežastis jo pasekmėms, jis pats sau
ponas; ir kad geriausias sąlygas pasireikšti teisingam gailestingumui
ir užuojautai mums demonstruoja devačano būsena.
309 Klausiantis.
Jūs kalbate apie adeptus, kaip apie išimtis iš mūsų bendro visuotinio
neišmanymo. Ar jie tikrai daugiau negu mes žino apie reinkarnaciją ir
pomirtines būsenas?
Teosofas.
Jie tikrai tai žino. Vystydami sugebėjimus, kuriuos visi mes turime,
bet kuriuos tik jie išvystė tobulai, dvasioje jie pasiekė visus tuos
skirtingus planus ir būsenas, kuriuos mes aptarinėjome. Daug šimtmečių
adeptų kartos viena po kitos studijavo būties, gyvenimo, mirties ir
atgimimo paslaptis, ir kiekvienas iš jų savo ruožtu pranešdavo
sužinotus faktus.
310 Klausiantis.
Tai teosofijos tikslas yra iš žmonių daryti adeptus?
Teosofas.
Teosofija žmoniją suvokia kaip dievybės emanaciją, grįžtančią į savo
ištakas. Daug pasiekę tame kelyje, adeptais tampa tie, kurie tam
pašventė keletą įsikūnijimų. Reikia įsiminti, kad nei vienas žmogus
netapo Slaptų Mokslų adeptu per vieną gyvenimą; nes reikia dar daug
įsikūnijimų po to, kai žmogus sąmoningai iškėlė sau tokį tikslą ir
pradėjo tinkamai tam ruoštis. Pas mus Teosofinėje Draugijoje gali būti
daug žmonių, kurie jau daug įsikūnijimų anksčiau pradėjo sunkų
prašviesėjimo kelią, bet dėl asmeninių šio dabartinio savo gyvenimo
iliuzijų arba nieko nežino apie tai, arba yra pakeliui į tai, kad
prarastų visas galimybes tolesnio kilimo šiame įsikūnijime. Jie jaučia
neįveikiamą potraukį okultizmui ir „aukštesniam gyvenimui“, bet yra
perdaug asmeniški ir egocentriški, per daug stipriai juos žavi
apgaulingi žemiško gyvenimo gundymai ir iliuziniai malonumai, kad
galėtų jų atsisakyti; taip jie praranda galimybę šiame savo užgimime.
Bet eiliniam žmogui praktinių pareigų atlikimas jo kasdieniame
gyvenime toks tolimas rezultatas netinka nei kaip tikslas, nei kaip
skatinantis motyvas.
311 Klausiantis.
Kuo gi jie vadovaujasi ir kokių tikslų siekia, stodami į Teosofinę
Draugiją?
Teosofas.
Daugelis domisi mūsų mokymu ir intuityviai jaučia, kad jis tikresnis,
nei bet kuri dogmatinė religija. Kiti gi tvirtai nusprendė pasiekti
aukščiausią žmogiškos pareigos idealą.
SKIRTUMAS TARP TIKĖJIMO IR ŽINOJIMO, ARBA AKLAS IR MĄSTANTIS TIKĖJIMAS
312 Klausiantis.
Jūs sakote, kad jie pripažįsta teosofijos mokymą ir juo tiki. Tačiau,
kadangi jie nepriklauso anksčiau paminėtiems adeptams, tai jie jūsų
mokymu turi tiesiog tikėti. Kuo tada teosofija skiriasi nuo tradicinių
religijų?
Teosofas.
Kaip ji skiriasi visais kitais punktais, taip ji skiriasi ir čia. Tai,
ką jūs vadinate „tikėjimu“ ir kas tikrovėje krikščioniškų religijų
dogmose yra aklas tikėjimas, pas mus tampa žinojimu, logine pasekme
to, ką mes žinome apie Gamtos faktus. Jūsų doktrinos paremtos
interpretacijomis, vadinasi – tik pranašų liudijimais, gautais per
tarpininkus; o mūsų pateikiami faktai – tai tvirti ir nesikeičiantys
pačių aiškiaregių liudijimai. Pavyzdžiui, įprastinė krikščioniška
teologija moko, kad žmogų sukūrė Dievas ir kad jis sudarytas iš trijų,
būtinų jo visumai, komponentų – kūno, sielos ir dvasios; ir visi trys
tie komponentai yra amžinai būtini tiek grubiame fiziniame žemiškame
egzistavime, tiek ir po prisikėlimo. Tokiu būdu, kiekvienas žmogus
pastoviai egzistuoja atskirtai kaip nuo kitų žmonių, taip ir nuo
Dieviškumo. Teosofija, priešingai, teigia, kad žmogus yra Nepažinios,
bet tuo pat metu amžinos ir begalinės Dieviškos Esybės emanacija, o jo
kūnas ir visa kita – ne amžini, ir todėl iliuzoriniai; tik Dvasia
išlieka jame, ji netgi netenka savo atskiros individualybės pilno
susiliejimo su Visatine Dvasia momentu.
313 Klausiantis.
Jeigu mes netenkame net savo individualybės, tada tai yra
paprasčiausias išnykimas.
Teosofas.
O aš tvirtinu, kad ne, nes kalbu apie atskirą, o ne apie pasaulinę
individualybę, kuri panaši į dalį, tapusią visuma; lašelis
neišgaruoja, o tampa vandenynu. Ar fizinis žmogus yra sunaikinamas,
kai iš gemalo jis tampa seniu? Kokią gi šėtonišką puikybę mes turime
turėti, jeigu savo atskirą sąmonę, savo be galo menkutę individualybę
iškeliame aukščiau už pasaulinę ir begalinę sąmonę!
314 Klausiantis.
Iš to seka, kad faktiškai žmogus neegzistuoja, o viskas yra Dvasia?
Teosofas.
Jūs klystate. Tai tik parodo, kad dvasios ir materijos sąjunga yra
laikina, arba, išsireiškiant aiškiau: kadangi dvasia ir materija yra
vieningos, būdamos dviem priešingais universalios išryškėjusios
substancijos poliais, dvasia netenka savo teisių taip vadintis iki to
momento, kol pati mažiausia jos išryškėjusios substancijos dalelytė ar
atomas dar kabinasi už kokios nors formos, už diferenciacijos
rezultato. Manyti kitaip – štai kur aklas tikėjimas.
315 Klausiantis.
Vadinasi, pagrįsdama žinojimu, o ne tikėjimu, jūs tvirtinate, kad
pastovus principas, Dvasia, paprasčiausiai laikinai keliauja per
materiją?
Teosofas.
Aš visa tai suformuluočiau kitaip – mes tvirtiname, kad amžino ir
vieningo principo, Dvasios, kaip materijos, reiškinys yra praeinantis,
ir todėl yra niekas daugiau, kaip iliuzija.
316 Klausiantis.
Nuostabu, ir tai skelbiama remiantis žinojimu, o ne tikėjimu?
Teosofas.
Kaip tik taip. Bet aš labai gerai matau, kur jūs lenkiate, turiu jums
pasakyti, kad tokį tikėjimą, kurį jūs ginate, mes laikome proto
pakrikimu, o tikruoju tikėjimu, graikiškai pistis, laikome tik tą,
kuris paremtas žinojimu – sutvirtintas fizinių arba dvasinių jausmų
liudijimu.
317 Klausiantis.
Ką jūs turite galvoje?
Teosofas.
Aš turiu galvoje tai, kad jeigu jūs norite sužinoti skirtumą tarp jų,
galiu pasakyti, kad tarp tikėjimo, paremto autoritetu, ir tikėjimo,
pagrįsto nuosava dvasine intuicija, yra labai didelis skirtumas.
318 Klausiantis.
Koks jis?
Teosofas.
Viena – tai žmogaus lengvatikybė ir prietarai, kita – žmogaus
įsitikinimas ir intuicija. Kaip rašo profesorius Aleksandras Vailderis
(A.Wilder): „Būtent nemokšiškumas veda į profanaciją. Žmonės išjuokia
tai, ko negali aiškiai suprasti... Povandeninės šio pasaulio srovės
nukreiptos į vieną tikslą; ir žmogaus pasitikėjime... užslėpta beveik
begalinė jėga, šventas tikėjimas, gebantis suprasti aukščiausias
būties tiesas“. Tie, kurie šitą „tikėjimą“ apriboja tik žmogiškomis,
autoritetų apibrėžtomis dogmomis, niekada nepasieks tos jėgos ir
nepajus jos savo prigimtyje. Jų tikėjimas stipriai pririštas prie
išorinio plano ir negali ištraukti ir paleisti veikti judinančią juos
esmę, nes tam, kad tai padaryti, reikia pareikšti teisę į nuosavą
nuomonę, kam jie niekada nesiryš.
319 Klausiantis.
Ir būtent ši „intuicija“ verčia jus neigti Dievą, kaip asmeninį Tėvą,
Visatos Valdytoją ir Valdovą?
Teosofas.
Visiškai teisingai. Mes tikime amžinu nepažiniu principu, nes tik
aklas paklydimas gali ką nors priversti teigti, kad Visata, mąstantis
žmogus ir visi stebuklai, egzistuojantys net ir materijos pasaulyje,
galėjo atsirasti be kokių tai protingų jėgų, galėjusių taip
išmintingai sureguliuoti ir sustatyti visas jos dalis. Gamta gali
klysti, ir dažnai klysta detalėse ir išoriniuose materialiose
išraiškose, bet niekada neklysta savo vidinėse priežastyse ir
rezultatuose. Senovės pagonys šiuo klausimu prisilaikė kur kas
filosofiškesnių pažiūrų, nei šiuolaikiniai filosofai, būtų tai
agnostikai, materialistai ar krikščionys; ir nei vienas pagoniškas
rašytojas iki šiol neišreiškė prielaidos, kad žiaurumas ir
gailestingumas nėra turintys ribas jausmai, ir todėl gali būti
padaryti beribio Dievo atributais. Todėl visi jų dievai buvo
baigtiniai. „Įstatymo Rato “ autorius iš Siamo apie jūsų asmeninį
dievą išreiškė tokią pat idėją, kaip ir mes. Jis sako:
„Buddistas dar galėtų tikėti dievo egzistavimu; iškilesnio, nei galėtų
apsakyti visos žmogiškos ypatybės ir savybės – tobulo dievo, kuris yra
aukščiau už meilę, neapykantą ir pavydą, taikiai besiilsintis tyloje,
kurios niekas negali sudrumsti, ir apie tokį dievą jis kalbėtų be
paniekos – ne dėl noro jam įtikti ar baimės įžeisti, bet iš natūralios
pagarbos; bet jis negali suprasti dievo su žmogiškomis savybėmis ir
ypatybėmis, kuris myli, rūstauja ir neapkenčia; tokia dievybė,
apibūdinta krikščionių misionierių, musulmonų, brahmanų* ar judėjų,
yra netgi žemesnio standarto, nei paprastas geras žmogus“.
* Turima galvoje induistus-sektantus. Vedantistų Parabrahman – tai
dievybė, kurią mes priimame ir kuria tikime.
320 Klausiantis.
Argi tikėjimas krikščionio, kuris savo krikščioniškame bejėgiškume ir
nuolankume tiki, kad yra gailestingasis Dangiškas Tėvas, kuris
apsaugos jį nuo pagundų, padės jam gyvenime ir atleis jo nusižengimus,
nėra geresnis, negu šaltas ir išdidus, beveik fatališkas buddistų,
vedantistų ir teosofų tikėjimas?
Teosofas.
Jeigu norite, vadinkite mūsų įsitikinimus „tikėjimu“. Bet jeigu jau
mes vėl sugrįžome prie to amžinai besikartojančio klausimo, tai aš,
savo ruožtu, taip pat paklausiu: ar ne geriau tikėjimas, pagrįstas
griežta logika ir protu, nei tikėjimas, pagristas paprastu žmogišku
autoritetu ir didvyrių garbinimu? Mūsų „tikėjimas“ turi visą loginę
aritmetinio truizmo jėgą, kad 2 plius 2 lygu 4. Jūsų tikėjimas panašus
į logiką kai kurių emocionalių moterų, apie kurias Turgenevas sakė,
kad joms 2 plius 2 paprastai yra 5, plius kaip priedas stearino žvakė.
Dar daugiau, jūsų tikėjimas prasilenkia ne tik su visuotinai priimtu
požiūriu į teisingumą ir logiką, bet, jeigu paanalizuoti, veda žmogų į
moralinę žūtį, trukdo žmonijos progresui, ir pritaria principui „kas
stipresnis – tas teisus“, paversdama kiekvieną antrą Kainu savo
broliui Abeliui.
321 Klausiantis.
Kur jūs kreipiate?
AR DIEVAS TURI TEISĘ ATLEISTI?
Teosofas.
Atpirkimo doktrina – ta pavojinga dogma, kuria jūs tikite ir kuri
moko, kad kokie dideli bebūtų mūsų nusikaltimai prieš dievišką ir
žmogišką įstatymą, mes tik turime tikėti Jėzaus pasiaukojimu,
gelbstint visą žmoniją, ir jo kraujas nuplaus nuo mūsų visas nuodėmes.
Jau dvidešimt metų aš kalbu prieš ją, ir dabar norėčiau atkreipti jūsų
dėmesį į paragrafą iš „Isis Unveiled“, parašytą 1875 metais. Štai ką
skelbia krikščionybė ir prieš ką mes kovojame:
„Dievo gailestingumas beribis ir nepamatuojamas. Neįmanoma
įsivaizduoti tokios siaubingos žmogiškos nuodėmės. Be to, niekada
nevėlu atgailauti. Nors nusikaltėlis delsė iki savo mirtingo gyvenimo
paskutinės dienos, paskutinės valandos, paskutinės minutės, kad
pabalusiomis lūpomis pagaliau perskaitytų tikėjimo išpažintį – jis vis
tiek gali patekti į rojų: taip padarė mirštantis banditas, ir jo
pavyzdžiu gali sekti visi, tokie pat taip nuodėmingi. Toks Bažnyčios
ir dvasininkijos mokymas, kurį, pernelyg pasitikėdami savimi, kala į
jūsų tėvynainių galvas patys populiariausi Anglijos pamokslautojai net
„XIX amžiuje“, šiame paradoksaliausiame iš visų amžių. Na, ir kur visa
tai veda?
322 Klausiantis.
O argi tai nepadaro krikščionių laimingesniais už buddistus ir
induistus?
Teosofas.
Ne; bet kokiu atveju, ne išsilavinusius žmones, kadangi daugelis jų
jau seniai prarado tikėjimą šia žiauria dogma. Bet tuos, kurie iki
šiol dar tuo tiki, toks tikėjimas lengviau nei bet kas kita gali
atvesti prie bet kokio įmanomo nusikaltimo slenksčio. Leiskite man
pateikti dar vieną citatą iš „Izidės“ („Isis Unveiled“ trumpinys):
„Jeigu mes išsiveršime iš siaurų tikėjimo rėmų ir į visatą pažiūrėsime
kaip į visumą, subalansuotą subtiliu dalių pritaikymu, – tai visa
sveika logika ir net vos rusenantis teisingumo jausmas sukils prieš
tokį svetimos kaltės išpirkimą! Jeigu nusikaltėlis nusidėtų tik prieš
save patį ir nepakenktų niekam kitam, o tik sau; jeigu nuoširdžia
atgaila jis galėtų ištrinti praeities įvykius – ne tik iš žmonių
atminties, bet ir iš tų nenykstančių įrašų, kurių nei viena dievybė –
net gi aukščiausia iš aukščiausių – negali priversti išnykti, tada šią
dogmą būtų galima suprasti. Bet tvirtinti, kad galima daryti žalą savo
artimui, žudyti, pažeisti visuomenės pusiausvyrą ir natūralią dalykų
eigą, ir po to – iš bailumo, vilties arba prievartos, neturi reikšmės
– gauti atleidimą per tikėjimą, kad vieno kraujo praliejimas nuplauna
kitą pralietą kraują, – juk tai absurdas! Ar gali būti sunaikintas
nusikaltimo rezultatas, net jeigu pats nusikaltimas ir buvo atleistas?
Priežasties pasekmės niekada netelpa tos priežasties rėmuose; ir
nusikaltimo rezultatai negali būti apriboti tik nusikaltėliu ir jo
auka. Kiekvienas geras, kaip ir kiekvienas blogas veiksmas turi savo
pasekmes, tokias pat akivaizdžias, kaip ir akmens kritimas į ramų
vandenį. Tai banalus palyginimas, bet jis pats geriausias, kokį tik
įmanoma sugalvoti, todėl juo naudosimės. Bėgantys vandeniu ratilai
būna didesni ar mažesni, priklausomai nuo akmens dydžio, bet ir
mažiausias akmenėlis, net mažiausia dulkelė, sukelia vandenyje
raibulius. Ir tas pažeidimas ne tik yra matomas ir paviršinis. Žemiau,
nematomi ir visomis kryptimis – į šalis ir žemyn – lašas stumia lašą,
kol ši jėga pasiekia dugną ir krantus. Dar daugiau, oras virš vandens
taip pat pradeda judėti, ir tas trikdys persiduoda, kaip sako mums
fizikai, iš sluoksnio sluoksniui į erdvę amžių amžiams; materija gavo
impulsą, ir jis niekada nedings, ir niekada negali būti atšauktas!...
Kaip su nusikaltimu, taip ir su jo priešingybe. Veiksmas gali būti
momentinis, bet pasekmė jo amžina. Po to, kai akmuo buvo mestas į
tvenkinį, mes galėtume sugrąžinti jį į ranką, subanguoti atgal bangas,
panaikinti panaudotą jėgą, gražinti eterio bangas atgal į pradinę jų
nebūtį ir taip ištrinti visus akmens metimo pėdsakus, kad net Laiko
metraščiai neparodytų, jog kažkas kažkada įvyko, – štai tada mes
galėtume kantriai išklausyti krikščionių išvadas apie tokio atpirkimo
veiksmingumą. Ir nustoti tikėti karmos dėsniu. Bet kol kas mes
kviečiame visą pasaulį spręsti, kuris iš dviejų mokymų daugiau vertina
dievišką teisingumą ir kuris yra išmintingesnis – bent jau pagal
paprastą žmogišką akivaizdumą ir logiką.“
323 Klausiantis.
Ir vis tik milijonai tiki krikščioniškomis dogmomis – ir yra laimingi.
Teosofas.
Todėl kad paprasčiausias sentimentalizmas paralyžiuoja jų protinius
sugebėjimus, su kuo tikras altruistas ir filantropas niekada
nesutiktų. Tai net ne svajingas egoistinis sapnas, o žmogiško
intelekto košmaras. Pagalvokite, kur jis gali atvesti, ir įvardinkite
man tokią pagonišką šalį, kur taip lengvai ir tiek daug įvykdoma
nusikaltimų, kaip krikščioniškose šalyse. Peržiūrėkite ilgas ir
siaubingas kasmetes nusikaltimų suvestines apie padarytus nusikaltimus
Europoje; atkreipkite dėmesį į protestantišką ir biblijinę Ameriką.
Ten atsivertimas į tikėjimą kalėjimuose daug dažnesnis, nei
religiniuose susitikimuose ar pamokslų metu. „Pažiūrėkite, koks
buhalterinis krikščioniško teisingumo balansas(!). Iš vienos pusės –
žudikai, kruvinomis iki alkūnių rankomis, kurstomi geidulingumo,
keršto, gobšumo, fanatiškumo demonų ar paprasčiausiai žvėriško kraujo
troškulio, kurie paprastai savo aukoms neduoda laiko priešmirtinei
atgailai arba kreipimuisi į Kristų. Iš kitos pusės – tos aukos,
kurios, tikriausiai, mirė nuodėmingos ir – jeigu jau iki galo sekti
teologine logika – gavo pagal nuopelnus už didesnius ar mažesnius savo
nusižengimus. Na, o žudikas, patekęs į žmogiško teisingumo rankas,
uždarytas kalėjime, apverktas sentimentalių žmonių, kurie tuo metu
kartu su juo meldžiasi už jį, ištaria stebuklingus atsivertimo žodžius
ir eina į kartuves kaip išgelbėtas Jėzaus sūnus! Jei jis niekada
nebūtų nužudęs, tai už jį nesimelstų, ir jis nebūtų gavęs išpirkimo ir
atleidimo. Nuostabiai pasielgė šitas žmogus, nužudęs, jei tokia kaina
įgijo sau amžiną palaimą! O kaip gi jo auka, jo (arba jos) šeima,
giminaičiai, išlaikytiniai, socialiniai ryšiai – teisingumas jiems
niekuo neatlygins? Ar jie privalo kentėti šiame ir kitame pasauliuose,
kai tuo metu žudikas sėdi šalia „šventojo plėšiko“ iš Golgotos ir yra
palaimintas amžiams? Šiuo klausimu dvasininkija laikosi išmintingo
tylėjimo.“ Dabar jūs žinote, kodėl teosofai – kurių pagrindiniu
įsitikinimu ir viltimi yra visa apimantis teisingumas kaip rojuje,
taip ir Žemėje, o taip pat ir karmos egzistavimas – neigia šitą dogmą.
324 Klausiantis.
Vadinasi, galutinė žmogaus paskirtis yra ne patekimas į rojų, kuriame
karaliauja Dievas, bet nuoseklus materijos pakeitimas į jos pradinį
elementą – dvasią?
Teosofas.
Būtent toks Gamtos siekis.
325 Klausiantis.
Ar kai kurie iš jūsų šios sąjungos, tai yra „dvasios nuopuolio į
materiją“, neįvardija blogiu, o naujojo gimimo –nelaime?
Teosofas.
Kai kurie taip ir vertina, ir todėl stengiasi sutrumpinti savęs
išbandymo periodus Žemėje. Tačiau to „nuopuolio“ negalima pavadinti
besąlygišku blogiu, nes jis suteikia mums patirties, kuri veda mus į
žinojimą ir išmintį. Aš turiu galvoje tą patyrimą, kuris moko mus, kad
mūsų dvasinės prigimties poreikių nepatenkins jokia laimė, išskyrus
dvasinę laimę. Kol esame kūne, mes pavaldūs skausmui, kančiai ir
visiems tiems nemaloniems įvykiams, kurie įvyksta gyvenimo bėgyje.
Štai kodėl – o taip pat kad sumažinti tą skausmą – mes galiausiai
įgyjame žinojimą, kuris tik ir gali suteikti mums palengvėjimą ir
geresnės ateities viltį.
XII KAS YRA PRAKTINĖ TEOSOFIJA?
PAREIGA
326 Klausiantis.
Kam reikalingi nauji įsikūnijimai, jeigu nei vienas iš jų negali
suteikti mums pastovios ramybės?
Teosofas.
Todėl, kad galutinis tikslas gali būti pasiektas tik per gyvenimišką
patirtį ir niekaip kitaip, ir todėl, kad ta patirtis didžiąja dalimi
susideda iš skausmo ir kančių. Tik per tai mes galime mokytis.
Džiaugsmai ir malonumai mus nieko neišmoko; jie trumpalaikiai, ir
galiausiai atveda į persisotinimą. Be to, pastoviai ištinkanti mus
nesėkmė bandant surasti gyvenime bent kiek pastovų pasitenkinimą,
atitinkantį mūsų aukštosios prigimties poreikius, aiškiai parodo, kad
tokie poreikiai gali būti patenkinti tik jų nuosavame lygmenyje, tai
yra dvasiniame lygmenyje.
327 Klausiantis.
Ar natūraliu to noro rezultatu netampa siekis vienu ar kitu būdu
pasitraukti iš gyvenimo?
Teosofas.
Jeigu jūs kalbate apie savižudybę, tai aš atsakysiu – besąlygiškai,
ne. Toks rezultatas niekada negali būti „natūralus“, jis visada
susijęs su liguista protine veikla, arba nepajudinamu ir užsispyrusiu
materialistiniu požiūriu. Savižudybė – tai pats blogiausias iš visų
nusikaltimų, ir jo pasekmės siaubingos. Bet jeigu jūs turite galvoje
tik dvasinio egzistavimo siekį, o ne norą apleisti Žemę, tada šį norą
aš tikrai pavadinčiau natūraliu. Priešingu atveju savanoriška mirtis
būtų savavališkas pasitraukimas iš dabartinio mūsų posto ir mums
skirtų pareigų atsisakymas, ir taip pat bandymas išvengti karminės
atsakomybės, kuri pritraukia naują karmą.
328 Klausiantis.
Bet jeigu veiksmai materialiame lygmenyje nesuteikia pasitenkinimo,
kodėl reikia atlikti savo pareigą ir įvykdyti tuos veiksmus?
Teosofas.
Pirmiausia todėl, kaip moko mūsų filosofija, kad mūsų pareigų
atlikimas visų pirma yra skirtas kitiems, o tik po to sau; tai ne savo
asmeninės laimės, o kitų žmonių laimės siekimas, ir teisingumas turi
būti vykdomas vardan paties teisingumo, o ne dėl to, ką ji galėtų
suteikti mums asmeniškai. Laimė, o greičiau, pasitenkinimas gali
ateiti kaip pareigos atlikimo pasekmė, bet ji nėra veikimo motyvas ir
neturi tokiu būti.
329 Klausiantis.
Kaip būtent teosofijoje jūs suprantate žodį „pareiga“? Tai,
tikriausiai, nėra krikščioniška pareiga, kurią skleidė Jėzus ir jo
apaštalai, juk jūs jų nepripažįstate?
Teosofas.
Jūs ir vėl klystate. Tai, ką jūs vadinate „krikščionio pareiga“,
skiepijo kiekvienas didis religinis ir moralinis reformatorius daug
amžių iki krikščioniškos eros pradžios. Senovėje apie visa tai, kas
didinga, kilnu, didvyriška buvo ne tik kalbama ir skleidžiama nuo
pakylos, kaip mūsų laikais, – tai vyko gyvenime, ir kartais taip
gyveno ištisos tautos. Buddistinės reformos istorija pilna kilniausių
ir didvyriškai pasiaukojančių poelgių. Priesakas: „Būkite vieningi,
užjausdami vienas kitą; mylėkite visus kaip brolius; būkite
gailestingi, būkite paslaugūs, neatsakydami blogiu į blogį ir keiksmu
į keiksmą, bet, priešingai – laiminkite“, – praktiškai tai vykdė
Buddos pasekėjai keli šimtmečiai iki apaštalo Šv.Petro. Krikščionybės
etika, be jokių abejonių, yra pakylėta; bet negalima paneigti ir tai,
kad ji nėra nauja, ir gimė iš „pagoniškos pareigos“.
330 Klausiantis.
Kaip jūs bendrai apibūdintumėte šituos „įsipareigojimus“, arba
„pareigą“? Kaip jūs tai suprantate?
Teosofas.
Pareiga, arba įsipareigojimas, yra tai, ką mes skolingi žmonijai –
mūsų draugams, kaimynams, šeimai ir, ypač, visiems tiems, kurie už mus
varganesni ir bejėgiškesni. Nesumokėta gyvenimo eigoje, ji daro mus
dvasiniais skolininkais ir morališkai bankrutavusiais kitame mūsų
įsikūnijime. Teosofija – tai pareigos kvintesencija (esmė, pagrindas).
331 Klausiantis.
Tokia yra ir krikščionybė, kai ji teisingai suprasta ir įgyvendinta
praktiškai.
Teosofas.
Be abejonės; jeigu ji praktiškai nebūtų vien žodinė religija, tai
teosofijai nebūtų kas veikti tarp krikščionių. Gaila, bet tai tik
žodinė etika. Tokių, kurie atlieka pareigą visiems, ir tai daro
išimtinai dėl pačios pareigos, – tik vienetai; dar mažiau tų, kurie
atlieka pareigą, pasitenkindami tik jų pačių slaptos sąmonės
džiaugsmu.
„...viešai pareikštas pagyrimo balsas,
Dorybę šlovinantis ir apdovanojantis“, –
štai ką aukščiausiai iškelia „pasaulio garsiausieji“ filantropai.
Šiuolaikinė etika yra nuostabi, kai ją skaitai ir klausaisi diskusijų
apie ją, bet ką reiškia tie žodžiai, jei jie nevirsta veiksmais? O
jeigu jūs klausiate manęs, kaip mes suprantame teosofo pareigą –
praktiškai ir nepamiršdami karmos – atsakysiu jums: mūsų pareiga yra
nesiskundžiant, nuolankiai, iki paskutinio lašo gerti iš gyvenimo
taurės, nepriklausomai nuo to, kas joje užslėpta; gyvenimo žiedus
skinti tik tam, kad jų aromatu galėtų džiaugtis kiti, o patiems
tenkintis tik dygliais, jeigu negalima džiaugtis aromatu, kažko
nenuskriaudus.
332 Klausiantis.
Visa tai labai miglota. Ką jūs darote daugiau, negu krikščionys?
Teosofas.
Esmė ne tame, ką darome mes, Teosofinės Draugijos nariai – nors kai
kurie iš mūsų daro viską, kas tik įmanoma – bet tame, kiek toliau
teosofija veda į gėrį už šiuolaikinę krikščionybę. Aš sakau: veiksmas,
energingas veikimas, vietoj paprastų ketinimų ir pokalbių. Žmogus gali
būti tokiu, kokiu nori; pačiu, kiek tik įmanoma, žemiškiausiu,
egoistiškiausiu ir kietaširdžiu, netgi užkietėjusiu sukčiumi, ir tai
netrukdys jam vadintis krikščionimi ir kitiems jį laikyti tokiu. Bet
nei vienas teosofas neturi teisės vadintis teosofu, jeigu jis pilnai
nesuvoks ir netaikys kasdieniniame gyvenime T.Karlailo (T.Carlyle;
1795-1881, anglų filosofas, rašytojas, istorikas) truizmo: „Žmogaus
tikslas yra veiksmas, o ne mintis, kokia kilni ji bebūtų“. Išpažinti
tiesą dar nereiškia gyventi pagal ją; ir kuo ši tiesa gražesnė ir
nuostabesnė, kuo garsiau kalbama apie dorą ir pareigą, vietoj
praktiško jų pritaikymo gyvenime, – tuo stipriau ji primins Negyvosios
jūros vaisių. Šventeiviškumas – viena iš bjauriausių ydų, ir tai
vienas iš charakteringiausių bruožų žymiausios šio šimtmečio
protestantiškos šalies – Anglijos.
333 Klausiantis.
Ką jūs laikote pareiga visai žmonijai?
Teosofas.
Pilnutinis lygių teisių ir privilegijų pripažinimas visiems, be rasės,
odos spalvos, socialinės padėties ar prigimties skirtumų.
334 Klausiantis.
Kada, jūsų manymu, ši pareiga yra nevykdoma?
Teosofas.
Kai yra nors mažiausias pasikėsinimas į kito teises – būtų tai žmogus
ar tauta; kai mes nesugebame kito atžvilgiu išreikšti tokio pat
teisingumo, gerumo, dėmesio ir gailestingumo, kokio norime sau. Visa
šiuolaikinė politinė sistema sukurta ignoruojant šias teises ir
atkakliai siekiant įtvirtinti nacionalinį egoizmą. Prancūzai sako:
„Koks šeimininkas, toks ir tarnas“; jiems reikėtų pridurti: „Kokia
nacionalinė politika, tokie ir piliečiai“.
335 Klausiantis.
Ar jūs kaip nors dalyvaujate politikoje?
Teosofas.
Kaip draugija mes kruopščiai stengėmės šito išvengti, ir štai dėl
kokių priežasčių. Bandymas sėkmingai įvykdyti politines reformas
anksčiau, nei įvykdyta žmogiškos prigimties reforma, – tas pats, kas
supilti jauną vyną į senus vynmaišius. Priverskite žmones pripažinti
ir pajusti visa širdimi, kame slypi jų tikroji pareiga kitų žmonių
atžvilgiu – ir visi piktnaudžiavimai valdžia, visi neteisingi
nacionalinės politikos įstatymai, pagrįsti žmogišku, visuomeniniu arba
politiniu egoizmu, išnyks patys savaime. Kvailas tas sodininkas, kuris
tikisi lysvėje išnaikinti piktžoles nupjaudamas jas, o ne išraudamas
su šaknimis. Negalima įvykdyti nei vienos ilgalaikės politinės
reformos, kol pasaulį, kaip ir anksčiau, valdo visi tie egoistiški
žmonės.
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į POLITINES REFORMAS
336 Klausiantis.
Vadinasi, Teosofinė Draugija – ne politinė organizacija?
Teosofas.
Žinoma, ne. Ji pačia aukščiausia prasme yra internacionalinė, nes jos
nariai – visų rasių, tikybų vyrai ir moterys, kartu dirbantys vienam
tikslui – žmonijos pagerinimui; kaip draugija ji visiškai nedalyvauja
nei nacionalinėje, nei partinėje politikoje.
337 Klausiantis.
Kodėl gi?
Teosofas.
Dėl priežasčių, kurias aš jau minėjau. Be to, politinė veikla
neišvengiamai turi keistis priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir
individualaus protinės skirtingų žmonių galvosenos. Nors, pagal
teosofų poziciją, Teosofinės Draugijos nariai sutinka su teosofijos
principais (kitaip jie iš viso nepriklausytų draugijai), tai visiškai
nereiškia, kad jie tarpusavyje sutaria visais kitais klausimais. Kaip
draugija jie gali veikti kartu, kai tai yra bendra visiems, tai yra
pati Teosofija; bet kaip individai, kiekvienas atskirai jie yra
absoliučiai laisvi savo politinio mąstymo principuose ir veikloje iki
tol, kol ji neprieštarauja teosofiniams principams ir nekenkia
Teosofinei Draugijai.
338 Klausiantis.
Bet, žinoma, Teosofinė Draugija nesišalina socialinių klausimų, kurie
dabar taip sparčiai lenda į pirmą planą?
Teosofas.
Patys Teosofinės Draugijos principai yra įrodymas, kad ji, o tiksliau,
dauguma jos narių, nestovi nuošalyje. Jeigu žmonija vystytis protiškai
ir dvasiškai gali tik vadovaudamasi protingais ir moksliniais
fiziologiniais dėsniais, tai visų tų, kurie kovoja už jos vystimąsi,
pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad tie principai būtų visuotinai
pripažinti. Visi teosofai su giliu liūdesiu pripažįsta, kad socialinė
didžiosios žmonių masės padėtis, ypač vakarietiškose šalyse, neleidžia
kaip pridera auklėti jų kūnus ir sielas, taip sustabdydama ir vienų,
ir kitų vystimasis. Kadangi šis auklėjimas ir vystymas yra vienas iš
pagrindinių teosofijos tikslų, tai Teosofinė Draugija pritariamai
simpatizuoja visoms nuoširdžioms pastangoms ta kryptimi.
339 Klausiantis.
Bet kaip jūs suprantate „nuoširdžias pastangas“? Kiekvienas
visuomeninis reformatorius turi savo nuosavą panacėją, ir kiekvienas
tiki, kad kaip tik ji ir yra ta vienintelė, kuri gali pagerinti ir
išgelbėti žmoniją?
Teosofas.
Visiškai teisingai, ir čia slypi tikroji priežastis, kodėl socialiniai
darbai pasiekia tokių nereikšmingų rezultatų. Nes dauguma tų panacėjų
neturi vedančiojo principo ir, žinoma, nėra nei vieno juos
apjungiančio principo. Todėl brangus laikas ir energija švaistomi
tuščiai, nes žmonės, vietoj bendradarbiavimo, kovoja vieni su kitais,
ir dažnai – šito ypač reikėtų vengti – tai daro dėl garbės ir
apdovanojimų, o ne iš kilnumo, nors, kaip tvirtina jie patys, visa
širdimi yra atsidavę darbui, kuris ir turėtų būti svarbiausiu jų
gyvenime.
340 Klausiantis.
Kaip gi tada teosofinius principus būtų galima panaudoti visuomeninei
kooperacijai ir visuomenės tobulinimui?
Teosofas.
Leiskite man trumpai priminti, kokie tie principai: visuotinė vienybė
ir priežastingumas; žmogiškas solidarumas; karmos dėsnis;
persikūnijimas. Štai keturios grandys tos auksinės grandinės, kuri
turi sujungti žmoniją į vieną šeimą, vieną pasaulinę Broliją.
341 Klausiantis.
Kaip?
Teosofas.
Esant dabartinei visuomenės padėčiai, ypatingai taip vadinamose
civilizuotose šalyse, mes pastoviai susiduriame su tuo, kad daugelį
žmonių kankina nesėkmės, skurdas ir ligos. Jų fizinė būsena niekam
tikusi, jų protiniai ir dvasiniai gebėjimai dažnai yra beveik miego
būsenoje. Iš kitos pusės, daugelis žmonių priešingame socialinių
laiptų gale gyvena nerūpestingai, abejingai, paskendę materialinėje
prabangoje, tenkindami egoistinius savo geidulius. Nei viena iš šių
egzistavimo formų nėra atsitiktinė. Jos abi yra pasekmė tų sąlygų,
kurios supa žmones ir apsprendžia jų poelgius, ir vienų panieka savo
socialinei pareigai pačiu tampriausiu būdu užlaiko ir sustabdo
vystimąsi kitų. Sociologijoje, kaip ir visose tikro mokslo šakose,
pilnai vykdomas visuotino priežastingumo dėsnis. Bet šitas
priežastingumas, kaip loginę pasekmę, būtinai numato tą žmogišką
solidarumą, kokio taip aktyviai siekia teosofija. Jeigu vieno veiksmai
įtakoja visų kitų gyvenimą, o tai iš tiesų mokslinė idėja, tai tik
tada, kai visi žmonės taps broliais ir seserimis ir kasdieniniame savo
gyvenime pradės praktikuoti nuoširdžiai broliškus jausmus – tik tada
bus pasiektas tikras žmogiškas solidarumas, kuris sudaro žmonijos
pakylėjimo pagrindą. Šitas veikimas ir bendradarbiavimas, ta tikroji
brolija, kurioje kiekvienas gyvens dėl visų ir viskas bus skirta
kiekvienam, ir yra vienas iš pagrindinių teosofijos principų, kurio
kiekvienas teosofas turi ne tik mokyti kitus, bet kurį ir pats privalo
vykdyti savo asmeniniame gyvenime.
342 Klausiantis.
Visa tai labai gerai kaip bendras principas, bet kaip konkrečiai jūs
bandysite jį pritaikyti?
Teosofas.
Akimirkai žvilgtelėkite į tai, ką jūs pavadintumėte konkrečiais
faktais, turinčiais vietą žmogiškoje visuomenėje. Sulyginkite ne tik
liaudies masių gyvenimus, bet ir daugelio tų, kuriuos vadina
viduriniąja ir aukščiausia klasėmis; kokie jie galėtų būti daug
sveikesnėse ir kilnesnėse sąlygose, jei vietoje egoizmo, abejingumo ir
žiaurumo vyrautų teisingumas, geranoriškumas ir meilė. Visas žmonijos
gėris ir blogis slypi žmogaus charakteryje, o charakterį ir anksčiau,
ir dabar sąlygoja nesibaigianti priežasčių ir pasekmių grandinė. Šis
sąlygotumas taikomas ateičiai lygiai taip pat, kaip dabarčiai ir
praeičiai. Egoizmas, abejingumas ir žiaurumas negali būti normalia
rasės būsena, galvoti kitaip – vadinasi, nusivilti žmonija, ko sau
leisti negali nei vienas teosofas. Progresas gali būti pasiektas tik
vystant kilnesnes savybes, ir niekaip kitaip. Tikroji evoliucija moko
mus, kad, keisdami organizmą supančią aplinką, mes galime pakeisti ir
pagerinti patį organizmą; pačia griežčiausia prasme tai teisinga ir
žmogaus atveju. Todėl kiekvienas teosofas, panaudodamas visas jam
prieinamas priemones, privalo daryti viską, kas įmanoma, kad pagelbėtų
kiekvienam išmintingam ir gerai apgalvotam socialiniam siekiui, kurio
tikslas yra pagerinti vargstančiųjų padėtį. Ir tos pastangos turi būti
tokios, kad galutiniame etape vestų į socialinį išlaisvinimą ir ugdytų
pareigos jausmą tuose, kurie dabar taip dažnai nepaiso jo beveik
visuose gyvenimo atvejuose.
343 Klausiantis.
Sutinku. Bet kas nuspręs, kurios socialinės pastangos išmintingos, o
kurios ne?
Teosofas.
Nei vienas žmogus ir nei viena draugija negali šiuo atveju nustatyti
griežtų taisyklių. Neišvengiamai daug kas lieka asmeninei nuožiūrai.
Bet vieną bendrą kriterijų, vis dėl to, galima nustatyti: „Ar siūlomas
veiksmas prisidės prie tos tikros brolijos vystimosi, kuri ir yra
teosofijos tikslas?“ Tikram teosofui nekils sunkumų taikant šį
kriterijų; ir jeigu šis reikalavimas, jo nuomone, yra patenkinamas,
tai jo pareiga bus padėti formuoti visuomenės nuomonę. O tai galima
pasiekti tik plėtojant tas aukštas ir kilnias visuomeninės ir
asmeninės pareigos sąvokas, kurios yra ir dvasinio, ir materialinio
tobulėjimo pagrindas. Kiekvienu pramąstytu atveju jis pats turi būti
dvasinių veiksmų centru, ir nuo jo ir jo kasdieninio asmeninio
gyvenimo turi išplaukti tos aukštosios dvasinės jėgos, kurios
vienintelės ir gali atgaivinti jį supančius žmones.
344 Klausiantis.
Bet kodėl jis turi tai daryti? Argi jis ir visi kiti, kaip jūs mokote,
nėra priklausomi nuo savo karmos, ir argi jos išsipildymas neturi
vykti nustatyta linkme?
Teosofas.
Būtent karmos dėsnis ir suteikia jėgų visam tam, apie ką aš kalbėjau.
Nei individas gali atsiskirti nuo žmonijos, nei ji – atsiskirti nuo
individo. Karmos dėsnis visus veikia vienodai, nepriklausomai nuo
išsivystymo lygio. Padėdamas kitų vystimuisi, teosofas tiki, kad jis
jiems ne tik padeda vykdyti jų karmą, bet taip pat, griežčiausia
prasme, vykdo ir savąją. Žmonijos vystimasis, kurios sudėtine dalimi
yra ir jis pats, ir visi kiti, – štai, ką jis visada turi omenyje; ir
jis žino, kad jo nesugebėjimas atsiliepti į aukštesnį siekį jame
pačiame stabdo ne tik jo paties, bet ir visų kitų žengimą į priekį.
Savo veiksmais jis gali apsunkinti arba palengvinti žmonijos siekimą
kito, aukštesnio būties plano.
345 Klausiantis.
O kaip visa tai įtakoja ketvirtą jūsų minėtą principą – persikūnijimą?
Teosofas.
Ryšys labai glaudus. Jeigu mūsų dabartinis gyvenimas priklauso nuo
vystimosi tam tikrų principų, daigelių tų sėklų, kurios buvo pasėtos
praeitame egzistavime, tai šis dėsnis taip pat galioja ir ateičiai.
Belieka įsisavinti idėją, kad visiems bendras priežastingumas yra ne
tik dabartis, bet praeitis, dabartis ir ateitis, ir tada kiekvienas
veiksmas dabartiniame mūsų gyvenime lengvai ir natūraliai užims savo
tikrąją vietą, pasimatys tikrieji ryšiai su mumis ir su kitais
žmonėmis. Kiekvienas žemas ir egoistinis veiksmas nusviedžia mus
atgal, tuo metu, kai kiekviena kilni mintis ir kiekvienas neegoistinis
poelgis yra priemonė pasiekti aukštesnį ir kilnesnį būties planą.
Jeigu šituo gyvenimu viskas ir apsiribotų, tai daugeliu atžvilgiu jis
tikrai būtų varganas ir menkavertis; bet jei gyvenimas bus vertinamas
kaip pasiruošimas kitai egzistavimo sferai, jis gali būti panaudojamas
kaip aukso vartai į rūmus, pro kuriuos mes galime praeiti ne pavieniui
ir egoistiškai, bet kartu su kitais bendraminčiais.
APIE PASIAUKOJIMĄ
346 Klausiantis.
Ar kiekvienai būtybei vienodai reiškiami teisingumas ir meilė
teosofijoje laikomi aukščiausiu pasiekimu?
Teosofas.
Ne; yra ir dar aukštesnių.
347 Klausiantis.
Kas tai galėtų būti?
Teosofas.
Duoti kitiems daugiau, negu sau yra pasiaukojimas. Tai matas ir
kriterijus aukščiausiame laipsnyje atskiriantis didžiuosius žmonijos
mokytojus ir globėjus – kaip istorijoje pavaizduotas Gautama Budda ir
Evangelijoje Jėzus iš Nazareto. Būtų užtekę vienos tos savybės
užsigarantuoti amžiną visų ateities kartų pagarbą ir dėkingumą. Tačiau
mes sakome, kad pasiaukojimą reikia vykdyti apgalvotai; jei jis
vykdomas aklai, negalvojant apie teisingumą ir būsimus rezultatus, tai
dažniausiai tas pasiaukojimas bus ne tik beprasmiškas, bet ir
žalingas. Viena iš fundamentalių teosofijos taisyklių yra teisingumas
sau, bet ne kaip asmeninis savęs teisimas – save reikia suvokti kaip
kolektyvinės žmonijos dalį, išreiškiant sau teisingumą ne didesnį, bet
ir ne mažesnį, nei kitiems; išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai vien
savęs paaukojimu mes galime atnešti naudos daugeliui.
348 Klausiantis.
Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, kad ši mintis taptų aiškesnė?
Teosofas.
Istorijoje yra daug tokių pavyzdžių. Pasiaukojimas vardan daugelio ar
keleto praktinės gerovės teosofijoje vertinamas daug aukščiau nei
pasiaukojimas sektantiškoms idėjoms, kaip, pavyzdžiui, „pagonių
gelbėjimas nuo amžino prakeiksmo“. Mūsų nuomone, tėvas Damjenas (1840
– 89m.), trisdešimtmetis jaunas žmogus, kuris visą savo gyvenimą
paaukojo, kad padėtų Molokajos saloje (Havajų salynas) gyvenantiems
raupsuotiesiems ir palengvintų jų kančias ir kuris vienas su jais ten
pragyveno aštuoniolika metų, galiausiai pats užsikrėtė šia nemalonia
liga ir mirė, – mirė ne veltui. Tūkstančiams paniekintų ir atstumtų
nelaimingųjų jis suteikė palengvinimą ir santykinę laimę. Jis suteikė
jiems fizinę ir dvasinę paguodą. Jis metė šviesos spindulį į juodą ir
niūrią egzistencijos naktį, kurios beviltiškumui nėra analogų žmogiškų
kančių istorijoje. Jis buvo tikras teosofas, ir prisiminimas apie jį
amžinai išliks mūsų analuose. Šis vargšas belgų šventikas mūsų akyse
iškilęs nepamatuojamai aukščiau, negu, pavyzdžiui, visi nuoširdūs, bet
pasipūtę kvailiai – misionieriai, paaukoję savo gyvenimus Pietinių
jūrų salose arba Kinijoje. Ką gero jie padarė? Vienu atveju jie ėjo
pas tuos, kurie dar nebuvo pasiruošę jokiai tiesai; o kitu – ėjo į
tautas, kurių pačių religinės-filosofinės sistemos buvo ne mažiau
didingos, nei kurios nors kitos, jeigu atskiriantys jas žmonės savo
gyvenime pakildavo iki tokių standartų, kuriuos jiems davė Konfucijus
ir kiti išminčiai. Ir tie misionieriai žūdavo, tapdami aukomis
neatsakingų žmogėdrų ir laukinių, bei žmogiško fanatizmo ir
neapykantos. Kai tuo tarpu eidami į Vaitčepelo lūšnynus ir kitas
panašias vietas, kur tiesiai po spindinčia mūsų civilizacijos saule
gyvenimas nustojo vystytis, eidami į rajonus, pilnus krikščioniškų
laukinių ir ardančius protus raupsų, jie būtų galėję sukurti tikrą
gėrį bei pasaugoti savo gyvenimą geresniam ir vertingesniam tikslui.
349 Klausiantis.
Bet juk krikščionys taip negalvoja?
Teosofas.
Žinoma, ne; todėl, kad jie veikia turėdami klaidingus įsitikinimus.
Jie galvoja, kad apkrikštiję neatsakingo laukinio kūną, jie gelbėją jo
sielą nuo prakeiksmo. Viena bažnyčia pamiršta savo kankinius, kita –
kanonizuoja ir stato paminklus tokiems žmonėms, kaip Lavras, kuris
keturiasdešimt metų aukojo savo kūną tik tam, kad atneštų naudos
parazitams, kuriuos tas kūnas pats ir veisė. Jeigu mes turėtume lėšų,
mes pastatytume paminklą tėvui Damjenui – tikram šventajam –
įamžinusiam savo atminimą tikru herojiniu pavyzdžiu, tinkančiu
teosofui, ir parodžiusiam tokį gailestingumą ir pasiaukojimą, kaip
Budda ir Kristus.
350 Klausiantis.
Vadinasi, jūs pasiaukojimą laikote pareiga?
Teosofas.
Taip; ir aiškiname tai parodydami, kad altruizmas yra neatskiriama
vystimosi (savimokos) dalis. Bet mes turime skirti. Žmogus neturi
teisės marinti savęs badavimu iki mirties dėl to, kad kas nors kitas
turėtų maisto, jeigu tik neakivaizdu, kad to kito gyvenimas daugeliui
yra vertingesnis, negu jo paties. Bet jo pareiga yra aukoti savo
patogumus ir darbuotis vardan kitų, jeigu jie negali dirbti patys. Jo
pareiga yra atiduoti tai, kas yra visiška jo nuosavybė ir negali
niekam, išskyrus jį, atnešti naudos tol, kol jis egoistiškai užlaikys
tai nuo kitų. Teosofija moko atsisakymo, bet ji nemoko aukotis
neapgalvotai ir beprasmiškai, ir jokiu būdu nepateisina fanatizmo.
351 Klausiantis.
Bet kaip mes galime pasiekti tokį taurų būvį?
Teosofas.
Švietėjiškai pritaikant mūsų priesakus praktikoje. Pasitelkiant savo
aukščiausią išmintį, dvasinę intuiciją ir moralės jausmą, o taip pat
įsiklausant į paliepimus to, kurį mes vadiname mūsų sąžinės „tyliuoju
balsu“, kuris ir yra mūsų „Aš“ balsas, ir kuris kalba mumyse garsiau
už žemės drebėjimus ir Jehovos griausmus, kuriuose „nėra Viešpaties“.
352 Klausiantis.
Jeigu tokios yra mūsų pareigos žmonijai kaip visumai, tai kokios yra
mūsų pareigos betarpiškai mūsų artimiesiems?
Teosofas.
Visiškai tos pačios, plius įsipareigojimai, kuriuos uždeda šeimyniniai
ryšiai.
353 Klausiantis.
Vadinasi, tai netiesa, kai sakoma, kad žmogus stoja į Teosofinę
Draugiją ne anksčiau, nei palaipsniui pradės atsiskirti nuo žmonos,
vaikų ir šeimyninės pareigos?
Teosofas.
Tai nepagrįstas šmeižtas, kaip ir visa kita. Pirmoji teosofo pareiga –
vykdyti savo pareigas visiems žmonėms, ypatingai – tiems, su kuriais
jį sieja ypatingi įsipareigojimai, todėl kad jis juos arba prisiėmė
savanoriškai, tokius kaip santuokiniai ryšiai, arba todėl, kad likimas
suvedė su jais – aš turiu galvoje tas pareigas, kurias mes turime
tėvams ir artimiems giminaičiams.
354 Klausiantis.
O kokia teosofo pareiga prieš patį save?
Teosofas.
Jo pareiga įveikti savo žemąjį „aš“, kad jis paklustų aukštajam „Aš“.
Valytis iš vidaus ir moraliai; absoliučiai nieko nesibijoti, išskyrus
savo sąžinės teismo. Vengti nenuoseklumo – jei teosofas galvoja, kad
tas dalykas yra teisingas, tegu jį daro atvirai ir drąsiai, jeigu
galvoja, kad neteisingas – tegu jo išvis neliečia. Teosofo pareiga yra
lengvinti savo naštą, apmąstant išmintingą Epikteto aforizmą:
„Nebėkite nuo savo pareigos, kad ir kokiais tuščiais pasmerkimais
apipiltų jus kvailas pasaulis, nes jo vertinimas ne jūsų valdžioje,
ir, vadinasi, nei kiek jums neturi rūpėti“.
355 Klausiantis.
Bet sakykime, kad jūsų Draugijos narys savo nesugebėjimą būti
altruistu kitų žmonių atžvilgiu pateisina tuo, kad „gailestingumas
prasideda namuose“, ir tvirtina, kad jis arba labai užimtas, arba yra
per daug neturtingas, kad atneštų naudos žmonijai arba atskiriems
žmonėms – kokios jūsų nuostatos tokiu atveju?
Teosofas.
Nėra tokio preteksto, kuriuo pasiremdamas kažkas turėtų teisę
pasakyti, kad jis nieko negali padaryti dėl kitų. „Atlikdamas tinkamą
pareigą tinkamoje vietoje, žmogus visą pasaulį gali padaryti savo
skolininku“, – rašė vienas anglų rašytojas. Laiku paduota stiklinė
šalto vandens ištroškusiam keleiviui – daug vertingesnis ir kilnesnis
veiksmas, negu ne laiku tuščiai išdalintas tuzinas pietų tiems, kurie
patys galėtų už juos susimokėti. To neįsisavinęs žmogus, niekada
netaps teosofu; bet, vis dėl to, jis gali likti mūsų Draugijos nariu.
Pas mus nėra jokių taisyklių, verčiančių žmogų tapti praktikuojančiu
teosofu, jeigu jis pats nenori juo būti.
356 Klausiantis.
Tai kam tada jam iš viso stoti į Draugiją?
Teosofas.
Geriausiai tai žino jis pats, nes mes ir čia neturime teisės nuspręsti
už žmogų, net jeigu visi draugijos nariai ir būtų prieš jį, ir aš
galiu jums pasakyti kodėl. Mūsų dienomis liaudies balsas – bet kuriuo
atveju, mąstančios jos dalies – jau nebėra dievo balsas, o tik iš
ankstinė, neigiama, dažniausiai nepopuliari, nuomonė ir egoistiniai
siekiai. Mūsų pareiga – plačiai sėti žinojimų grūdus ateičiai ir
stebėti, kad jie būtų geri; nestoviniuoti, aiškinantis, kodėl reikia
tai daryti, kam ir dėl ko turime prarasti savo laiką, jei tais, kurie
ateityje ims derlių, mes jau nebūsime.
APIE LABDARĄ
357 Klausiantis.
Kaip jūs, teosofas, vertinate krikščioniško gailestingumo pareigą?
Teosofas.
Kokį gailestingumą jūs turite omenyje? Gailestingumą mintyse, ar
praktinį gailestingumą fiziniame plane?
358 Klausiantis.
Aš turiu galvoje praktinį gailestingumą, nes jūsų visuotinės brolijos
idėja, žinoma, kalba ir apie gailestingumą mintyse.
Teosofas.
Vadinasi, jūs kalbate apie praktinį vykdymą priesakų, kuriuos Jėzus
išsakė per Kalno pamokslą?
359 Klausiantis.
Kaip tik taip.
Teosofas.
Tai kodėl tada juos vadinate „krikščioniškais“? Juk nežiūrint į tai,
kad Gelbėtojas ne tik skelbė, bet ir vykdė juos, šiandieniniai
krikščionys jų įgyvendinimą savo gyvenime prisimena paskiausiai.
360 Klausiantis.
Ir vis tik, daugelis visą gyvenimą dalina labdarą.
Teosofas.
Taip, dalina savo didžiulių turtų perteklines nuotrupas. Bet
parodykite man tokį krikščionį, iš pačių didžiausių filantropų tarpo,
kuris drebančiam ir mirštančiam iš bado vagiui, pavogusiam jo paltą,
atiduotų dar ir savo apsiaustą; arba atsuktų savo dešinį skruostą tam,
kuris jam sudavė į kairį, ir niekada nepagalvotų apie kerštą?
361 Klausiantis.
Taip, bet jūs neturite pamiršti, kad tokie priesakai neturi būti
suprantami tiesiogiai. Nuo tų dienų, kai gyveno Kristus, pasikeitė
laikai ir aplinkybės. Be to, jis kalbėjo alegorijomis.
Teosofas.
Tada kodėl jūsų Bažnyčios nemoko, kad amžinų kančių ir pragaro ugnies
doktriną taip pat reikėtų suprasti kaip alegoriją? Kodėl kai kurie iš
jūsų populiariausių pamokslininkų reikalauja tiesiogiai priimti
pragaro ugnį ir fizines kančias nedegioms „asbestinėms“ sieloms, tuo
pat metu faktiškai leisdami sau kitus dalykus traktuoti kaip
alegorijas taip, kaip jas suprantate ir jūs? Jeigu viena yra
alegorija, tai kita – taip pat. Jei pragaro ugnis – tiesioginė
teisybė, tai ir Kristaus priesakai, pasakyti per Kalno Pamokslą, taip
pat turi būti suprasti tiesiogiai. Ir aš pasakysiu jums, kad daugelis
iš tų, kurie netiki Kristaus dieviškumu – kaip, pavyzdžiui, grafas
Levas Tolstojus ir teosofai, kurių yra ne vienas – tikrai vykdo šį
kilnų, ir todėl universalų, priesaką tiesiogiai. Ir dar daugiau gerų
vyrų ir moterų elgtųsi taip pat, jeigu jie nebūtų daugiau negu
įsitikinę, kad tokie veiksmai greičiausiai atves juos į bepročių namus
– tokie jau yra jūsų krikščioniškieji įstatymai!
362 Klausiantis.
Bet juk kiekvienas, neabejotinai, žino, kad ir privati, ir visuomeninė
labdara kasmet skaičiuojama milijonais?
Teosofas.
O, taip; ir pusė iš jų, prieš patekdami vargstantiems, prilimpa prie
rankų, per kurias jie eina; o didžioji likusi dalis patenka į
„profesionalių“ vargšų rankas, per daug tingių, kad dirbtų, ir, tokiu
būdu, neatneša jokios naudos tiems, kurie iš tikrųjų kenčia skurdą.
Argi jūs negirdėjote, kad pirmoji didžiulio labdaros srauto vienam
Londono Ist-Endo rajonui pasekmė buvo nuomos mokesčio pakėlimas
maždaug dvidešimčia procentų už būstus Vaitčepele?
363 Klausiantis.
O ką, jūsų manymu, reikėtų daryti?
Teosofas.
Veikti individualiai, o ne masiškai – prisilaikant šiaurės buddistų
priesakų:
Niekada nedėk maisto į alkanojo burną svetima ranka.
Niekada neleisk tavo kaimyno šešėliui (trečiam asmeniui) atsistoti
tarp tavęs ir tavo dosnumo objekto.
Neleisk saulei išdžiovinti ašaros anksčiau, nei tu ją nušluostysi.
Niekada neduok per savo tarnus pinigų vargstantiems ir maisto
vienuoliui prie tavo durų, kad tavo pinigai nesumenkintų dėkingumo ir
tavo maistas nevirstų tulžimi.
364 Klausiantis.
Bet kaip tai galima įgyvendinti praktiškai?
Teosofas.
Teosofiškai gailestingumas suvokiamas kaip asmeninės pastangos kitų
gerovei; asmeninis gailestingumas ir gerumas; asmeninis domėjimasis
kenčiančių gerove; asmeninė užuojauta, dėmesingumas ir dalyvavimas,
sprendžiant jų problemas ir poreikius. Mes, teosofai, netikime pinigų
(jeigu mes jų turėtume, reikia patikslinti) dalinimu per kitus žmones
ar organizacijas. Mes tikime, kad suteikiame pinigams tūkstantį kartų
didesnę jėgą ir efektyvumą, kai užmezgamas asmeninis kontaktas ir
pareiškiama užuojauta tiems, kuriems to stinga. Mes tikime dvasinio
troškulio numalšinimu taip pat stipriai, jeigu ne stipriau, kaip ir
skrandžio užpildymu, nes dėkingumas atneša daugiau naudos tam, kuris
jį jaučia, negu tam, kam yra dėkingi. Kur gi dėkingumas, kurį turėjo
sukelti jūsų „milijonai sterlingų“? Kur atsakomieji geri jausmai? Ar
gi dėkingumas pasireiškia per Ist-Endo rajono skurdžių neapykantą
turtingiems ir per augančią anarchiją ir betvarkę? O gal ją
demonstruoja tie tūkstančiai nelaimingų mergaičių, „prakaitą
varančios“ sistemos aukų, kurios priverstos eiti į gatves, kad kaip
nors sudurtų galą su galu? Ar dėkoja jums jūsų bejėgiai seneliai ir
senutės už namus? O gal už nuodingus, nesveikus būstus jums dėkoja
neturtingieji, kuriems leidžiama auginti naują ligonių kartą,
sergančius skrupulu, rachitu bei kitomis ligomis vaikus, paklusniai
dėdami pinigus į neprisipildančias besočių Šeilokų, namų savininkų,
kišenes? Todėl kiekvienas soverenas iš tų „milijonų“, paaukotas gerų
ir siekiančių gailestingumo žmonių, krenta ant tų vargšų, kurių
gyvenimui palengvinti jie buvo skirti, deginančiu prakeiksmu, o ne
gero norėjimu. Mes tai vadiname nacionalinės karmos išsigimimu,
atpildo dieną pasekmės bus siaubingos.
TEOSOFIJA LIAUDŽIAI
365 Klausiantis.
Ir jūs galvojate, kad teosofija gali padėti pašalinti tą blogį, netgi
veikdama nepalankiomis praktinėmis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis?
Teosofas.
Jeigu mes turėtume daugiau pinigų ir jeigu daugeliui teosofų nereikėtų
dirbti dėl savęs išmaitinimo – aš tvirtai įsitikinusi, kad mes
galėtume tai padaryti.
366 Klausiantis.
Kaip? Jūs tikite, kad jūsų doktrinos, taip sunkiai suprantamos net
labai išsilavinusiems žmonėms, gali būti suprastos neišsilavinusių
masių?
Teosofas.
Jūs pamirštate vieną dalyką: jūsų šlovinamas šiuolaikinis
išsilavinimas ir yra kaip tik tai, kas apsunkina jums teosofijos
supratimą. Jūsų protas taip perpildytas intelektualinėmis subtilybėmis
ir prietarais, kad jūsų įgimta tiesos suvokimo intuicija negali
veikti. Nereikia metafizikos ir išsilavinimo tam, kad žmogus bendrais
bruožais suprastų karmos ir reinkarnacijos tiesas. Pažvelkite į
milijonus vargšų, neišsilavinusių buddistų ir indusų, kuriems karma ir
reinkarnacija yra neabejotina realybė tik todėl, kad jų protai niekada
nebuvo priverstinai verčiami vystytis nenatūralia vaga. Jų įgimtas
žmogiškas teisingumo jausmas niekada nebuvo iškreiptas pasakojimais
apie tai, kad jų nuodėmės bus atleistos, nes dėl jų buvo nužudytas
kitas žmogus. Ir, pastebėkite, buddistai gyvena pagal savo
įsitikinimus, nemurmėdami prieš karmą arba prieš tai, ką jie supranta
kaip teisingą bausmę; kai tuo tarpu krikščioniškoji prastuomenė
negyvena pagal savo moralinius idealus ir nepriima savo lemties kaip
pelnytos. Iš čia murmėjimas, nepasitenkinimas ir įnirtinga kova dėl
išgyvenimo Vakarų šalyse.
367 Klausiantis.
Bet šitas pasitenkinimas su savo lemtimi, kurį jūs taip giriate,
visiškai atima bet kokį norą stengtis ir sustabdo progresą.
Teosofas.
O mes, teosofai, tvirtiname, kad jūsų šlovinamas progresas ir
civilizacija yra ne ką daugiau nei sankaupa klajojančių žiburėlių,
mirksinčių virš pelkės, skleidžiančios nuodingus ir mirtį nešančius
garus, nes matome, kad egoizmas, nusikalstamumas, amoralumas ir visos
kitos blogybės, kurias tik galima įsivaizduoti, krenta ant nelaimingos
žmonijos iš tos Pandoros skrynios, kurią jūs vadinate progreso
amžiumi, ir visa tai auga kartu su jūsų materialine civilizacija.
Geriau jau susitaikyti su buddistinių šalių neveiklumu ir inertiškumu,
nei mokėti tokią kainą, kuri viso labo yra politinės vergijos pasekmė.
368 Klausiantis.
Vadinasi, visa ta metafizika ir visas tas mistizicmas, kuriais jūs
tiek daug užsiimate, neturi jokios reikšmės?
Teosofas.
Masėms, kurioms reikalingos tik praktinis vadovavimas ir palaikymas,
tai ne taip jau svarbu; bet apsišvietusiems, apsigimusiems tų masių
lyderiams, kurių minčių vaizdiniai ir veikimo būdai anksčiau ar vėliau
masės priims, tai turi didžiulę svarbą. Tik studijuodamas filosofiją
išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus gali išvengti intelektualinės
savižudybės – aklo tikėjimo; ir tik įsisavinęs Rytų mokymų (kad ir ne
ezoterinių) griežtą nuoseklumą ir loginį nuoseklumą jis galės suprasti
jų tiesas. Įsitikinimas palaiko entuziazmą, o „entuziazmas, – sako
Bulveris Litonas (1831-1891), – yra nuoširdumo dvasia, ir be jo tiesa
nepasieks pergalės“; taip pat R.V.Emersonas (1803-1882) labai
teisingai pastebi, kad „bet kuris didis ir įkvepiantis judėjimas
pasaulio analuose pažymimas kaip entuziazmo triumfas“. Ir kas geriau
gali sukelti tokį jausmą, nei mūsų rytų doktrinų filosofija – tokia
pakylėta, nuosekli, logiška ir visa apimanti?
369 Klausiantis.
Vis tik, teosofijos priešai pakankamai skaitlingi, ir kasdien ji įgyja
vis naujų oponentų.
Teosofas.
Būtent tai ir įrodo būdingą jai pranašumą ir jos vertę. Žmonės
neapkenčia tik to, ko bijo, ir niekas nesivargins sunaikinti tai, kas
jam negresia ir neišeina už vidutinybės rėmų.
370 Klausiantis.
Jūs tikitės šį entuziazmą kada nors perteikti masėms?
Teosofas.
Kodėl gi ne? Juk istorija mums rodo, kad masės su entuziazmu priėmė
buddizmą, ir tuo pat metu, kaip buvo jau pasakyta ankščiau, praktinis
prisilietimas prie šios filosofijos etikos iki šiol akivaizdus – mažas
nusikalstamumas buddistinėse tautose, palyginus jas su bet kurios
kitos religijos pasekėjais. Svarbiausia, panaikinti patį
nusikalstamumo ir amoralumo šaltinį, kuris slypi tikėjime,
teigiančiame, kad galima išvengti savo paties veiksmų pasekmių. Vieną
kartą išaiškinkite žmonėms tą didingiausią iš visų dėsnių – karmos ir
reinkarnacijos dėsnį – ir, gretimai, leiskite jiems pajusti tikrą
žmogiškos prigimties vertės jausmą, ir jie nusisuks nuo blogio ir
šalinsis jo taip pat, kaip ir fizinio pavojaus.
KAIP NARIAI GALI PADĖTI DRAUGIJAI
371 Klausiantis.
Kaip Teosofijos Draugijos nariai gali padėti tam darbui?
Teosofas.
Visų pirma, studijuoti ir suvokti teosofines doktrinas tam, kad vėliau
galėtų mokyti kitus, ypač jaunus žmones. Antra, išnaudoti bet kurią
galimybę papasakoti ir paaiškinti kitiems, kas yra teosofija ir kuo ji
nėra; šalinti neteisingai susikurtus įsivaizdavimus ir žadinti
susidomėjimą mokymu. Trečia, dalyvauti mūsų literatūros platinime,
turint lėšų pirkti knygas, duoti jas skaityti kitiems ir skatinti taip
elgtis savo draugus. Ketvirta, visomis leidžiamomis įstatymų
priemonėmis ginti Draugiją nuo neteisingų šmeižtų, kurie visą laiką
yra platinami. Ir, penkta – ir tai yra svarbiausia – mokyti savo
asmeninio gyvenimo pavyzdžiu.
372 Klausiantis.
Bet man neatrodo, kad visa ta literatūra, kurios platinimui jūs
teikiate tokią didelę reikšmę, gali turėti praktinės pagalbos žmonijai
vertę. Tai ne praktinė labdara.
Teosofas.
Mes galvojame kitaip. Mes galvojame, kad gera knyga, duodanti peno
mąstymui, sutvirtinanti ir praskaidrinanti protus, padeda jiems
suprasti tas tiesas, kurias jie miglotai jaučia, bet negali išreikšti,
tai neša realią ir apčiuopiamą naudą. Tai, ką jūs vadinate praktine
labdaringa veikla, skirta mūsų tautiečių kūnams, o mes darome tą
mažumą, kuri mūsų jėgoms; bet kaip aš jau sakiau, daugelis mūsiškių
yra neturtingi, ir pati Draugija neturi pinigų netgi mokėti
atlyginimus savo bendradarbiams. Dirbdami iš visų jėgų, mes atiduodame
Draugijai ir savo darbą, dažnai, ir savo pinigus. Nedaugelis tų, kurie
turi galimybę daryti taip vadinamas labdaros akcijas, prisilaiko
buddistinių principų ir tai atlieka patys, nesinaudodami tarpininkais
ir neaukodami viešai pinigų labdaros fondams. Ką teosofas turi atlikti
visų pirma – tai pamiršti savo asmenybę.
KO TEOSOFAS NETURI DARYTI
373 Klausiantis.
Ar jūsų Draugijoje yra kokie nors įstatymai arba straipsniai
draudžiančio charakterio?
Teosofas.
Jų daug, bet – deja! – jų vykdymas nėra privalomas. Jie išreiškia mūsų
organizacijos idealą, bet praktinį jų įgyvendinimą mes priversti
palikti pačių narių nuožiūrai. Gaila, bet žmogiško proto būsena mūsų
šimtmetyje tokia, kad jeigu mes nepaliksime šių taisyklių, taip
sakant, neprivalomomis, tai nei vienas žmogus nesiryš įstoti į
Teosofinę Draugiją. Būtent todėl aš priversta taip pabrėžtinai
paryškinti skirtumą tarp tikrosios Teosofijos ir Teosofinės Draugijos
– jos neverto, nors atkakliai besistengiančio ir turinčio pačius
kilniausius ketinimus, skleidėjo.
374 Klausiantis.
Ar galėčiau sužinoti, kas tai per pavojingi rifai atviroje Teosofijos
jūroje?
Teosofas.
Ką gi, galite vadinti juos rifais, nes, tiesą sakant, ne vienas
Draugijos narys, nuoširdus ir geranoriškas visuose kituose
santykiuose, sudaužė į juos savo kanoją! Ir vis tik, vengti kai kurių
veiksmų atrodo paprasčiausiu dalyku pasaulyje! Štai, pavyzdžiui,
keletas teosofo įsipareigojimų:
Nei vienas teosofas neturi tylėti, kai girdi šmeižtą ir
piktžodžiavimą, skleidžiamus apie Teosofinę Draugiją arba nekaltus
žmones, nepriklausomai nuo to, yra jie draugijos nariai, ar ne.
375 Klausiantis.
Bet įsivaizduokime, kad tai, ką išgirdo, yra tiesa, arba gali būti
tiesa, bet jam ji nežinoma.
Teosofas.
Tada jis privalo pareikalauti svarių įrodymų ir bešališkai išklausyti
abi puses, prieš leisdamas sklisti kaltinimams. Jūs neturite teisės
tikėti piktu, kol negausite įrodymų, patvirtinančių šią tiesą.
376 Klausiantis.
O ką daryti po to?
Teosofas.
Būtina išreikšti apgailestavimą ir atlaidumą, gailestingumą ir didelę
kantrybę, skatinančius mus atleisti mūsų nuodėmingiems broliams ir
pareikšti patį švelniausią nuosprendį klystantiems. Teosofas niekada
neturi pamiršti, kad viskas kyla iš žmogiškos prigimties trūkumų ir
silpnybių.
377 Klausiantis.
Ar jis, tokiais atvejais, turi atleisti visiškai?
Teosofas.
Bet kuriuo atveju, ir, ypatingai, jeigu nusidėjo prieš jį.
378 Klausiantis.
Bet jeigu taip elgdamasis jis rizikuoja pakenkti arba įtaria, kad gali
pakenkti kitiems. Ką tada jis turi daryti?
Teosofas.
Vykdyti savo pareigą, tai yra elgtis taip, kaip jam pataria jo sąžinė
ir aukštoji prigimtis, bet tik nuodugniai viską apmąsčius. Teisingumo
esmė yra nepakenkti nei vienai gyvai būtybei; bet teisingumas taip pat
iš mūsų reikalauja visada sustabdyti kaltininką, kuris kenkia
daugeliui ar bent vienam žmogui.
379 Klausiantis.
Kokie kiti draudimai?
Teosofas.
Nei vienas teosofas negali tenkintis dyku ir tuščiu gyvenimu, kuris
neneša naudos nei jam, nei kitiems žmonėms. Jis turi darbuotis vardan
tų kelių, kuriems reikalinga jo pagalba, jeigu jau jis negali
darbuotis vardan visos žmonijos ir tokiu būdu padėti skleisti
teosofiją.
380 Klausiantis.
Tam reikalinga išskirtinė natūra, ir greičiausiai, kai kuriems žmonėms
tai pernelyg sunku.
Teosofas.
Tada jiems geriau nestoti į Teosofinę Draugiją, negu elgtis
veidmainiškai. Iš nieko nereikalaujama daugiau, negu jis gali duoti,
ar tai būtų ištikimybė veiklai, laikas, darbas ar pinigai.
381 Klausiantis.
Kas dar?
Teosofas.
Nei vienas dirbantis Draugijos narys neturi per daug sureikšminti savo
asmeninių pasiekimų ir patyrimo, studijuojant teosofiją; bet turi būti
pasiruošęs atlikti altruistinį darbą, kuris jam įveikiamas. Jis neturi
visos atsakomybės ir teosofinio judėjimo svorio perdėti ant nedaugelio
entuziastų pečių. Kiekvienas narys turi suvokti, kad jo pareiga –
pagal savo galimybes dalyvauti bendroje veikloje ir padėti visiems,
kuo tik jis sugeba.
382 Klausiantis.
Tai pakankamai teisinga. O kas toliau?
Teosofas.
Nei vienas teosofas neturi iškelti savęs ar savo asmeninių jausmų
aukščiau už Draugijos interesus. Tam, kuris dėl asmeninio
pasipuikavimo, garbės ar pasaulietiškos naudos aukoja Draugijos
interesus ir kitų žmonių reputaciją, neturi būti leista likti
Draugijos nariu. Viena vėžinė ląstelė pažeidžia visą kūną.
383 Klausiantis.
Ar kiekvieno nario pareiga yra mokyti kitus ir skleisti teosofiją?
Teosofas.
Taip. Nei vienas narys neturi teisės dykaduoniauti prisidengdamas tuo,
kad jis per mažai žino, kad mokytų. Jis gali būti užtikrintas, kad
visada atsiras toks, kuris žino dar mažiau. Jis net nepastebės savo
nemokšiškumo ir nesistengs jo pašalinti, kol nepabandys mokyti kitų.
Bet tai nėra svarbiausia.
384 Klausiantis.
Ką jūs tada laikote svarbiausiomis teosofo pareigomis?
Teosofas.
Visada būti pasiruošusiu pamatyti ir pripažinti savo klaidas. Geriau
jau nusikalsti perdėtu pagyrimu, negu sumenkinti kito pastangas.
Niekada nešmeižti kito žmogaus ir nepiktžodžiauti už jo nugaros.
Visada kalbėti atvirai ir tiesiai į akis tai, ką turite prieš jį.
Niekada neatkartoti gandų, nukreiptų prieš kažką, ir nemaitinti keršto
jausmo tiems, kurie jus įžeidė.
385 Klausiantis.
Tačiau sakyti žmonėms tiesą į akis dažnai būna pavojinga. Ar jūs taip
negalvojate? Aš žinau, kad vienas jūsų Draugijos narys, kuris buvo
žiauriai įžeistas, paliko Draugiją ir tapo didžiausiu jos priešu tik
todėl, kad jam į akis buvo išsakyta nemaloni tiesa, dėl kurios jis
buvo pakaltinamas.
Teosofas.
Tokių pas mus buvo daug. Nei vienas Draugijos narys, koks žymus ar
nepastebimas jis bebuvo, nepaliko mūsų, netapęs mūsų aršiu priešu.
386 Klausiantis.
Kaip jūs tai aiškinate?
Teosofas.
Labai paprastai. Pradžioje būdamas visiškai ištikimas Draugijai ir
švaistydamas jos adresu per daug išpūstus pagyrimus, savo vėlesnį
elgesį ir praeities trumparegiškumą šis atskilėlis galės pateisinti
tik tapdamas nekalta ir apgauta auka, tokiu būdu visą kaltę
perkeldamas nuo savo ant Draugijos pečių, ypač ant jos vadovų pečių.
Tokių žmonių elgesys primena seną pasakėčią apie žmogų su kreivu
veidu, kuris sudaužė veidrodį, galvodamas, kad šis iškreipia jo išorę.
387 Klausiantis.
Bet kas gi verčia šiuos žmones atsisukti prieš Draugiją?
Teosofas.
Beveik visais atvejais vienokia ar kitokia forma buvo užgauta jų
puikybė. O tai įvyko todėl, kad jų nuomonė ir nurodymai nebuvo laikomi
galutiniais ir nekeliančiais abejonių; ir dar tai, kad jie geriau
sutiktų karaliauti pragare, negu tarnauti danguje. Trumpiau kalbant,
jie negalėjo susitaikyti su antraeiliu vaidmeniu visame kame. Taip,
pavyzdžiui, vienas Draugijos narys – tikras „Misteris Orakulas“ –
kritikavo ir beveik šmeižė kiekvieną Draugijos narį tiek pašalinių,
tiek teosofų akivaizdoje todėl, kad jie, atseit, yra ne teosofiški,
kaltindamas juos kaip tik tuo, kuo pats visą laiką užsiiminėjo.
Galiausiai jis paliko Draugiją, paaiškinęs tai giliu įsitikinimu, kad
visi mes (ypač steigėjai) – sukčiai! Kitas, užsiimdavęs visomis
įmanomomis intrigomis tam, kad taptų vienos didelės Draugijos sekcijos
vadovu, supratęs, kad nariai nenori jo rinkti, pasisakė prieš
Teosofinės Draugijos steigėjus ir tapo jų aršiausiu priešu, plūsdamas
vieną iš jų visur, kur tik galėdamas, vien dėl to, kad šis negalėjo,
ir tiesiog nepanoro užkrauti jo tos sekcijos nariams. Štai mirtinai
užgautos savimylos atvejis. Dar vienas ruošėsi užsiiminėti ir
faktiškai užsiiminėjo juodąja magija, tai yra neleistinu asmeniniu
psichiniu poveikiu veikti atskirus narius, tuo pat metu pretenduodamas
į ištikimybę ir visas teosofines dorybes. Kai jo veikla buvo
sustabdyta, jis nutraukė teosofijos studijavimą ir dabar pačiais
aršiausiais būdais piktžodžiauja ir meluoja apie tuos pačius
nelaimėlius vadovus, kurių šis doras „narys“ nesugebėjo apgauti,
stengdamasis suardyti Draugiją ir apjuodinti jų reputaciją.
388 Klausiantis.
O kaip jūs pasielgtumėte su tokiais žmonėmis?
Teosofas.
Palikčiau juos jų pačių karmai. Tai, kad vienas žmogus kuria blogį,
nėra priežastis kitiems elgtis taip pat.
389 Klausiantis.
Bet, sugrįžtant prie šmeižto – kur gi ta riba, kuri atskirtų
piktžodžiavimą nuo teisingos kritikos? Ar gi nėra kiekvieno pareiga
apsaugoti draugus ir artimus nuo tų žmonių, bendravimas su kuriais yra
pavojingas?
Teosofas.
Jeigu nuo jų savivalės nukentės kiti, tai, be abejonės, mūsų pareiga
yra asmeniškai apsaugoti juos ir užkirsti kelią pavojui. Bet nei
vienas kaltinimas kitam žmogui, teisingas jis ar klaidingas, neturi
būti paskleidžiamas plačiai. Jeigu kaltinimas teisingas, bet poelgis
nepaliečia nieko, išskyrus patį nusidėjėlį, tai palikite jį jo paties
karmai. Jeigu kaltinimas melagingas, tai jūs neturite leisti didėti
pasaulyje neteisingumui. Todėl nekalbėkite apie tokius dalykus su
tais, kurių tiesiogiai tai neliečia. Bet jeigu jūsų apdairumas ir
tylėjimas gali pakenkti kitiems, arba sukelti jiems pavojų, tai
pridursiu: sakykite tiesą bet kokia kaina, ir kartu su Annesli
pasakysiu: „derinkite tai su pareiga, o ne su aplinkybėmis“. Būna
situacijų, kai žmogus priverstas pasakyti: „Geriau prarasti apdairumą,
negu leisti jam sutrukdyti man atlikti pareigą“.
390 Klausiantis.
Man atrodo, kad jei vykdysite tuos principus, jūs nuimsite puikų
nemalonumų derlių!
Teosofas.
Taip ir yra. Prisieina sutikti, kad mes dabar atviri pačioms toms
pačioms pašaipoms, kaip ir ankstyvieji krikščionys. „Pažiūrėkite, kaip
šitie teosofai myli vienas kitą!“ – gali būti pasakyta apie mus be
šešėlio netiesos.
391 Klausiantis.
Jeigu jūs patys pripažįstate, kad Teosofinėje Draugijoje
piktžodžiavimo, šmeižto ir susipriešinimo yra tiek pat, jeigu ne
daugiau, nei krikščioniškose bažnyčiose, nekalbant jau apie mokslines
draugijas, ar galiu aš paklausti: kokia tai brolija?
Teosofas.
Tikrai, kol Draugija nereorganizuota ir joje nepersijoti nariai, šiuo
momentu tai labai prastas pavyzdys, nei kiek ne geresnis už kitus. Bet
prisiminkite, kad žmogiška prigimtis, kaip Teosofinėje Draugijoje,
taip ir už jos ribų, išlieka tokia pati. Jos nariai nėra šventieji –
geriausiu atveju jie nusidėjėliai, besistengiantys pasikeisti, bet dėl
žmogiškų silpnybių lengvai atsitraukiantys. Prie to pridurkite, kad
mūsų „Brolija“ nėra pripažinta organizacija ir išlieka, taip sakant,
už jurisdikcijos ribų. Be to, ji yra chaoso būsenoje ir kaip nei viena
kita organizacija nepelnytai nepopuliari. Todėl nenuostabu, kad jos
nariai, nesugebėję atitikti jos idealo ir palikę Draugiją, kreipiasi į
mūsų priešus, tikėdamiesi pritariančios užuojautos, ir visą savo
kartėlį bei įtūžį išlieja į tam jau paruoštas ausis! Žinodami, kad
susilauks palaikymo, užuojautos ir kad bus patikėta bet kokiu jų mestu
kaltinimu, net pačiu absurdiškiausiu, jie skuba patirti malonumą
apjuodindami Teosofinę Draugiją ir nukreipia savo neapykantą į nekaltą
veidrodį, perdaug tiksliai atspindėjusį jų tikruosius veidus. Žmonės
niekada neatleidžia tiems, su kuriais jie pasielgė neteisingai. Nes už
dėkingumą jie atsimokėjo nedėkingumu, šis jausmas stumia juos į
pamišimą savęs išteisinimo prieš visą pasaulį ir prieš savo sąžinę. O
pasaulis per daug pasiruošęs tikėti viskuo, kas sakoma prieš draugiją,
kurios jis nekenčia. Apie sąžinę aš daugiau nekalbėsiu, nes atrodo,
kad ir taip pasakiau per daug.
392 Klausiantis.
Jūsų padėtis man atrodo nepavydėtina.
Teosofas.
Taip, bet ar neatrodo jums, kad už pačios Draugijos ir jos filosofijos
turėtų būti kažkas labai kilnaus, iškilaus ir tikro, jeigu lyderiai ir
to judėjimo steigėjai vis tik dirba toliau vardan jos, atiduodami tam
visas savo jėgas? Vardan jos jie aukoja visus savo patogumus,
pasaulietišką suklestėjimą ir sėkmę, netgi savo gerą vardą ir
reputaciją – taip, ir savo garbę – susilaukdami tik nesibaigiančio ir
nenutrūkstamo šmeižto, negailestingų užgauliojimų, nesilpnėjančių
apkalbų, pastovaus nedėkingumo ir geriausių jų siekų nesupratimo,
smūgių ir niuksų iš visų pusių – tada, kai vos tik metę savo darbą,
jie iškart atpalaiduotų save nuo bet kokios atsakomybės ir išsigelbėtų
nuo tolimesnių išpuolių.
393 Klausiantis.
Prisipažinsiu, toks atkaklumas mane stulbina, ir aš stebiuosi, kam jūs
visa tai darote.
Teosofas.
Patikėkite manimi, ne dėl savimeilės patenkinimo, bet tik vildamiesi
paruošti nors tuos nedaugelį žmonių, kurie galės pratęsti mūsų darbą
žmonijos labui pagal pradinę programą, kai steigėjų jau nebebus gyvųjų
tarpe. Jie jau rado keletą tokių kilnių ir atsidavusių sielų, kurios
užims jų vietas. Dėka tų nedaugelio būsimos kartos ras kelią į palaimą
truputį mažiau dygliuotą ir truputį platesnį, ir, tokiu būdu, visos
tos kančios duos gerus rezultatus, o jų pasiaukojimas nebus beprasmis.
Pagrindinis, fundamentalus Draugijos tikslas šiandien – pasėti žmonių
širdyse sėklas, kurios laikui bėgant sudygs ir susidarius palankesnėms
sąlygoms padės įvykdyti sveiką reformą, galinčią tautinėms masėms
suteikti daugiau laimės, negu iki šiol jos kada nors turėjo.
XIII KLAIDINGAS TEOSOFINĖS DRAUGIJOS SUVOKIMAS
TEOSOFIJA IR ASKETIZMAS
394 Klausiantis.
Aš girdėjau, kad jūsų Draugijos įstatai lyg ir reikalauja, kad visi
jos nariai būtų vegetarai, griežti asketai ir nesituoktų; bet jūs iki
šiol nieko panašaus nesakėte. Gal galėtumėte kartą ir visiems laikams
pasakyti tiesą?
Teosofas.
Tiesa yra tokia, kad mūsų įstatai nieko panašaus nereikalauja.
Teosofinė Draugija ne tik nereikalauja, bet net ir nelaukia iš savo
narių, kad jie taptų asketais kokiu nors atžvilgiu, išskyrus – jeigu
jūs tai pavadinsite asketizmu – kad jie siektų būti naudingais žmonėms
ir nebūtų egoistais.
395 Klausiantis.
Ir vis tik daugelis jūsų narių yra griežti vegetarai ir neslepia savo
ketinimų nesituokti. Dažniausiai tai tie, kurie aktyviai dalyvauja
jūsų Draugijos veikloje.
Teosofas.
Tai natūralu, nes dauguma pačių rimčiausių mūsų bendradarbių priklauso
Draugijos vidinei sekcijai, apie kurią aš jums jau kalbėjau.
396 Klausiantis.
Vadinasi, vidinėje sekcijoje jūs vis tik reikalaujate praktiško
asketizmo?
Teosofas.
Ne; net ten mes nenurodinėjame ir jo nereikalaujame; bet matau, kad
vertėtų jums paaiškinti, koks mūsų požiūris į asketizmą, ir tada jūs
viską suprasite apie vegetarizmą ir vis kita.
397 Klausiantis.
Tęskite, prašau.
Teosofas.
Kaip aš jau jums sakiau, dauguma iš tų, kurie tikrai rimtai studijuoja
teosofiją ir aktyviai dirba mūsų Draugijos labui, nori pasiekti kažko
daugiau, nei paprasčiausiai teoriškai studijuoti mūsų teikiamas
tiesas. Jie nori pažinti tiesą betarpiškai, asmeniniu patyrimu ir
studijuoti okultizmą tam, kad įgytų išminties ir jėgos, kurios poreikį
jaučia todėl, kad nori padėti kitiems veiksmingai ir apgalvotai, o ne
aklai ir atsitiktinai. Todėl, anksčiau ar vėliau, jie įstoja į vidinę
sekciją.
398 Klausiantis.
Bet jūs sakėte, kad „asketizmo praktika“ yra neprivaloma net vidinėje
sekcijoje?
Teosofas.
Taip; bet, pirmiausia, ką gauna, įstoję į ją – tai aiškų suvokimą apie
kūno, arba fizinio apvalkalo, santykį su vidiniu, tikruoju žmogumi.
Jiems pademonstruojamas ir paaiškinamas tarpusavio santykis tarp tų
dviejų žmogiškos prigimties aspektų, ir greitai jie suvokia, kad
vidinis žmogus yra daug svarbesnis už išorinį futliarą – kūną. Juos
moko, kad aklas, neprotingas asketizmas yra paprasčiausia kvailystė;
kad Šv.Lauro, apie kurį jau kalbėjau, kaip ir indų fakyrų bei
gyvenančių džiunglėse asketų elgesys, kai jie pačiu siaubingiausiu ir
žiauriausiais būdais pjausto, degina ir sekina savo kūnus, yra savęs
kankinimas egoistiniais tikslais, vykdomas tam, kad išsiugdyti valią,
bet tai absoliučiai nenaudinga siekiant tikrojo dvasingumo, arba
teosofinio tobulėjimo.
399 Klausiantis.
Aš supratau, kad jūs pripažįstate tik moralinį asketizmą, kaip tikslo
pasiekimo priemonę – o būtent, pasiekti visišką vidinės žmogaus
prigimties pusiausvyrą ir pilnai sutramdyti kūną su visais jo norais
ir aistromis?
Teosofas.
Būtent taip. Bet ši priemonė turi būti naudojama protingai ir
išmintingai, o ne aklai ir nemąstant. Reikia veikti kaip atletui,
kuris treniruodamasis ruošiasi svarbioms varžyboms, o ne tapti panašiu
į šykštuolį, kuris marina save badu, kad patenkintų savo aistrą
auksui.
400 Klausiantis.
Bendrą jūsų idėją supratau. Dabar norėčiau sužinoti, kaip ji taikoma
praktikoje. Pavyzdžiui, vegetarizmas.
Teosofas.
Vienas žymus vokiečių mokslininkas pademonstravo, kad kiekvienas
gyvuliškas audinys, nepriklausomai nuo to, kaip jis bus apdirbtas
gaminimo metu, išsaugo savybes to gyvulio, kuriam priklausė, ir jas
galima nustatyti. Be to, kiekvienas pagal skonį gali atpažinti, kokią
mėsą jis valgo. Mes žengiame žingsnį į priekį ir patvirtiname, kad
gyvulio mėsa, įsisavinta žmogaus kaip maistas, fiziologiškai perduoda
žmogui atskiras to gyvulio charakteristikas. Be to, okultinis mokslas
moko ir akivaizdžiai demonstruoja tai savo mokiniams, taip pat
parodydamas, kad didžiausio „sugrubėjimo“ ir „sugyvulėjimo“ poveikį
žmogui padaro stambių gyvulių mėsa; mažiau tai pasireiškia nuo
paukščių mėsos, dar mažiau nuo žuvų ir kitų šaltakraujių gyvių, ir
mažiausiai jaučiamas, kai maitinamasi vaisiais ir daržovėmis.
401 Klausiantis.
Tada jam būtų geriausia nevalgyti iš viso?
Teosofas.
Jeigu žmogus galėtų gyventi be maisto – žinoma. Bet taip jau
sutvarkyta, kad jis turi valgyti, kad gyventų; todėl rimtiems
mokiniams mes rekomenduojame valgyti tokį maistą, kuris minimaliai
teršia ir apsunkina jų kūnus ir smegenis ir mažiausiai lėtina ir
stabdo jų intuicijos, vidinės jėgos ir sugebėjimų vystimąsi.
402 Klausiantis.
Vadinasi, jūs nesutinkate su visais tais argumentais, kuriuos
paprastai naudojasi vegetarai?
Teosofas.
Žinoma, ne. Kai kurie jų argumentai labai silpni ir dažnai remiasi
melagingomis prielaidomis. Bet, iš kitos pusės, daug iš to, ką jie
sako, yra visiška tiesa. Pavyzdžiui, mes tikime, kad ligų plitimas ir,
ypatingai, padidėjęs joms polinkis, kuris tampa charakteringu mūsų
laikų bruožu, – daugeliu atveju yra mėsos valgymo pasekmė, ir,
ypatingai, mėsos konservų. Bet kad tai išnagrinėti nuosekliai ir iš
esmės, prireiks per daug laiko, todėl eikime toliau.
403 Klausiantis.
Dar vienas klausimas. Kaip žiūri į maistą jūsų vidinės sekcijos
nariai, kai serga?
Teosofas.
Žinoma, jie vykdo geriausius praktinius patarimus, kuriuos tik gali
gauti. Ar gi jūs iki šiol nesupratote, kad šiuo atžvilgiu mes niekam
neuždedame jokių sunkių ir griežtų įpareigojimų? Įsiminkite kartą ir
visiems laikams, kad visais panašiais klausimais mes prisilaikome
protingo, o ne fanatiško požiūrio. Jeigu dėl ligos ar ilgo pripratimo
žmogus negali apseiti be mėsos, tegul ją valgo. Tai nėra nusikaltimas;
tai tik truputį pristabdys jo vystimąsi; juk galų gale grynai kūniški
veiksmai ir funkcijos turi kur kas mažesnę reikšmę, negu tai, ką
žmogus galvoja ir jaučia, kokius norus jis brandina, leisdamas
įsitvirtinti jiems prote ir augti.
404 Klausiantis.
Tai vyno ir spiritinių gėrimų, aš galvoju, jūs taip pat nepatariate
žmonėms vartoti?
Teosofas.
Moraliniam ir dvasiniam žmonių augimui jie dar blogesni už mėsą,
kadangi alkoholis visose savo išraiškose žmogaus psichiką veikia
tiesiogiai, akivaizdžiai ir labai naikinančiai. Didesnę žalą vidinių
jėgų vystimuisi už vyno ir spiritinių gėrimų vartojimą daro tik
reguliarus hašišo, opiumo ir panašių narkotikų vartojimas.
TEOSOFIJA IR SANTUOKA
405 Klausiantis.
Dabar kitas klausimas; ar privalo žmogus tuoktis arba nesituokti?
Teosofas.
Tai priklauso nuo to, apie kokį žmogaus jūs kalbate. Jeigu jūs turite
galvoje žmogų, kuris ketina gyventi pasaulietišką gyvenimą ir, būdamas
geras, rimtas teosofas ir stropus mūsų bendradarbis, vis tik turi norų
ir prisirišimų, prikaustančių jį prie pasaulio; kuris, trumpai
kalbant, nejaučia, kad visiškai nutraukė ryšius su tuo, ką žmonės
vadina gyvenimu, ir kad jis trokšta vienintelio dalyko – pažinti tiesą
ir galėti padėti kitiems – tai jis neturi priežasčių nesituokti, jeigu
jis, žinoma, nori surizikuoti šioje loterijoje, kurioje pralošiančių
bilietų žymiai daugiau, negu išlošiančių. Jūs, tikriausiai,
negalvojate, kad mes esame tokie kvailiai ir fanatikai, kad iš
principo kalbėtume prieš santuoką? Visiškai priešingai: išskyrus
nedaugelį atvejų, siejamų su praktiniu okultizmu, santuoka yra
vienintelis būdas prieš amoralumą.
406 Klausiantis.
Bet kodėl šių žinių ir galių negalima įgyti, gyvenant šeimyninį
gyvenimą?
Teosofas.
Brangus mano pone, kalbėdama su jumis aš negaliu leistis į
fiziologines smulkmenas, bet galiu jums pateikti akivaizdų ir,
tikiuosi, jus patenkinantį atsakymą, kuris paaiškins, kokios to
reikalavimo moralinės priežastys. Ar gali žmogus vienu metu tarnauti
dviem ponams? Ne! Lygiai taip pat jis negali dalinti dėmesio tarp
žmonos ir okultizmo. Jeigu jis ir pabandys, tai jam nepavyks atlikti
pakankamai gerai nei vieno, nei kito. Ir leiskite jums priminti, kad
praktinis okultizmas – per daug rimtas ir pavojingas užsiėmimas
žmogui, jeigu jis neatsidavęs tam visiškai ir nepasiruošęs paaukoti
visko ir, visų pirma savęs tam, kad pasiektų tikslą. Bet tai netaikoma
mūsų vidinės sekcijos nariams. Aš kalbu tik apie tuos, kurie tvirtai
nusprendė eiti mokinio keliu, vedančiu į aukščiausiąjį tikslą. Tuo
tarpu daugelis, jeigu ne visi, vidinės sekcijos narių yra tik
pradedantieji, kurie šiame gyvenime tik ruošiasi tam, kad kituose
gyvenimuose pasuktų šiuo Keliu.
TEOSOFIJA IR ŠVIETIMAS
407 Klausiantis.
Vienas iš pačių stipriausių jūsų argumentų yra tas, kad
egzistuojančios Vakaruose religinės formos, kaip ir populiarus dabar
materializmas, kurį jūs laikote „nykstančiu niekingumu“, yra netinkami
žmonėms, nes tai kuria tik vis didėjančią kančią ir skurdą, ypač
pasireiškiančius didžiuosiuose miestuose, ir to negalima paneigti. Bet
jūs negalite nepripažinti, kaip daug jau yra padaryta ir vis daroma,
kad esama padėtis švietimo ir žinių skleidimo pagalba būtų ištaisyta.
Teosofas.
Būsimos kartos vargu ar bus jums dėkingos už tokį „žinių skleidimą“;
be to dabartinis jūsų švietimas vargu ar atneš daug naudos badaujančių
vargšų masėms.
408 Klausiantis.
Bet duokite mums laiko! Juk liaudies švietimą mes pradėjome vos prieš
keletą metų.
Teosofas.
O ką, leiskite paklausti, nuo penkiolikto amžiaus veikė jūsų
krikščioniškoji religija, jeigu jūs patys pripažįstate, kad iki šiol
masių švietimas net nebuvo vykdomas; ta veikla, kuria krikščioniška,
tai yra sekanti Kristaus mokymu, bažnyčia ir žmonės turėtų
užsiiminėti?
409 Klausiantis.
Galbūt, jūs ir teisi; bet dabar...
Teosofas.
Panagrinėkime švietimo problemą plačiau, ir aš jums įrodysiu, kad
daugelis jūsų išgirtų „patobulinimų“ neša ne naudą, o žalą. Neturtingų
vaikų mokyklos, nors ir mažiau naudingos, negu galėtų būti, vis tik
yra geros, palyginus jas su ta šlykščia aplinka, kurioje gyventi tuos
vaikus pasmerkė jūsų šiuolaikinė visuomenė. Truputis praktinės
teosofijos padėtų toms nelaimingoms kenčiančioms masėms šimtą kartų
daugiau, negu visos tos dažnai nereikalingos informacijos brukimas.
410 Klausiantis.
Bet tikrumoje...
Teosofas.
Leiskite, prašau, man užbaigti. Jūs palietėte temą, kuri mus,
teosofus, labai skaudina, ir aš turiu išsisakyti iki galo. Aš visiškai
sutinku, kad vaikui, užaugusiam lūšnynuose, kuriam žaidimų aikštele
tampa nuotėkų griovys, kuris pastoviai girdi grubius žodžius ir mato
mosikuojamus kumščius, kasdien kurį tai laiką praleisti erdvioje
švarioje klasėje, kurios dažnai papuoštos gėlėmis, o sienos
nukabinėtos paveikslėliais – didelis pasiekimas. Ten jį moko švaros,
mandagumo, tvarkingumo; jis mokosi dainuoti ir groti; ten jis turi
žaislų, skatinančių mąstyti; ten jis mokomas dirbti rankomis; su juo
ten kalba šypsodamiesi; ten jam priekaištauja nepiktai, ar net
įkalbinėja, o ne apipila prakeiksmais. Visa tai auklėja vaikuose
žmogiškumą, pažadina jų smegenis ir daro juos atvirais intelektualiam
ir moraliniam poveikiui. Nors mokyklos dar nėra visai tokios, kokios
galėtų ir turėtų būti, bet lyginant jas su tų vaikų namais, tai atrodo
kaip rojus; ir vaikai iš lėto pradeda įtakoti savo namus. Ir nors tai
teisinga daugeliui valstybinių mokyklų, jūsų sistema nusipelno pačių
griežčiausių priekaištų.
411 Klausiantis.
Tegul bus taip; tęskite.
Teosofas.
Koks yra šiuolaikinio mokymo tikrasis tikslas? Auklėti protą ir
vystyti jį teisinga kryptimi? Mokyti bedalius ir nelaimingus žmones
atspariai pakelti gyvenimo sunkumus, uždėtus ant jų karmos? Stiprinti
jų valią? Įteigti jiems meilę artimui ir abipusės priklausomybės ir
brolybės jausmą, tokiu būdu formuojant charakterį, tinkamą praktiniam
gyvenimui? Nieko panašaus. Ir vis tik be abejonės, kaip tik tai yra
bet kurio tikro mokymo tikslas. Niekas to neneigia; visi jūsų
pedagogikos šviesuoliai su tuo sutinka ir mėgsta šia tema
papostringauti. Bet koks praktinis pedagogų veiklos rezultatas?
Kiekvienas jaunuolis ar vaikas – net kiekvienas jaunosios kartos
mokytojas atsakys jums: „Šiuolaikinio mokymo tikslas – išlaikyti
egzaminus“. Ši sistema, pasirodo, skirta ne tam, kad ugdytų sveiką
lenktyniavimą, bet tam, kad jaunuose žmonėse sužadintų ir augintų
pavyduliavimą, pavydą, beveik neapykantą vienas kitam, ruošiant juos
tokiu būdu gyvenimui, vietoj gražių jausmų sklidinam paties
begėdiškiausio egoizmo ir kovos dėl pripažinimo bei apdovanojimų.
412 Turiu pripažinti, kad čia jūs teisi.
Teosofas.
O kokia tikroji tų egzaminų, keliančių šiuolaikiniams paaugliams ir
jaunuoliams siaubą, paskirtis? Tai paprasčiausias klasifikacijos
metodas, kurio pagalba į lenteles surašomi jūsų mokyklinio mokymo
rezultatai. Kitais žodžiais tariant, jie atspindi šiuolaikinio
mokslinio metodo praktinį pritaikymą, būdingą žmonių giminės protinei
veiklai. Dabartinis „mokslas“ tvirtina, kad intelektas yra mechaninio
poveikio smegenų masei rezultatas; todėl logiška, kad šiuolaikinis
švietimas turi būti beveik visiškai mechaninis – kažkas panašaus į
automatinę mašiną masinei intelektų gamybai. Pakanka nedidelės
pažinties su egzaminais, kad pasakytumei, jog jų suteikiamas
išsilavinimas – tai tik fizinės atminties treniruotė; ir anksčiau ar
vėliau visos jūsų mokyklos nusileis iki tokio lygio. Kalbėti apie
teisingą sugebėjimo mąstyti ir svarstyti lavinimą paprasčiausiai
neįmanoma, kol viskas vertinama pagal konkursinių egzaminų rezultatus.
Be to, mokyklinis mokymas turi didžiulę įtaką charakterio formavimui,
ypač moralės požiūriu. Tačiau jūsų šiuolaikinė sistema nuo pradžios
iki galo pagrįsta taip vadinamais „moksliniais“ apreiškimais: „kova už
būvį“ ir „labiausiai prisitaikiusių išlikimas“. Nuo pat gyvenimo
pradžios žmogui pastoviai tai demonstruojama praktiniais pavyzdžiais
ir patvirtinama patyrimu, pastiprinant tiesioginiu apmokymu, kol
galiausiai nebeįmanoma jo atpratinti nuo minties, kad „aš“ – žemasis,
asmeninis, gyvulinis „aš“ – ir yra vienintelis gyvenimo tikslas ir
realybė. Tame ir slypi paskesnių kančių, nusikaltimų ir beširdžio
egoizmo ištakos, kurių egzistavimą mes visi pripažįstame. Egoizmas,
kaip ne kartą buvo pasakyta, – tai žmonijos prakeikimas ir gausus visų
šio gyvenimo blogybių ir nusikaltimų šaltinis; jūsų mokyklos yra kaip
tik tokio egoizmo daigynas.
413 Klausiantis.
Bendrai, visa tai teisinga, bet norėtųsi išgirsti keletą faktų, o taip
pat sužinoti, kaip to galima išvengti.
Teosofas.
Gerai, pasistengsiu patenkinti jūsų smalsumą. Egzistuoja trys
mokyklinių įstaigų grupės: valstybinės, skirtos viduriniojo sluoksnio
atstovams, ir uždaros, pradedant vulgariausiomis komercinėmis ir
baigiant idealistinėmis-klasikinėmis, su daugybe variantų ir
kombinacijų. Praktinė komercinė mokykla palaiko šiuolaikines
tendencijas; o sunkiasvorė senovinė ir ortodoksinė klasikinė sau
atspindį randa netgi tuose nurodymuose, kurie duodami mokiniams
valstybinėse bendro lavinimo mokyklose. Mūsų akyse mokslinės ir
materialistinės komercinės mokyklos palaipsniui išstumia silpstančias
ortodoksines-klasikines mokyklas. To proceso priežastys yra aiškios.
Komercinės mokymo krypties tikslas yra sterlingai, šilingai ir pensai
– tai XIX amžiaus summum bonum (aukščiausia gerovė). Tokiu būdu, visos
energijos, kuriamos tos „aukščiausios gerovės“ šalininkų smegenų
ląstelėmis, sukoncentruotos į vieną tašką; vadinasi, jie iki kažkokio
tai laipsnio atstovauja organizuotą išsilavinusių ir linkusių į
intelektualius išvedžiojimus mažumos armiją, priešiškai nusistačiusią
prieš neišauklėtą paprastų žmonių masę, pasmerktą išnaudojimui
stipriau intelektualiai besivystančių tautiečių, kurie nuolat gers jų
kraują, parazituos ir sėdės jiems ant sprando. Toks auklėjimas yra ne
tik neteosofiškas, bet ir paprasčiausiai antikrikščioniškas. Ir štai
rezultatas: tiesioginė tokio švietimo pasekmė yra rinkos užtvindimas
darančiomis pinigus mašinomis ir beširdžiais egoistais
žmonėmis-žvėrimis, kurie pačiu rūpestingiausiu būdu buvo mokomi
apiplėšinėti visus šalia egzistuojančius ir naudotis silpnesnių savo
brolių tamsumu!
414 Klausiantis.
Tegul taip; tačiau jūs, bet kuriuo atveju, negalite taip kalbėti apie
mūsų nuostabias uždaras mokyklas?
Teosofas.
Tiksliai taip pat – ne, tai tiesa. Nors, forma jų kitokia, bet
vyraujanti jose dvasia yra tokia pati: neteosofiška ir
nekrikščioniška, nepriklausomai nuo to, ką ruošia Itonas ir Harrou –
mokslininkus ar šventikus ir teologus.
415 Klausiantis.
Jūs, žinoma, nenorite pasakyti, kad Itono ir Harrou mokyklos yra
„komercinės“?
Teosofas.
Ne. Žinoma, kad tarp visų kitų sistemų klasikinė yra gerbiama
labiausiai; ir mūsų laikais ji duoda tam tikrą naudą. Mūsų garsiose
uždarose mokyklose, kuriose galima įgyti ne tik intelektualinį, bet ir
bendrąjį išsilavinimą, klasikinei sistemai ir toliau teikiama
pirmenybė. Todėl labai svarbu tai, kad aristokratų ir turtingųjų tėvų
bukapročiai vaikai gali lankyti tokias mokyklas, kuriose susieina
abiejų tų klasių – „kilmingo kraujo“ ir pinigų – jaunosios atžalos.
Bet deja, už vietas tose mokyklose vyksta žiauri kova; kadangi
turtuolių klasė auga, ir neturtingi, bet sumanūs vaikai ten gali
patekti tik dėka savo stiprios erudicijos – tiek į pačias mokyklas,
tiek po to per jas ir į universitetus.
416 Klausiantis.
Todėl turtingi „mulkiai“ priversti mokytis dar stropiau, negu jų
neturtingi draugai?
Teosofas.
Tai tikrai. Bet kaip nebūtų keista, patys kulto „išlieka stipriausi“
šalininkai nesilaiko savo teorijos, kadangi visos jų pastangos
nukreiptos į labiausiai „prisitaikiusio“ vietą pasodinti tą, kuris
pagal savo prigimtį yra neprisitaikęs. Todėl didelėmis pinigų sumomis
jie persivilioja geriausius mokytojus, atitraukdami juos nuo tikrųjų
jų mokinių, kad tie mokytojai ištemtų jų netalentingus palikuonis iki
profesijos, kurioje vėliau jie be jokios naudos užima daugybę pareigų.
417 Klausiantis.
Kaip tai galima paaiškinti?
Teosofas.
Visa tai vyksta dėl pražūtingos sistemos, kuri štampuoja prekę pagal
užsakymą, nekreipdama jokio dėmesio į natūralius jaunimo polinkius ir
talentus. Vos pravėręs vaiko kambario duris nelaimingas mažasis
kandidatas žengia į tą progresyvų mokymo rojų ir praktiškai yra
panardinamas į paruošiamosios mokyklos džentelmenams rutiną. Ten jį
tuoj pat imasi apdoroti to materialiai-intelektualinio fabriko
darbuotojai, taip intensyviai grūsdami jam į galvą lotynų, prancūzų ir
graikų kalbų pagrindus, datas ir lenteles, kad jei vaikas ir turėjo
kokių nors prigimtinių gabumų, jie greitai išspaudžiami iš jo volais,
kuriuos Karlailis taip vykusiai pavadino „mirusiomis žodinėmis
atsargomis“.
418 Klausiantis.
Bet juk be „mirusių žodžių“ jį moko ir dar kai ko, tame tarpe, dar ir
tai, kas galėtų jį atvesti į teosofiją, jeigu ir ne tiesiogiai į
Teosofinę Draugiją?
Teosofas.
Ne taip jau daug. Nes iš istorijos išsamias žinias jis gaus tik apie
savo tautą, tinkamas tik tam, kad jis būtų apšarvotas išankstiniu
nusistatymu prieš visas kitas tautas ir įmestas į tautinės nesantaikos
ir kraujo troškimo duobes, užfiksuotas kronikose. Jūs, tikriausiai, to
nepavadinsite „teosofijai“?
419 Klausiantis.
Kokius dar prieštaravimus jūs matote?
Teosofas.
Dar reikėtų pridurti apie paviršutinišką atrinktų, taip vadinamų,
„biblijinių faktų“ žinojimą, kurių mokymasis ignoruoja visus mąstymo
reikalavimus. Tai tik atminties lavinimo pamoka, kurioje mokytojo
užduodamas klausimas „kodėl?“ reikalauja įvardinti tik aplinkybes, o
ne prasmę ir priežastis.
420 Klausiantis.
Taip; bet aš girdėjau, kaip jūs sveikinote save su mūsų dienomis
pastoviai didėjančiu agnostikų ir ateistų skaičiumi; vadinasi, net ir
toje sistemoje, kurią jūs taip stipriai kritikuojate, žmonės mokosi
mąstyti ir svarstyti savarankiškai.
Teosofas.
Taip; bet tai greičiau vyksta dėl sveikos reakcijos į sistemą, nei dėl
jos pačios. Mes kur kas daugiau linkę mūsų Draugijoje matyti
agnostikus ir net užkietėjusius ateistus, negu apakusius kurios nors
religijos pasekėjus. Agnostiko protas visada atviras tiesai, kai tuo
metu fanatikus tiesa akina, kaip saulė – pelėdą. Geriausi, tai yra
labiausiai mylintys tiesą, filantropiškiausi ir atviriausi mūsų
Draugijos nariai buvo ir yra agnostikai ir ateistai (ta prasme, kad
netikintys asmeniniu Dievu). Bet, deja, laisvai mąstančių vaikų beveik
nėra: kaip taisyklė, mokymas palieka ant jų savo pėdsaką kaip
užgniaužtą ir sudarkytą protą. Tikra, sveika švietimo sistema turi
formuoti energingą ir laisvą protą, atvirą tiksliai ir logiškai
minčiai, o ne aklam tikėjimui. Kaip jūs galite tikėtis gerų rezultatų,
jeigu patys gadinate savo vaikų mąstymą, sekmadieniais versdami juos
tikėti biblijiniais stebuklais, o likusias šešias savaitės dienas
teigdami, kad mokslo požiūriu panašūs atvejai yra neįmanomi.
421 Klausiantis.
Ką jūs tokiu atveju siūlote?
Teosofas.
Jeigu mes turėtume pinigų, mes įsteigtume mokyklas, kurios paruoštų ne
šiaip sau pasmerktą alkanai mirčiai skaitantį ir rašantį kandidatą.
Ten vaikuose, visų pirma, auklėtų pasitikėjimą savimi, meilę visiems
žmonėms, altruizmą, abipusį gailestingumą, ir visų svarbiausia, mokytų
juos savarankiškai mąstyti ir svarstyti. Grynai mechanišką kalimą mes
sumažintume iki absoliutaus minimumo ir pagrindinį laiką pašvęstume jų
vidinių jausmų, sugebėjimų ir užslėptų galimybių vystymui ir
auklėjimui. Mes pasistengtume su kiekvienu vaiku bendrauti kaip su
individualybe ir mokytume jį taip, kad jo gabumai būtų atsiskleisti
harmoningai ir tolygiai, ir kad ypatingi jo polinkiai įgautų natūralų
vystimąsi. Mūsų tikslas būtų išauklėti laisvus moteris ir vyrus –
laisvus intelektualiai ir moraliai – be išankstinio nusistatymo ir,
svarbiausia – neegoistiškus. Ir mes esame įsitikinę, kad daug, jeigu
ne viskas, gali būti pasiekta deramu ir tikru teosofiniu švietimu.
KODĖL GI EGZISTUOJA TOKS PRIEŠIŠKAS NUSISTATYMAS PRIEŠ TEOSOFINĘ
DRAUGIJĄ?
422 Klausiantis.
Jeigu teosofija turi bent pusę jūsų išvardintų teigiamybių, kodėl toks
priešiškas požiūris į ją? Tai problema, atrodo, rimtesnė už visas
kitas.
Teosofas.
Taip jau yra. Bet jūs neturėtumėte pamiršti, kiek galingų priešininkų
mes įsigijome nuo to laiko, kai įsikūrė Draugija. Jeigu teosofinis
judėjimas būtų tik vienu iš daugelio šių laikų masinių pomėgių, tokių
nepavojingų, kaip ir greitai praeinančių, tai iš jo tik pasijuoktų ir
paliktų ramybėje (kaip beje ir daro tie, kurie nesupranta tikrosios jo
esmės). Bet nieko panašaus apie šį judėjimą pasakyti negalima. Iš
esmės, teosofija yra pats rimčiausias šio amžiaus judėjimas, kuris
išryškina apgaules, prietarus ir socialines šiandienos negandas, iš
kurių maitinasi ir gyvena visiškame pertekliuje visuomenės viršūnėlės
ir jų pamėgdžiotojai ir keliaklupsčiautojai, viduriniosios klasės
viršūnėlės; kai tuo pat metu naikinami ir marinami badu milijonai
vargšų. Pagalvokite apie tai, ir tada jūs labai greitai suprasite,
kame slypi priežastis tokio negailestingo persekiojimo, kurį vykdo
įžvalgesnieji, matantys tikrąją teosofijos esmę ir todėl jos taip
bijantys.
423 Klausiantis.
Jūs norite pasakyti, kad tie nedaugelis, kurie suprato, kur veda
teosofija, tik dėl to ir nori sunaikinti tą judėjimą? Bet jeigu
teosofija veda tik į gėrį, negalite gi jūs net tiems nedaugeliui mesti
tokį žiaurų kaltinimą išdavikišku beširdiškumu ir klastingumu?
Teosofas.
Priešingai, aš netgi pasiruošusi tai padaryti. Tų mūsų priešų, su
kuriais mes buvome priversti kovoti pirmaisiais devintais-dešimtais
Draugijos egzistavimo metais, aš nevadinu nei galingais, nei
pavojingais; tokiais aš laikau tik tuos, kurie pasirodė prieš
tris-keturis paskutiniuosius metus. Jie nepasisako prieš teosofiją nei
raštu, nei žodžiu, jie veikia tyliai, pasislėpę už tų kvailų lėlių
nugarų, kurios vaidina jų matomų marionečių vaidmenį. Ir netgi
daugeliui mūsų Draugijos narių jie būdami nematomi, labai gerai žinomi
tikriesiems Draugijos steigėjams ir gynėjams. Bet, dėl kai kurių
priežasčių, kol kas jie negali būti įvardinti.
424 Klausiantis.
Ar jie žinomi daugeliui jūsiškių, ar tik jums vienai?
Teosofas.
Aš niekada netvirtinau, kad žinau juos. Aš galiu juos žinoti arba
nežinoti – bet aš žinau apie juos, ir to pakanka; kita vertus, tegul
jie kenkia tiek, kiek sugeba. Jie gali padaryti daug žalos pasėdami
mūsų gretose abejones – ypač tarp svyruojančių ir tų, kurie apie viską
sprendžia pagal išorę. Bet jiems nesugriauti Draugijos, kaip jie
besistengtų. Tačiau be šių pavojingų priešų – pavojingų, beje, tik
tiems teosofams, kurie neverti šio vardo ir kurių vieta greičiau ne
Draugijoje, o už jos ribų, – tai va, ir be jų mūsų priešininkų yra
daugiau negu pakankamai.
425 Klausiantis.
Ar galite įvardinti bent jau tuos, jeigu nenorite kalbėti apie kitus?
Teosofas.
Žinoma, galiu. Mums tenka gintis nuo: 1) amerikietiškų, angliškų,
prancūziškų spiritualistų neapykantos; 2) pastoviai priešintis visų
konfesijų dvasininkijai; 3) nuo ypatingos neapykantos ir negailestingų
misionierių iš Indijos persekiojimų; 4) kurie Psichinių Tyrimų
Draugijos vardu, kuri yra tų misionierių organizuoto sąmokslo
rezultatas, sukėlė garsiąją ir gėdingą ataką prieš mūsų Teosofinę
Draugiją. Pagaliau, mes turime nepamiršti atskirų žymių(!) narių
pasitraukimo priežasčių, kurias aš jau paaiškinau anksčiau. Visi jie
padarė tai, ką sugebėjo, kad padidintų priešiškumą mums.
426 Klausiantis.
Gal galėtumėte papasakoti detaliau, kad galėčiau atsakyti, kai manęs
paklaus – apie trumpą Draugijos istoriją, ir kodėl pasaulis visu tuo
tiki?
Teosofas.
Priežastis paprasta. Dauguma pašalinių žmonių nieko nežinojo nei apie
pačią Draugiją, nei apie jos motyvus, tikslus ir įsitikinimus. Nuo pat
savo pradžios pasaulis teosofijoje nematė nieko daugiau, kaip tik tai
kažkokius stebuklingus reiškinius, kuriais netiki du trečdaliai
žmonių, neesančių spiritualistais. Labai greitai Draugija buvo
suprasta kaip organizacija, pretenduojanti į „stebuklingų“ jėgų
valdymą. Pasaulis niekada nesuprato, kad ji būtent moko netikėti
stebuklais absoliučiai, net jų egzistavimo galimybe. Kad draugijoje
buvo tik keletas žmonių, valdančių psichines jėgas, ir tik nedaugelis
tam teikė ypatingą reikšmę. Niekas nesuprato ir to, kad fenomenai
niekada nebuvo daromi viešai, o tik draugams, ir tarnavo tik kaip
pagalbinė priemonė tam, kad tiesioginės demonstracijos būdu būtų
parodyta, kad tai galima atlikti be tamsių kambarių, dvasių, mediumų
ar kokių nors kitokių paprastai naudojamų priemonių. Deja, ši
klaidinga nuomonė buvo pabrėžtinai sustiprinta pirmoje knygoje, kuri
Europoje sukėlė didelį susidomėjimą – aš turiu galvoje A.P.Sinetto
knygą „Okultinis pasaulis“. Jeigu šitas veikalas ir išgarsino
Draugiją, tai dar daugiau jis pritraukė šmeižto ir pašaipų nelaimėlių
vadovų adresu, parodant juos iškraipytai. Autorius apie tai ne kartą
buvo įspėtas, bet jis nekreipė dėmesio į pranašystę – o tai buvo
būtent pranašystė, nors šiek tiek ir užslėpta.
427 Klausiantis.
Už ką ir nuo kada jūsų nekenčia spiritualistai?
Teosofas.
Nuo pirmosios Teosofinės Draugijos egzistavimo dienos. Kai tik tapo
žinomu tai, kad mes netikime mirusiųjų dvasių pranešimais, ir taip
vadinamas „dvasias“ daugiausia priskiriame astraliniams šešėliams ir
išsikūnijusių asmenybių apvalkalams, taip toliau ir panašiai,
spiritualistai pajuto baisią neapykantą Draugijai ir ypač jos
steigėjams. Ši neapykanta pasireiškė įvairiausios formos šmeižtais,
negailestingais asmeniniais išpuoliais ir absurdiškais teosofinio
mokymo aiškinimais visuose spausdintiniuose amerikiečių spiritualistų
organuose. Mus persekiojo, koneveikė ir dergė metų metus – tai
prasidėjo 1875 metais ir tęsiasi iki šios dienos. 1879 metais
Teosofinės Draugijos štabas-butas iš Niujorko buvo perkeltas į Indiją,
iš pradžių į Bombėjų, o po to, jau ilgam laikui, į Madrasą. Kada
pirmoji Draugijos atšaka, Britanijos Teosofinė Draugija, buvo įkurta
Londone, angliškieji spiritualistai sutelktinai stojo prieš mus, taip
pasielgė ir amerikietiškieji, o jų pavyzdžiu pasekė ir prancūzų
spiritai.
428 Klausiantis.
Bet kodėl prieš jus priešiškai nusiteikusi dvasininkija – juk, galų
gale, teosofinis mokymas nukreiptas prieš materializmą, didžiausią
visų religinių formų priešą mūsų laikais?
Teosofas.
Dvasininkija nusistačiusi prieš mus pagal bendrą principą: „kas ne su
mumis, tas prieš mus“. Kadangi teosofija nesutinka nei su viena sekta
ar tikėjimu, ji laikoma visų jų priešu, nes moko, jog visos jos
daugiau ar mažiau klysta. Misionieriai Indijoje mūsų nekentė ir bandė
sunaikinti todėl, jog matė, kad apsišvietęs indiško jaunimo ir
brahmanų ratas, neprieinamas jiems, beveik visas prisijungė prie
Draugijos. Ir vis tik, atmetant tą klasinę neapykantą, Teosofinė
Draugija tarp savo narių priskaičiuoja daug šventikų, ir net vieną ar
du vyskupus.
429 Klausiantis.
O kas paskatino Psichinių Tyrimų Draugiją stoti prieš jus? Juk kai
kuriais atžvilgiais jūs sekate ta pačia tyrinėjimų kryptimi ir kai
kurie jų nariai priklausė ir jūsų Draugijai?
Teosofas.
Iš pradžių su P.T.D. vadovais mes buvome gerais draugais, bet kai
„Christian College Magazine“ pasirodė išpuoliai prieš fenomenus,
palaikomi pasisakymais vieno apsimetėlio liokajaus, Psichinių Tyrimų
Draugija nusprendė, kad susikompromitavo savo „Darbuose” per daug
publikuodama apie tuos reiškinius, susijusius su Teosofine Draugija.
Jie norėjo išsaugoti autoritetingos ir griežtai mokslinės
organizacijos renomė; ir buvo priversti rinktis: ar išsaugoti tokias
pozicijas, išmetant už borto Teosofinę Draugiją ir net bandant ją
sugriauti, ar aukštosios visuomenės sadukiejų akyse būti priskirtais
„lengvatikiams“ teosofams ir spiritams. Jie neturėjo kito pasirinkimo,
ir nusprendė išmesti mus už borto. Jiems tai buvo žiauri būtinybė. Bet
jie turėjo rasti kokį nors įtikinamą paaiškinimą to gyvenimo, pilno
ištikimybės ir nenuilstančio darbo, kurį gyveno du mūsų steigėjai,
visiškai neturėdami materialinės naudos ir kitų privilegijų; ir tada
mūsų priešai buvo priversti griebtis triskart absurdiškos ir kvailos
„rusų šnipės“ idėjos. Bet senas posakis: „kankinių kraujas – bažnyčios
sėklos“ vėl patvirtino savo tiesą. Po pirmojo šoko Teosofinės
Draugijos narių skaičius padidėjo dvigubai ir net trigubai, bet
padarytas blogas įspūdis vis tik išlieka. Prancūzų autorius buvo
teisus sakydamas: „šmeižkite, šmeižkite kuo daugiau – kas nors vis
tiek išliks“. Todėl neteisingi kaltinimai išlieka, ir viskas, kas
siejasi su Teosofine Draugija, ir ypač su jos steigėjais, dėl tų piktų
gandų taip neteisingai yra iškreipiama.
430 Klausiantis.
Per keturiolika Draugijos gyvavimo metų jūs turėjote turėti pakankamai
laiko ir galimybių atskleisti save ir savo veiklą taip, kaip yra iš
tikrųjų?
Teosofas.
Kur ir kada mes turėjome tokią galimybę? Patys stipriausi mūsų nariai
jaučia pasibjaurėjimą viskam, kas atrodo kaip viešas pasiteisinimas.
Jų politika visada buvo tokia: „pergyvensime ir tai“ ir „kokią reikšmę
turi tai, ką rašo laikraščiai arba galvoja žmonės?“ Draugija buvo per
daug neturtinga, kad siųstų viešus lektorius, ir todėl mūsų pažiūrų ir
doktrinų pateikimas apsiriboja tuo nedaugeliu teosofinių darbų, kurie
turėjo didelį pasisekimą, bet dažnai neteisingai buvo suprantami
žmonių, arba buvo žinomi tik iš nuogirdų. Mūsų žurnalai ir anksčiau,
ir dabar yra boikotuojami, mūsų literatūriniai darbai ignoruojami, ir
iki šiol, atrodo, niekas tiksliai nežino, ar teosofai yra kažkas
panašaus į gyvatės ir velnio garbintojus, ar paprasčiausi „ezoteriniai
buddistai“ – nesvarbu, ką tai reikštų. Nebuvo prasmės diena iš dienos,
metai iš metų neigti kiekvieną prasimanymą apie mus, kadangi iki mes
atsikratysime vieno prasimanymo, iš jo pelenų jau kils kitas, dar
absurdiškesnis ir piktesnis. Tenka apgailestauti, kad taip sutvarkyta
žmogiška prigimtis, kad bet koks gėris, pasakytas apie žmogų,
momentaliai yra užmirštamas ir niekada neatkartojamas. Bet užtenka
pradėti šmeižti ir kurti nebūtus dalykus – nesvarbu, kiek tai
absurdiška, suklastota ir nepanašu į tiesą, jeigu visa tai skirta
nepopuliariai asmenybei – jai garantuota sėkmė, ir ji iškart bus
užfiksuota kaip istorinis faktas. Panašiai kaip dono Bazilijo
„Šmeižte“, gandai prasideda kaip lengvas, švelnus dvelkimas, vos
judinantis žolę po jūsų kojomis, atsirandantis nežinia iš kur, po to
per trumpą laiką jis tampa stipriu vėju, pereinančiu į audrą, ir
nedelsdamas virsta staugiančiu štormu! Šmeižtas tarp naujienų – tas
pats, kas aštuonkojis tarp žuvų: jis prisisiurbia prie smegenų,
įsikimba į atmintį, kuri minta tuo šmeižtu, palikdamas neišdildomus
pėdsakus net po to, kai melas bus visiškai paneigtas. Šmeižikiškas
melas – štai universalus visraktis, tinkantis visoms smegenims. Jis
bus džiaugsmingai priimtas bet kurio žmogiško proto, kaip paties
žemiausio, taip ir paties aukščiausio, turinčio nors menkiausią
polinkį į prietarus, ir visai nesvarbu, kokiu pagrindu ir motyvais tai
buvo paskleista.
431 Klausiantis.
Ar neatrodo jums, kad per daug subendrinate? Anglas niekada
nepasižymėjo per daug dideliu tikėjimu visa kuo pasakytu, ir mūsų
nacijos meilė sąžiningam žaidimui tapo netgi priežodžiu. O melas,
pagal patarlę, neturi kojų, kad ilgai išsilaikytų...
Teosofas.
Anglas pasiruošęs patikėti blogiu taip pat, kaip ir bet kurios kitos
nacijos žmogus, nes tokia žmogaus prigimtis, tai ne nacionalinis
bruožas. O melas, pagal patarlę, jei jis ir neturi kojų, kad
išsilaikytų ant jų, bet turi išskirtinai greitus sparnus, ir jų
pagalba jis nuskrenda greičiau ir toliau, nei visų kitų rūšių
naujienos, tiek Anglijoje, tiek ir visur kitur. Prisiminkite, melas ir
šmeižtas – vienintelė literatūros rūšis, kurią mes gauname dykai ir
nemokėdami už prenumeratą. Jeigu norite, galime atlikti eksperimentą.
Štai jūs, kuris taip susidomėjęs teosofijos reikalais ir tiek daug
girdėjęs apie mus, paklauskite manęs apie tuos gandus ir paskalas,
kuriuos tik galėsite atsiminti. Aš atsakysiu jums tiesą ir tik tiesą,
kuri galės būti tikrinama pačiais griežčiausiais metodais.
432 Klausiantis.
Prieš pakeičiant temą, pasakykite man visą teisybę apie tokį dalyką.
Dabar kai kurie rašo, kad jūsų mokymas „amoralus ir pražūtingas“, o
kiti, remdamiesi taip vadinamais „autoritetais“ ir orientalistais,
nematančiais indiškose religijose nieko, išskyrus įvairiomis formomis
išreikštą sekso kultą, kaltina jus propaguojant falinį kultą. Jie
sako, kad jei šiuolaikinė teosofija glaudžiai susieta su rytų ir ypač
indiška mintimi, ji negali būti laisva nuo jos trūkumų. Kartais jie
nueina taip toli, kad europiečius teosofus kaltina atkuriant šio kulto
praktiką. Ką jūs pasakysite apie tai?
Teosofas.
Aš girdėjau ir skaičiau apie tai anksčiau, ir jums atsakysiu, kad
tokio neturinčio pagrindo ir melagingo šmeižto dar nebuvo išrasta ir
skleidžiama. „Kvailiui ir sapnai sapnuojasi kvaili“, moko rusiška
patarlė. Kraujas užverda, kai girdi tokį niekingą kaltinimą, iškeltą
be mažiausio pagrindo, remiantis vien spėliojimais. Apklauskite šimtus
gerbiamų anglų, vyrų ir moterų, ne vienerius metus esančius Teosofinės
Draugijos nariais, ar kada nors mes skelbėme amoralius priesakus ir
pražūtingas doktrinas. Pavartykite „Secret Doctrine“, ir ten jūs
rasite, kad puslapis po puslapio judėjai ir kitos nacijos smerkiami
būtent už jų prisirišimą prie falinių ritualų, dėl tiesioginio
natūralaus simbolizmo aiškinimo ir grubaus materialistinio gamtos
dualizmo suvokimo visuose egzoteriniuose tikėjimuose. Toks pastovus ir
piktybinis mūsų mokymų ir pažiūrų iškraipymas tiesiog yra gėdingas.
433 Klausiantis.
Bet jūs negalite paneigti, kad toks falinis elementas Rytų religijose
tikrai egzistuoja?
Teosofas.
Aš šito neneigiu; tik tvirtinu, kad jis ten egzistuoja ne daugiau nei
krikščionybėje, vakarietiškoje religijoje. Perskaitykite Hargreivo
Dženingo „Rozenkreicerius“ (Jennings, Hargrave. „The Rosicrucians,
their Rites and Mysteries“. London, 1870.), jeigu norite tuo
įsitikinti. Rytuose falinis simbolizmas, galbūt, atvirsnis dėl to, kad
artimesnis prigimčiai, arba, aš pasakyčiau, naivesnis ir nuoširdesnis,
nei Vakaruose. Bet jis vis tiktai ne daugiau pasileidęs, ir nesukelia
rytietiškam protui tų grubių minčių, kurias jis sukelia vakariečio
prote, galbūt, yra tik viena-kita išimtis, tokia kaip gėdinga sekta,
žinoma „Maharadžos“, arba Valabhačarjos vardu.
434 Klausiantis.
Vienas iš jūsų kaltintojų žurnale „Agnostik“ nesenai užsiminė, kad
šitos gėdingos sektos pasekėjai yra teosofai, „pretenduojantys į tikrą
teosofijos žinojimą“.
Teosofas.
Jis parašė netiesą, štai ir viskas. Mūsų Draugijoje niekada nebuvo ir
dabar nėra nė vieno valabhačarjo. O tai, kad jie suvokė teosofija arba
pretenduoja į tai, jau yra kitas išsigalvojimas, besiremiantis visišku
Indijos sektų nepažinimu. Jų „Maharadža“ reiškia teises tik į savo
kvailų pasekėjų pinigus, žmonas ir dukras, ir ne daugiau. Šią sektą
niekina visi kiti indusai.
Detalų šio dalyko nagrinėjimą jūs rasite „Secret Doctrine“, į kurią
išsamesniems paaiškinimams aš vėl turiu jus nukreipti. Pabaigai galiu
pasakyti, kad pati teosofijos siela yra prieš falinį kultą; o jau jos
okultinė arba ezoterinė dalis – dar daugiau, negu egzoteriniai
mokymai. Dar niekada nebuvo tokio melagingo tvirtinimo, kaip šis. O
dabar užduokite kitus klausimus.
AR TEOSOFINĖ DRAUGIJA YRA KOMERCINĖ ĮSTAIGA?
435 Klausiantis.
Sutinku. Sakykite, ar kuris nors iš Steigėjų, pulkininkas H.S.Olkotas
arba J.P.Blavatskaja, gavo pinigų, pelną arba kokią nors kitokią
pasaulietišką naudą iš Teosofinės Draugijos veiklos, kaip tvirtina kai
kurie laikraščiai?
Teosofas.
Nei vieno penio. Laikraščiai meluoja. Priešingai, jie abu atidavė
viską, ką turėjo, ir praktiškai tapo skurdžiais. O kalbant apie
„pasaulietišką naudą“, tai prisiminkite tuos šmeižtus ir
įžeidinėjimus, kuriuos jie patyrė, ir tik po to klauskite!
436 Klausiantis.
Bet daugelyje misionieriškų leidinių aš skaičiau, kad stojamieji
mokesčiai ir prenumerata daugiau negu padengė visas išlaidas; o vienas
leidinys pranešė, kad Steigėjai per metus uždirba dvidešimt tūkstančių
svarų!
Teosofas.
Tai išsigalvojimas, kaip ir daugelis kitų. 1889 metų sausyje
paskelbtoje ataskaitoje jūs rasite tikslią deklaraciją visų pinigų,
kada nors gautų iš kokio nors šaltinio nuo 1879 metų. Bendra įplaukų
suma iš visų šaltinių (stojamieji mokesčiai, paaukojimai ir t.t.) per
tuos dešimt metų sudarė mažiau nei šeši tūkstančiai svarų, ir iš jų
didžioji dalis buvo asmeninės pačių Steigėjų lėšos ir pajamos, gautos
už jų literatūrinę veiklą. Viskas atvirai ir oficialiai buvo
pripažinta netgi mūsų priešų, Psichinių Tyrimų Draugijos. Ir dabar abu
Steigėjai neturi pinigų: viena per daug sena ir ligota, kad galėtų
dirbti kaip anksčiau, todėl neturi laiko pašaliniam literatūriniam
darbui, kad Draugijai galėtų padėti pinigais, o rašyti gali tik vardan
teosofijos; kitas tęsia darbą kaip ir anksčiau, už tai sulaukdamas
mažai dėkingumo.
437 Klausiantis.
Bet jiems, žinoma, reikalingos lėšos pragyvenimui?
Teosofas.
Visiškai ne. Kol jie turi maisto ir pastogę, net jeigu už tai jie turi
būti dėkingi tų nedaugelio draugų ištikimybei, jiems mažai ko reikia
virš to, ką turi.
438 Klausiantis.
O ar negalėjo jie, ypač madam Blavatskaja, savo literatūriniais
darbais uždirbti daugiau pinigų, negu reikia pragyvenimui?
Teosofas.
Būdama Indijoje už straipsnius rusiškuose ir kituose laikraščiuose per
metus ji gaudavo keletą tūkstančių rupijų, bet visus juos atidavė
Draugijai.
439 Klausiantis.
Ar tai buvo politiniai straipsniai?
Teosofas.
Niekada. Viskas, ką per tuos septynerius buvimo Indijoje metus ji
parašė, buvo išspausdinta. Visa tai susieta tik su religija,
etnologija ir Indijos papročiais, o taip pat su teosofija – ir niekada
nebuvo paliesta politika, apie kurią ji neturi nė menkiausio
supratimo, o domisi ja dar mažiau. Be to, prieš du metus ji atsisakė
kai kurių sutarčių, panašiai už 1200 auksinių rublių per mėnesį, nes
negalėjo to įvykdyti, neatsisakiusi darbo Draugijos labui, kuris
reikalauja viso jos laiko ir jėgų. Ji turi tai patvirtinančius
dokumentus.
440 Klausiantis.
Bet kodėl jie abu, madam Blavatskaja ir pulkininkas Olkotas, negali
elgtis taip, kaip elgiasi daugelis kitų teosofų: užsiimti savo
profesijomis, o laiko perteklių skirti darbui Draugijoje?
Teosofas.
Todėl, kad tarnaujant dviem ponams, būtinai nukentės vienas kuris nors
darbas – arba profesinis, arba filantropinis darbas. Kiekvieno tikro
teosofo moralinė pareiga yra aukoti asmeninį vardan beasmenio,
asmeninę momentinę naudą vardan būsimos kitų žmonių naudos. Jeigu
Steigėjai neparodys pavyzdžio, tai kas jį parodys?
441 Klausiantis.
Ar daugelis seka tuo pavyzdžiu?
Teosofas.
Aš privalau sakyti tiesą. Taip elgiasi apie pusę tuzino narių
Europoje, be to sekcijose, kurių narių skaičius viršija nurodytą.
442 Klausiantis.
Vadinasi, netiesa, kad Teosofinė Draugija valdo didelį kapitalą ar
sulaukia didelių aukų?
Teosofas.
Tai netiesa, kadangi Draugija neturi jokio kapitalo. Jeigu stojamasis
vieno svaro mokestis ir nedidelis metinis mokestis bus panaikinti, tai
nėra net abejonių, kad dirbantys Indijoje štabo būstinėje mirs iš
bado.
443 Klausiantis.
Kodėl tada neorganizuojate rinkliavų pagal vardinį parašą?
Teosofas.
Mes ne Gelbėjimo Armija – mes negalime prašinėti ir niekada to
nedarėme. Mes niekada nesekėme bažnyčių bei sektų pavyzdžiu, renkančių
„aukas“. Tai, kas retkarčiais atsiunčiama, yra skirta Draugijos
palaikymui – tos nedidelės sumos kai kurių ištikimų narių savanoriškos
aukos.
444 Klausiantis.
Bet aš girdėjau apie dideles pinigų sumas, perduotas madam
Blavatskajai. Prieš keturis metus buvo kalbama, kad ji gavo 5000svarų
iš vieno turtingo jauno „nario“, kuris atvyko į Indiją prisijungti
prie jų, ir 10000svarų iš kito turtingo ir gerai žinomo amerikiečio
džentelmeno, vieno iš jūsų Draugijos nario, mirusio Europoje prieš
keturis metus.
Teosofas.
Pasakykite tiems, kurie jums tai sakė, kad jie arba patys tai
išgalvojo, arba kartoja grubų melą. „Madam Blavatskaja“ niekada
neprašė ir negavo nė vieno penio iš tų dviejų paminėtų džentelmenų, ir
nieko panašaus iš ko nors kito, nuo to laiko, kai buvo įkurta
Teosofinė Draugija. Paprašykite įrodyti šitą šmeižtą, ir šmeižikui
lengviau pasirodys įrodyti Anglijos Banko bankrotą, negu tai, kad
minimas „Steigėjas“ kada nors uždirbo kokius nors pinigus iš
teosofijos. Šį šmeižtą paskleidė dvi Londono aristokratės, bet tai
buvo tuojau pat susekta ir paneigta. Tačiau du tų išsigalvojimų
lavonai, po to, kai buvo palaidoti užmaršties jūroje, dar kartą
išplaukė į stovinčių šmeižto vandenų paviršių.
445 Klausiantis.
Dar aš girdėjau apie keletą stambių paveldėjimų Teosofinės Draugijos
labui. Vieną – apie 8000svarų – paliko ekscentriškas anglas, kuris net
nepriklausė Draugija, o kitas – 3000 ar 4000svarų – paliko Draugijos
narys australas. Ar tai tiesa?
Teosofas.
Aš girdėjau apie pirmąjį ir taip pat žinau, kad legaliai ar nelegaliai
Draugija niekada negavo tokių įplaukų, ir nei vienas iš Steigėjų
nebuvo apie tai oficialiai informuotas. Kadangi mūsų Draugija tada
nebuvo registruota ir todėl legaliai neegzistavo, teisėjai, kaip mums
pranešė, neatkreipė dėmesio į tą palikimą ir viską perdavė kitiems
įpėdiniams. Štai ką mes žinome apie pirmą atvejį. O apie antrąjį, tai
visiškai teisinga. Palikėjas buvo vienu iš atsidavusių mūsų narių, ir
viską, ką turėjo, paliko Teosofinei Draugijai. Bet kai mūsų
prezidentas, pulkininkas Olkotas, įsigilino į testamentą, jis
sužinojo, kad paveldėtojas turėjo vaikų, kuriems dėl kažkokių
šeimyninių priežasčių buvo atėmęs teisę į palikimą. Todėl jis surinko
tarybą, ir buvo nuspręsta atsisakyti šio palikimo, pinigai atiteko
teisėtiems įpėdiniams. Teosofinė Draugija nebūtų buvusi ištikima savo
pavadinimui, jeigu būtų pasinaudojusi pinigais, į kuriuos iš tikrųjų
turėjo teisę kiti – jeigu ne pagal įstatymus, tai bet kuriuo atveju,
pagal teosofinius principus.
446 Klausiantis.
Ir vėl, aš kalbu remdamasis jūsų nuosavu žurnalu „Theosophist“, kad
indų radža paaukojo Draugijai 25000 rupijų. Argi jūs nedėkojote jam už
dosnumą 1888 metų sausio mėnesio žurnale?
Teosofas.
Dėkojome sekančiu tekstu: „Susirinkimas dėkoja jo aukštenybei
maharadžai... už jo pažadėtą dosnią 25000 rupijų dovaną Draugijos
fondui“. Dėkingumas tinkamu būdu buvo pareikštas, bet pinigai vis dar
lieka „pažadais“ ir iki šiol nepasiekė Draugijos būstinės.
447 Klausiantis.
Bet jeigu maharadža žadėjo ir gavo viešą padėką, jis neabejotinai
įvykdys savo pažadą?
Teosofas
Galbūt, bet pažadui jau 18 mėnesių, o aš kalbu apie dabartį, o ne apie
ateitį.
448 Klausiantis.
Kaip gi tada jūs galvojate toliau tęsti veiklą?
Teosofas.
Kol Teosofinėje Draugijoje yra keletas ištikimų narių, pasiryžusių
dirbti jai be atlygio ir dėkingumo, ir kol nedaugelis gerų teosofų
palaiko ją atsitiktinėmis aukomis, ji gyvuos ir niekas jos sužlugdyti
negalės.
449 Klausiantis.
Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų kalba apie „jėgą, stovinčią už
Draugijos“, apie kažkokius „mahatmas“, minimus misterio Sineto
darbuose, apie kuriuos kalbama, kad tai jie organizavo Draugiją, stebi
ją ir gina.
Teosofas.
Jūs galite juoktis, bet taip yra.
DIRBANTI TEOSOFINĖS DRAUGIJOS KOMANDA
450 Klausiantis.
Tie žmonės, kaip aš girdėjau, kuo tik jie nėra – ir didieji adeptai,
ir alchemikai. Bet juk sugebėdami daryti tiek įvairiausių stebuklų,
kaip rašoma misterio Sinetto „Okultiniame pasaulyje“, jie gali šviną
paversti auksu ir pridaryti tiek pinigų, kiek užsigeis. Kodėl jie
neranda pinigų jums ir neaprūpina Steigėjų ir Draugijos tuo, kas
būtina?
Teosofas.
Todėl, kad jie organizavo ne „stebuklų klubą“, ir todėl kad Draugijos
tikslas padėti žmonėms vystyti slypinčius juose sugebėjimus jų pačių
pastangomis. Todėl nepriklausomai nuo to, kokius fenomenus jie gali
atlikti, jie nėra pinigų klastotojai; nenori jie ant draugijos narių
ir kandidatų kelio numesti papildomą ir labai stiprią pagundą:
teosofijos negalima nupirkti. Iki šiol, per paskutinius keturiolika
metų, nė vienas dirbantis narys nė karto negavo nei mokesčio, nei
algos iš Mokytojų ar iš Draugijos.
451 Klausiantis.
Vadinasi, jūsų bendradarbiams iš viso nemokama?
Teosofas.
Iki šiol nei vienam nebuvo mokama. Bet, kadangi kiekvienam reikia
valgyti, gerti ir rengtis, tai visi tie, kurie neturi nuosavų lėšų ir
visą savo laiką skiria darbui Draugijoje, aprūpinami visu tuo, kas
būtina pragyvenimui, būstinėje Madrase (Indija), nors „ta būtinybė“,
tiesą pasakius, labai kukli! Bet dabar, kadangi Europos Draugijoje
darbų apimtis padidėjo ir vis auga (dėl šmeižtų ir paskalų,
pastebėkite), mums reikia daugiau darbo rankų. Mes tikimės, kad keleto
narių darbas nuo šiol bus atlygintas – jeigu toks žodis šiuo atveju
gali būti tinkamas. Juk visi jie, besiruošiantys visą savo laiką
skirti Draugijai, palieka geras pareigas su puikia perspektyva tam,
kad dirbtų mums mažiau nei už pusę savo ankstesnės algos.
452 Klausiantis.
O kas garantuos finansavimą?
Teosofas.
Kai kurie mūsų nariai, kurie yra truputį turtingesni už kitus. Žmonės,
kurie spekuliuotų arba uždarbiautų iš teosofijos, būtų neverti likti
mūsų gretose.
453 Klausiantis.
Bet jūs, be abejonės, gaunate pajamų už savo knygas, žurnalus ir kitas
publikacijas?
Teosofas.
Tarp žurnalų tik Madrasoje leidžiamas „Theosophist“ neša pelną, kuris
reguliariai, metai iš metų, perduodamas Draugijai, kaip matosi iš
paskelbtų ataskaitų. Tuo tarpu „Lucifer“ lėtai, bet nenumaldomai ryja
pinigus, pajamos niekada nepadengia išlaidų todėl, kad žurnalas yra
boikotuojamas dievobaimingų knygų pardavėjų ir geležinkelio kioskų
prekeivių. Prancūzijoje įsteigtas „Lotus“ už nedideles vieno teosofo
lėšas, kuris pašventė leidiniui visą savo laiką ir jėgas, deja,
nustojo egzistavęs dėl tų pačių priežasčių. Niujorke leidžiamas „Path“
taip pat neatsiperka. „Revue Theosophique“ Paryžiuje įsteigtas tik
labai neseniai, taip pat už privačias vienos damos, Draugijos narės
lėšas. Be to, bet kuris Londono Teosofinės Leidybinės Kompanijos
gautas pelnas visada bus panaudotas Draugijos labui.
454 Klausiantis.
O dabar, prašau, papasakokite man viską, ką galite, apie mahatmas.
Apie juos prikalbėta tiek daug absurdiško ir prieštaringo, sklinda
tiek visokiausių komiškų istorijų, kad nežinia, kuo ir tikėti.
Teosofas.
Jūs pavadinote jas „komiškomis“!
XIV TEOSOFIJOS MAHATMOS
KAS JIE: „ŠVIESOS DVASIOS“ ar „NELABIEJI“?
455 Klausiantis.
Kas gi jie – tie, kuriuos jūs vadinate savo „Mokytojais“. Vieni sako,
kad tai „dvasios“ ar kažkokios antgamtiškos būtybės, o kiti juos
vadina paprasčiausiu „mitu“.
Teosofas.
Nei viena, nei kita. Kartą aš girdėjau, kaip vienas profanas aiškino
kitam, kad jie tarsi vyriškos lyties undinės. Bet jeigu klausysitės,
ką kalba žmonės, jūs niekada neturėsite teisingo supratimo apie juos.
Visų pirma, tai gyvi žmonės, gimę kaip ir mes, ir kaip visi mirtingi
pasmerkti mirčiai.
456 Klausiantis.
Taip, bet kalbama, kad kai kuriems iš jų tūkstantis metų. Ar tai
tiesa?
Teosofas.
Tai tokia pat tiesa, kaip ir stebuklingas plaukų augimas ant Šagpato
galvos. Ir kuo stipriau teosofai stengiasi juos kirpti, tuo greičiau
jie auga, kaip ir tame romane. Kuo stipriau mes neigiame tuos
išsigalvojimus, tuo absurdiškesni jie tampa. Aš girdėjau, kad
Mafusailui buvo 969 metai; bet kadangi manęs nepavyko priversti tuo
patikėti, aš paprasčiausiai pasijuokiau iš tokio pareiškimo, po to
daugelis mane pradėjo laikyti dievą niekinančia eretike.
457 Klausiantis.
Bet jeigu rimtai, ar jų gyvenimo trukmė ilgesnė už įprastą?
Teosofas.
Ką jūs vadinate „įprasta trukme“? Prisimenate, žurnale „Lancet“ aš
perskaičiau apie meksikietį, kuriam buvo beveik 190 metų; bet aš
niekada negirdėjau, kad mirtingas žmogus – būtų tai pasaulietis, ar
adeptas – išgyventų bent pusę priskiriamo Mafusailui amžiaus. Kai
kurie adeptai tikrai gyvena žymiai ilgiau, nei „įprastą laiko tarpą“,
kaip jūs tai vadinate, bet nieko stebuklingo čia nėra, ir labai
nedaugelis iš jų rūpinasi savo ilgaamžiškumu.
458 Klausiantis.
O ką reiškia žodis „mahatma“?
Teosofas.
Paprasčiausiai „didi dvasia“ – didi dėl savo moralinės aukštumos ir
intelektualinio išsivystymo. Jeigu titulas „didinga“ suteiktas
girtuokliui-nevykėliui kareivai Aleksandrui Makedoniečiui, tai kodėl
mes negalime pavadinti „didžiais“ tų, kurių pergalės prieš gamtos
paslaptis gerokai didingesnės už viską, ką kada nors mūšio lauke
pasiekė Aleksandras? Be to, šitas žodis yra indiškas ir labai senas.
459 Klausiantis.
O kodėl jūs juos vadinate „Mokytojais“?
Teosofas.
Todėl kad jie mus moko, todėl kad iš jų mes gavome visas teosofines
tiesas, kad ir kaip neadekvačiai (neteisingai) kai kurie iš mūsų jas
reiškia, o kiti – supranta. Tie pašvęstieji, kaip mes juos vadiname,
yra labai didelio išsimokslinimo ir dar didesnio šventumo žmonės. Jie
ne asketai, įprastine to žodžio prasme, nors ir lieka jūsų
vakarietiško pasaulio sumaišties ir nesutarimų nuošalyje.
460 Klausiantis.
Ar ne egoistiška taip save izoliuoti?
Teosofas.
Kur čia egoizmas? Ar Teosofinės Draugijos likimas nėra pakankamas
įrodymas, kad pasaulis nepasiruošęs nei juos pripažinti, nei turėti
kokios naudos iš jų mokymo? Ar daug būtų naudos, pavyzdžiui, jei
profesorius Klarkas Maksvelas mokytų mažylius daugybos lentelės? Be
to, mahatmos izoliuojasi tik nuo Vakarų. Savo šalyje jie gyvena
atvirai, kaip ir visi kiti žmonės.
461 Klausiantis.
Ar priskiriate jiems kažkokius virš gamtinius sugebėjimus?
Teosofas.
Kaip jau jums sakiau, mes netikime niekuo virš gamtišku. Jeigu
Edisonas būtų gyvenęs prieš du šimtus metų ir tada būtų išradęs savo
fonografą, tai labai tikėtina, kad jį būtų sudeginę kartu su jo
išradimu, viską prieš tai užrašę velnio intrigoms. Jėgos, kuriomis
naudojasi mahatmos – paprasčiausias išvystymas tų galimybių, kurios
slypi kiekviename žmoguje, ir kurių egzistavimą pradeda pripažinti
netgi oficialusis mokslas.
462 Klausiantis.
Ar tiesa, kad šie žmonės įkvepia kai kuriuos jūsų autorius ir kad
daugelis, jeigu ne visi, teosofiniai darbai buvo parašyti jiems
diktuojant?
Teosofas.
Kai kuriuos – taip. Yra pasisakymai, pilnai jų padiktuoti ir užrašyti
žodis žodin; bet daugeliu atveju jie tik įkvepia idėjas, literatūrinės
formos pasirinkimą palikdami patiems autoriams.
463 Klausiantis.
Bet tai savaime yra aukščiau natūralumo, faktiškai tai yra stebuklas;
kaip gi jie tai daro?
Teosofas.
Gerbiamasis, jūs stipriai klystate, ir artimiausioje ateityje pats
mokslas paneigs jūsų argumentus. Kodėl tai turi būti „stebuklu“, kaip
jūs tai vadinate? Stebuklas numato kažkokį virš gamtinį veiksmą, tuo
tarpu kai tikrovėje nėra nieko, kas išeitų iš už natūralumo ir gamtos
dėsnių ribų. Tarp daugelio rūšių „stebuklų“, kurie nusipelnė
šiuolaikinio mokslo pripažinimo, galima nurodyti hipnotizmą; vienas iš
to sugebėjimo aspektų žinomas pavadinimu „įtaiga“ – minties perdavimas
ypatinga forma, kuri sėkmingai naudojama kovoje su tam tikrais
fiziniais susirgimais. Nebe toli jau tas laikas, kai mokslo pasaulis
bus priverstas pripažinti, kad sąveika tarp dviejų protų,
nepriklausomai nuo atstumo, gali būti tokia pat reikšminga, kaip ir
tarp dviejų kūnų, esančių glaudžiame kontakte. Jeigu du protai yra
giminiški, ir instrumentai, per kuriuos jie veikia, suderinti taip,
kad jie magnetinės ir elektrinės sąveikos metu gali atsiliepti vienas
į kitą, tai niekas negali sustabdyti jų valios tokiu pat būdu perduoti
vienas kitam mintis. Juk protas pagal savo prigimtį nėra jau toks
apčiuopiamas, kad atstumas galėtų jį atskirti nuo jo apmąstomo dalyko,
todėl galima suvokti, kad vienintelis skirtumas, galintis egzistuoti
tarp dviejų protų – tai būsenų skirtingumas. Taigi, jeigu ši paskutinė
kliūtis bus įveikta, tai koks čia bus „stebuklas“ perduoti mintį bet
kokiu atstumu?
464 Klausiantis.
Bet jūs gi pripažįstate, kad hipnotizmas nedaro nieko tokio
stebuklingo ir nuostabaus?
Teosofas.
Priešingai, yra nustatyta, kad hipnotizuotojas gali taip stipriai
įtakoti savo subjekto protą, kad per užhipnotizuotą jo organizmą gali
išreikšti savo nuosavas mintis ir net žodžius. Ir nors reiškiniai,
parodantys akivaizdų minčių perdavimą, kol kas yra neskaitlingi,
niekas, aš galvoju, neišdrįs pranašauti, kaip plačiai jų veikimas gali
išplisti ateityje, kai juos valdantys dėsniai bus mūsų mokslo
išstudijuoti giliau. Ir jeigu galima gauti tokį efektą, turint tik
menkas žinių užuomazgas hipnotizmo srityje, kas gali sukliudyti
adeptui savo psichinėms ir dvasinėms jėgoms pasiekti rezultatus,
kuriuos jūs su savo ribotomis tų dėsnių žiniomis linkę vadinti
„stebuklais“?
465 Klausiantis.
Kodėl tada mūsų daktarai nebando ir neeksperimentuoja, jeigu jau
negali padaryti to paties?
Teosofas.
Visų pirma todėl, kad jie ne adeptai, suvokiantys psichinių ir
dvasinių sferų paslapčių ir dėsnių pagrindus, o materialistai, net
žingsnį bijantys žengti už siaurų materijos vėžių; ir, antra, todėl,
kad šiuo momentu jie turi patirti nesėkmę, ir tai tęsis tol, kol jie
galiausiai bus priversti pripažinti, kad tokios galios yra
pasiekiamos.
466 Klausiantis.
Ar galima juos to išmokyti?
Teosofas.
Ne, jeigu jie tam nepasiruoš ir visų pirma – jei iki paskutinio atomo
iš savo smegenų neišvalys susikaupusių ten materializmo šiukšlių.
467 Klausiantis.
Tai labai smalsu. Sakykite, ar daug tokiu būdu adeptai įkvėpė teosofų,
arba taip jiems diktavo?
Teosofas.
Ne, priešingai, labai nedaugelį. Tokios operacijos reikalauja ypatingų
sąlygų. Neišrankus priemonėms, bet patyręs „Juodosios brolijos“
adeptas (mes vadiname juos „šešėlio broliais“ arba dugpa) savo
veikloje susiduria su kur kas mažesniais sunkumais. Kadangi jokie
dvasinės krypties įstatymai nesulaiko jo nuo veiksmų, toks
kerėtojas-dugpa visiškai be jokių ceremonijų užvaldo bet kurį svetimą
protą ir pilnai bei visiškai pajungia jį savo piktoms jėgoms. Mūsų
Mokytojai taip niekada nesielgia. Jie neturi teisės – jeigu nenori
nupulti į juodąją magiją – įgyti neribotą valdžią kažkieno, nesvarbu
kieno, nemirtingam Aš, ir todėl gali paveikti tik fizinę ir psichinę
žmogaus prigimtį, jokiu būdu nepaliesdami jo laisvos valios. Todėl,
išskyrus tuos atvejus, kai žmogus turi psichinį ryšį su Mokytojais ir
kai jam padeda pilnutinis tikėjimas jais ir ištikimybė, jie perduodami
savo mintis žmogui, kuris neatitinka tokių reikalavimų, patiria
didelius sunkumus, stengdamiesi prasimušti pro apniukusį jo asmeninės
sferos chaosą. Bet kalbėti plačiau apie tai būtų netinkama. Pakanka
pasakyti, kad jeigu egzistuoja jėga, yra, vadinasi, ir Protai
(įsikūniję ar neįsikūniję), kurie ją kreipia, taip pat yra gyvi
sąmoningi įrankiai, per kuriuos ta jėga perduodama ir priimama. Mes
privalome saugotis tik juodosios magijos.
468 Klausiantis.
Bet kaip gi realiai jūs suprantate „juodąją magiją“?
Teosofas.
Kaip piktnaudžiavimą psichinėmis jėgomis arba kokia nors gamtos
paslaptimi; okultinių jėgų panaudojimas egoistiniams ir nuodėmingiems
tikslams. Hipnotizuotoją, kuris pasinaudojo savo „įtikinimo“
sugebėjimu, priversdamas žmogų vogti ar žudyti, mes pavadintume
juoduoju magu. Garsioji daktaro Braun-Sekvardo iš Paryžiaus
„atjaunėjimo sistema“, naudojant atstumiančią gyvulišką injekciją į
žmogaus kraują, kurią dabar svarsto visi medicinos laikraščiai
Europoje, jeigu iš tikrųjų taps atradimu, bus nesuvokta juodoji
magija.
469 Klausiantis.
Bet tai juk yra viduramžiškas tikėjimas burtais ir kerais! Net
Įstatymas nebetiki tokiais dalykais!
Teosofas.
Tuo blogiau teisingumui, kadangi toks neįžvalgus trūkumas atvėrė
vartus ne vienai teisminei klaidai bei nuolaidžiavo nusikaltimui. Jus
gąsdina tik pats terminas, kuriame jums girdisi „prietaringumo“ aidas.
Argi įstatymas neprivalo bausti už piktnaudžiavimą hipnoziniais
sugebėjimais, apie ką aš ką tik kalbėjau? Be to, už panašius veiksmus
jau buvo baudžiama Prancūzijoje ir Vokietijoje; ir vis tik įstatymas
su pasipiktinimu atmeta bet kokią mintį, kad nubaudė už akivaizdžius
kerus. Jūs negalite patikėti daktarų ir mesmerizatorių
(hipnotizuotojų) demonstruojamu įteigimo galios realumu ir
veiksmingumu, todėl atsisakote tikėti tais sugebėjimais, panaudojamais
blogiui. O jeigu patikėsite, tai jūs, vadinasi, tikite ir kerais! Jūs
negalite tikėti gėriu, netikėdamas blogiu; naudotis tik tikrais
pinigais ir atsisakyti tikėti tuo, kad egzistuoja padirbtos monetos.
Niekas negali egzistuoti be savo priešingybės, ir suvokimas, kas yra
diena, šviesa ir gėris, negalėtų atsirasti jūsų sąmonėje, jeigu nebūtų
nakties, tamsos ir blogio, sudarančių jiems kontrastą ir atsvarą.
470 Klausiantis.
Tikrai, aš pažinojau žmones, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką jūs
vadinate didingomis psichinėmis, arba magiškomis, jėgomis, ir juokėsi
vien tik paminėjus kerus ir raganiškus burtus.
Teosofas.
Ką tai įrodo? Tik tai, kad jie neturi logikos. Tuo blogiau jiems. O
mes, žinodami, kad egzistuoja geri ir šventi adeptai, taip pat tvirtai
tikime, kad egzistuoja pikti ir ydingi adeptai, arba dugpa.
471 Klausiantis.
Bet jeigu Mokytojai tikrai egzistuoja, kodėl jie nepasirodo visiems ir
nepaneigia kartą ir visiems laikams tų daugkartinių kaltinimų, kurie
buvo pareikšti madam Blavatskajai ir Teosofinei Draugijai?
Teosofas.
Kokie kaltinimai?
472 Klausiantis.
Kad jokių Mokytojų nėra, kad ji juos išsigalvojo. Kad jie yra tik
šiaudinės kaliausės, „mahatmos iš muslino ir pripučiamų balionų“. Argi
visa tai nekenkia jos reputacijai?
Teosofas.
Kaip realiai tie kaltinimai gali pakenkti jai? Ar gi ji kada nors
turėjo materialią ar kokią kitą naudą iš jų tariamo egzistavimo, ar ji
siekė tokiu būdu tapti žinoma? Aš galiu pasakyti, kad ji sulaukdavo
tik įžeidinėjimų, plūdimo ir šmeižto, kurie būtų buvę jai labai
skausmingi, jeigu ji jau seniai nebūtų išmokusi likti visiškai
abejinga tokiems melagingiems kaltinimams. Ir ko, galų gale, visa tai
verta? Užslėpto komplimento, kurį prieš pasakant jos kaltintojai
turėtų kelis kartus pagalvoti, jei jų nevaldytų akla neapykanta.
Pareikšti, kad Blavatskaja išgalvojo Mokytojus – vadinasi, turėti
omenyje tai, kad ji turėjo sukurti ir visą filosofiją, kada nors
pateiktą teosofinėje literatūroje. Ji turėtų būti autore laiškų, kurių
pagrindu buvo parašytas „Ezoterinis buddizmas“; ir vienintele autore
kiekvieno sakinio, pateikto veikale „Secret Doctrine“, kurį, jeigu
pasaulis būtų teisingas, priimtų kaip galintį užpildyti daugelį
trūkstamų grandžių moksle, o tai ir bus padaryta po šimtmečio. Bet
tvirtindami tai, ką jie tvirtina, tie žmonės madam Blavatskajai
išreiškia didelę pagarbą, laikydami ją kur kas protingesne už šimtus
žmonių (tarp kurių daug labai protingų ir mokytų vyrų), kurie tiki
tuo, ką ji sako, – jeigu jau ji juos visus apkvailino! Jeigu jie sako
tiesą, tai ji turėtų būti keliais mahatmomis viename asmenyje iškart,
panašiai kaip kiniškos dėžutės, dedamoms viena į kitą, nes taip
vadinami „Mahatmų laiškai“, kurie visi jos kaltintojų priskiriami jai,
parašyti skirtingais ir besiskiriančiais vienas nuo kito stiliais.
473 Klausiantis.
Būtent taip jie ir kalba. Ar gi jai neskaudu, kai yra viešai
šmeižiama, kaip „pati didžiausia šimtmečio apgavikė, kai tuo tarpu jos
vardas nusipelno palikuonių pagarbos“, kaip parašyta Psichinių Tyrimų
Draugijos ataskaitoje?
Teosofas.
Tai būtų skaudu, jeigu tai būtų tiesa, arba jei tai skleistų žmonės ne
tokie materialistai ir jei jie neturėtų išankstinio nusistatymo. Bet,
esant dabartiniai padėčiai, ji į visa tai žiūri su panieka, kai tuo
metu mahatmos iš viso to tik juokiasi. Tai, tiesą sakant, pats
aukščiausias komplimentas, koks tik galėtų būti pareikštas jai.
Kartoju tai dar kartą.
474 Klausiantis.
Bet jos priešai tvirtina, kad jie įrodė savo kaltinimus.
Teosofas.
Taip, labai lengva daryti tokį pareiškimą, jeigu jūs pats skiriate
teisėją, prisiekusius ir kaltintojus, kaip padarė jie. Bet kas, be
tiesioginių jų pasekėjų ir mūsų priešų, tuo patikės?
475 Klausiantis.
Bet jie pasiuntė atstovą į Indiją, kad ištirtų šį klausimą, ar ne
taip?
Teosofas.
Taip, ir jų galutinės išvados grindžiamos nepatvirtintais ir
nepatikrintais to jauno džentelmeno pareiškimais. Juristas, kuris
perskaitė šitą pranešimą, pasakė mano draugui, kad per visą savo
praktiką jis niekada nematė „tokio sukeliančio juoką ir apkaltinančio
save dokumento“. Pasirodė, kad jame pilna spėliojimų ir „darbinių
hipotezių“, kurios neigia viena kitą. Ar gi tai rimtas kaltinimas?
476 Klausiantis.
Nežiūrint to, ši ataskaita Draugijai pridarė daug žalos. Kodėl tada
madam Blavatskaja neapgynė savęs prieš teismą?
Teosofas.
Pirmiausia todėl, kad jos, kaip teosofo, pareiga, nekreipti dėmesio į
asmeninius įžeidinėjimus. Antra, todėl kad Draugija ir madam
Blavatskaja neturi pinigų bylinėtis tokiuose teismų procesuose. Ir
pagaliau todėl, kad beprasmiška atsisakyti savo principų dėl kvailų
britiškų avinų bandos išpuolių, kurių vedliu buvo lengvabūdiškas
ėriukas iš Australijos.
477 Klausiantis.
Tai pagirtina. Bet ar jūs negalvojate, kad būtumėte padariusi realią
naudą teosofinei veiklai, jeigu autoritetingai būtumėte visa tai
paneigusi?
Teosofas.
Galbūt. Bet ar tikite jūs, kad anglų prisiekusieji ir teisėjai kada
nors sutiks pripažinti psichinių fenomenų realumą, net būdami
nenusistatę priešiškai? Ir jeigu jūs prisiminsite, jie jau kartą buvo
išteisinti dėl gąsdinimų „rusų šnipais“, dėl kaltinimų išdavyste ir
ateizmu ir visu kitu skleidžiamu apie mus šmeižtu, tai jūs negalite
nenumatyti, kad toks bandymas teisme pasiekti teisingumą yra daugiau
negu bevaisis! „Psichiniai tyrėjai“ gerai visa tai žinojo ir
begėdiškai pasinaudojo savo padėties pranašumu, kad pakiltų aukščiau
mūsų ir išsigelbėtų mūsų sąskaita.
478 Klausiantis.
Psichinių Tyrimų Draugija dabar visiškai neigia mahatmų egzistavimą.
Jie teigia, kad nuo pradžios iki pabaigos tai buvo prasimanymas, kurį
madam Blavatskaja sukurpė savo smegenyse!
Teosofas.
Ji galėjo prigalvoti ne tik tai. Bet kuriuo atveju tokiai teorijai mes
neturime jokių prieštaravimų. Kaip ji dabar visada sako, jai būtų
geriau, kad žmonės netikėtų Mokytojų egzistavimu. Ji atvirai
pareiškia, kad ji greičiau sutiktų, kad žmonės rimtai galvotų, kad
vienintele vieta, kur gyvena mahatmos, yra pilkoji jos smegenų masė ir
kad ji juos ištraukė iš savo sąmonės gelmių, nei kad jų vardai ir
didingi idealai būtų šmeižiami ir niekinami, kaip vyksta dabar.
Pradžioje ji neviltingai protestuodavo prieš abejojimus jų buvimu.
Dabar gi, ji nesitraukia nuo savo darbų tam, kad įrodytų ar paneigtų
tai. Tegu žmonės galvoja, ką nori.
479 Klausiantis.
Bet tie Mokytojai, žinoma, egzistuoja?
Teosofas.
Mes tvirtiname, kad jie egzistuoja. Vis tik, tai nelabai padeda.
Daugelis žmonių, net kai kurie teosofai ir eks-teosofai sako, kad jie
niekada neturėjo jokių įrodymų apie jų buvimą. Labai gerai; bet tada
madam Blavatskaja atsako tokia alternatyva – jeigu ji sugalvojo juos,
tai ji taip pat sugalvojo jų filosofiją ir praktines žinias, kurias
sugeba įsisavinti tik nedaugelis; o jeigu taip, tai kokią reikšmę turi
tai, egzistuoja jie ar ne, jeigu ji pati yra čia ir, bent jau jos
egzistavimą vargu ar gali kas nors paneigti? Jeigu žinios, kurias,
kaip spėjama, jie perdavė, yra tikros, ir daugelis žmonių su
aukštesniu nei vidutinis intelektu tai suvokia, tai kam reikia kelti
tokį triukšmą? Tai, kad ji sukčiauja, niekada nebuvo įrodyta, ir liks
amžinai trūnyti; kai tuo pat metu nustatytu ir nepaneigiamu faktu
išlieka tai, kad filosofija, skleidžiama „Mokytojų“, – nesvarbu, kas
būtų ją sugalvojęs, yra viena iš didingiausių ir kūrybingiausių
filosofijų, jeigu tik ji yra teisingai suprantama. Todėl šmeižikai,
skatinami pačių žemiausių ir niekšingiausių jausmų – neapykantos,
keršto, pykčio, pažeistos puikybės ar tuščios savigarbos – atrodo,
nesuvokia, kad tuo pačiu jie deramai įvertina jos intelektualinius
sugebėjimus. Jeigu tai tenkina vargšus kvailius, tegul bus taip. Iš
tikrųjų, madam Blavatskaja nė trupučio neprieštarauja, kad priešai ją
pristato trigubu adeptu ir dar pridurtų, kad ji „mahatma“. Tik
nenorėjimas savo pačios akyse atrodyti varna, besidabinančia povo
plunksnomis, iki šių dienų vertė ją įrodinėti ir ginti tiesą.
480 Klausiantis.
Bet jeigu jūsų Draugijai vadovauja tokie geri ir išmintingi žmonės,
kaip buvo padaryta tiek daug klaidų?
Teosofas.
Mokytojai nevadovauja nei Draugijai, nei Steigėjams. Niekas niekada
netvirtino, kad jie tuo užsiima – jie tik stebi juos ir gina ją. Jų
buvimą aiškiai patvirtina tas faktas, kad jokios klaidos negalėjo
sustabdyti Draugijos veiklos, jokie vidiniai skandalai ir net patys
pavojingiausi išoriniai išpuoliai negalėjo jos sunaikinti. Mokytojai
žiūri į ateitį, o ne į dabartį, ir kiekviena klaida tik padeda kaupti
ateities dienų išmintį. Kitas „mokytojas“, kuris siųsdamas žmogų su
penkiais talentais (piniginis vienetas) nepasakė, kaip juos
padvigubinti, taip pat ir neapsaugojo kvailo tarno, užkasusio savo
pinigus į žemę. Kiekvienas privalo išmintį įgyti savo patyrimu ir savo
pasiekimais. Krikščioniškos bažnyčios, pretenduojančios į gerokai
aukštesnį „Mokytoją“ – į pačią Šventąją Dvasią – visada buvo ir liks
kalti ne tik dėl padarytų „klaidų“, bet ir dėl kruvinų nusikaltimų,
vykdytų daugelį amžių. Ir vis tiktai, aš galvoju, kad nei vienas
krikščionis, nežiūrint į visa tai, neneigs savo tikėjimo tuo Mokytoju?
Nors jo gyvenimas buvo kur kas daugiau hipotetiškas, negu mahatmų
egzistavimas, kadangi niekas niekada nematė Šventos Dvasios, o prieš
jos vadovaujantį vaidmenį bažnyčiai, liudija visa bažnytinė istorija.
Žmogui būdinga klysti, bet grįžkime prie mūsų temos.
ŠVENTŲ VARDŲ IR SĄVOKŲ IŠKRAIPYMAS
481 Klausiantis.
Vadinasi, tai ką aš girdėjau, o būtent, kad daugelis jūsų
autorių-teosofų tvirtina, jog juos įkvėpė Mokytojai, arba kad jie matė
ir bendravo su jais – neatitinka tikrovės?
Teosofas.
Tai gali būti tiesa, bet gali ir nebūti. Iš kur man žinoti? Įrodymų
našta gula ant jų pečių. Kai kurie iš jų – nedaugelis, tikrai labai
nedaugelis – arba sąmoningai melavo, arba kentėjo nuo haliucinacijų,
kai gyrėsi tokiais įkvėpimais; kitus gi tikrai įkvėpė didieji adeptai.
Kiekvienas medis atpažįstamas pagal jo vaisius; taip pat ir teosofus
reikia vertinti pagal jų darbus, o ne pagal tai, ką jie rašo ir kalba;
todėl visos teosofinės knygos turi būti priimamos pagal jų vertę, o ne
pagal pretenzijas į autorystę, kurios gali būti juose nurodomos.
482 Klausiantis.
Ar ponia Blavatskaja tai taiko ir savo pačios darbams, pavyzdžiui
„Secret Doctrine“?
Teosofas.
Žinoma. Įžangoje ji nedviprasmiškai pasako, kad atskleidžia doktrinas,
kurias sužinojo iš Mokytojų, bet nekalba apie kokį nors įkvėpimą, kai
kalba apie tai, ką ji parašė paskutiniu metu. Mūsų geriausi teosofai
taip pat norėtų, kad Mokytojų vardai niekaip nebūtų susiję su mūsų
knygomis. Daugelis tokių darbų, išskiriant tik nedaugelį, yra ne tik
kad netobuli, bet paprasčiausiai klaidingi ir gali klaidinti. Dviejų
Mokytojų vardai buvo sumenkinti iki baisiausios profanacijos. Jau
sunku surasti mediumą, kuris netvirtintų, kad matė juos. Kiekviena
fiktyvi apgavikiška draugija komerciniais tikslais dabar tvirtina, kad
jai vadovauja „Mokytojai“, dažnai daug aukštesnio rango nei mūsų!
Gausios ir sunkios nuodėmės tų, kurie tai pareiškia, trokšdami pinigų,
siekdami pasipuikuoti arba vedini neatsakingo mediumizmo. Tos
draugijos apiplėšė jau daugybę žmonių, už bevertį auksą žadėdamos
jiems atskleisti dvasinę tiesą bei valdžios ir žinojimo paslaptis.
Visų blogiausia tai, kad šventi okultizmo vardai ir šventų jo
saugotųjų vardai buvo įtraukti į šlykščią pelkę ir išniekinti taip,
kad dabar jie asocijuojasi su žemais motyvais ir amoraliais veiksmais;
ir tuo pat metu tūkstančiai žmonių diskreditacijos ir blogos
reputacijos pagalba buvo sustabdyti nuo stojimo į tiesos ir šviesos
kelią, kurį visais įmanomais būdais užgožė šarlatanai, sukčiai,
apgavikai ir klastotojai. Aš dar kartą kartoju, kad kiekvienas
nuoširdus teosofas iki širdies gelmių gailisi, kad tie šventi vardai
ir dalykai buvo paviešinti, ir karštai trokšta, kad jie būtų saugomi
paslaptyje siaurame užsitarnavusių ištikimybę ir atsidavusių draugų
rate.
483 Klausiantis.
Tuos vardus, be abejo, dabar galima išgirsti labai dažnai, bet aš
nepamenu, kad iki šiol ką nors būčiau girdėjęs apie tokias personas
kaip „Mokytojai“?
Teosofas.
Taip ir yra; ir jeigu mes būtume laikęsi išmintingo tylėjimo, vietoj
populiarumo siekimo ir publikavimo viso to, ką mes žinojome ir
girdėjome, tokio paniekinimo niekada nebūtų buvę. Pastebėkite, kad
prieš keturiolika metų, iki Teosofinės Draugijos įkūrimo, visur kalbos
sklido tik apie „dvasias“. Jos buvo kiekvienam ant liežuvio, ir
niekas, jokiomis aplinkybėmis net nesiruošė kalbėti apie gyvus
„adeptus“, „mahatmas“ ar „mokytojus“. Vargu, ar kas nors buvo girdėjęs
apie rozenkreicerius, o tokio dalyko kaip „okultizmas“ egzistavimą
įtarė labai nedaugelis. Dabar viskas pasikeitė. Ir mes, teosofai,
nelaimei patiems sau, buvome pirmieji, kurie prakalbome apie tai,
pagarsindami faktą, jog Rytuose egzistuoja „adeptai“, „mokytojai“ ir
okultinės žinios; ir dabar tie žodžiai tapo visuotinai priimtinu
dalyku. Ir mus dabar užgriuvo karma – kaip šventų vardų ir dalykų
išniekinimo pasekmė. Viską, ką jūs apie panašius dalykus randate
literatūroje – o jos nemažai – kyla impulsyviai, šią kryptį suteikė
Teosofinė Draugija ir jos steigėjai. Mūsų priešai iki šiol naudojasi
mūsų klaida. Paskutinė knyga, nukreipta prieš mūsų Mokymus,
priskiriama adeptui su dvidešimties metų stažu. Žinoma, tai akivaizdus
melas. Mes žinome šitą „stenografistą“ ir jo įkvepėjus (kadangi pats
jis per didelis nemokša, kad galėtų parašyti ką nors panašaus). Šitie
„įkvepėjai“ – gyvi žmonės, kerštingi ir neišrankūs priemonėms tiek,
kiek jiems leidžia jų intelektualinės galimybės; ir šitų tariamų
adeptų yra ne vienas, o keletas. „Adeptų“ ciklas, naudojamas vietoj
kūjo mūsų teosofinėms galvoms skaldyti, prasidėjo prieš dvyliką metų
„Luizu“ iš misis Emmos Harding Britten „Magijos meno“ ir „Šmėklų
šalies“, o dabar užbaigiamas „adeptu“ ir „Egipto šviesos“ „autoriumi“,
kuriuos spiritualistai parašė prieš teosofiją ir jos mokymus. Bet nėra
prasmės sielvartauti dėl to, kas jau įvyko, ir mes galime tik kentėti
vildamiesi, kad mūsų neapdairumas, galbūt, truputį palengvins kitiems
žmonėms paiešką kelio pas tuos Mokytojus, kurių vardai dabar tariami
visur be reikiamos pagarbos ir kuriais prisidengiant jau įvykdyta tiek
daug neteisingumo.
484 Klausiantis.
Jūs neigiate „Luisą“ kaip adeptą?
Teosofas.
Mes nieko nedemaskuojame, palikdami šį kilnų darbą mūsų priešams.
„Magijos meno“ ir kitų knygų spiritualistinė autorė galėjo ir negalėjo
būti pažįstama su tokiu adeptu – o sakydama tai, aš sakau žymiai
mažiau, negu per paskutinius keletą metų apie mus ir teosofiją pasakė
ir parašė ši ledi – tai jos asmeninis reikalas. Bet kada iškilmingoje
mistinio regėjimo scenoje tariamas adeptas stebi „dvasias“ Grinviče,
Anglijoje, žiūrėdamas pro lordo Rosso teleskopą, kuris buvo pastatytas
Parsonstaune, Airijoje*, ir niekada iš ten nebuvo pajudintas, aš
leisiu sau nusistebėti šio „adepto“ moksliniu nemokšiškumu. Tai
viršija visas klaidas ir nesėkmes, kurias kai kada padaro mūsų
Mokytojų čela (mokiniai)! Ir kaip tik šis „adeptas“ dabar naudojamas
tam, kad sužlugdytų mūsų Mokytojų mokymą.
* „Šmėklų šalis“ (Ghost Land), I dalis, 133 p. ir toliau.
485 Klausiantis.
Aš visiškai suprantu jūsų jausmus šiuo klausimu ir galvoju, kad jie
visiškai natūralūs. O dabar, atsižvelgiant į tai, ką jūs sakėte ir
aiškinote, norėčiau užduoti keletą klausimų dar viena tema.
Teosofas.
Jeigu galėsiu, tai į juos atsakysiu. Kas tai?
PABAIGA
TEOSOFINĖS DRAUGIJOS ATEITIS
486 Klausiantis.
Sakykite, kaip jūs įsivaizduojate teosofijos ateitį?
Teosofas.
Jeigu jūs klausiate apie teosofiją, tai aš atsakysiu, kaip ji
egzistavo nesuskaičiuojamą skaičių ciklų praeityje, taip ir ateityje
ji egzistuos visada, nes teosofija yra AMŽINOS TIESOS sinonimas.
487 Klausiantis.
Atleiskite man, aš greičiau turėjau galvoje Teosofinės Draugijos
perspektyvas.
Teosofas.
Jos ateitis praktiškai ir visiškai priklausys nuo neegoistiškumo,
nuoširdumo, ištikimybės ir – tai taip pat labai svarbu – nuo turimų
žinių ir išminties tų Draugijos narių, kuriems teks tęsti darbą ir
vadovauti jai po Steigėjų mirties.
488 Klausiantis.
Aš pilnai suvokiu pasiaukojimo ir ištikimybės svarbą, bet negaliu
suprasti, kaip jų žinios gali būti tokios pat gyvybiškai svarbios,
kaip ir kitos išvardintos savybės. Juk turėtų pakakti jau esančios
literatūros, kuri pastoviai yra papildoma?
Teosofas.
Aš neturėjau omenyje specialaus ezoterinio mokymo žinojimo, nors ir
tai labai svarbu; aš greičiau kalbėjau apie tą didžią būtinybę
nešališko ir aiškaus suvokimo, kurio prireiks mūsų paveldėtojams
vadovaujant Draugijai. Iki šiol kiekvienas bandymas sukurti kažką
panašaus į Teosofinę Draugiją baigdavosi nesėkme, nes anksčiau ar
vėliau visos tos organizacijos išsigimdavo į sektas, kurios
nustatydavo nuosavas griežtas dogmas ir tokiu būdu nepastebimai ir
palaipsniui prarasdavo tą gyvybišką jėgą, kurią gali duoti tik gyva
tiesa. Jūs neturite pamiršti, kad visi mūsų Draugijos nariai gimė ir
išaugo įvairių religinių įsitikinimų ir pažiūrų šeimose, kad visi jie
fiziškai ir protiškai daugiau ar mažiau priklauso savo kartai, ir,
natūralu, kad jų vertinimai, greičiausiai, bus iškraipomi ir
nesąmoningai įtakojami kai kurių arba visų tų faktorių. Ir jeigu jie
nesugebės išsilaisvinti iš tokio vidinio išankstinio įsitikinimo arba,
kraštutiniu atveju, neišmoks jų momentaliai atpažinti ir, todėl leis
nuvilioti save į šalį, tai Draugija užplauks ant minties seklumos ir
įstrigusi ten, kaip laivas smėlyje, subyrės ir žus.
489 Klausiantis.
Bet jeigu šio pavojaus pavyks išvengti?
Teosofas.
Tada Teosofinė Draugija išgyvens iki dvidešimtojo amžiaus ir pergyvens
jį. Dėka jos daugybė mąstančių ir protingų žmonių palaipsniui
persisunks visa apimančiomis ir kilniomis Religijos, Pareigos ir
Meilės Žmonėms idėjomis. Lėtai, bet užtikrintai, ji sutrupins
geležinius tikybų ir dogmų retežius, socialinius ir kastų prietarus;
ji sugriaus rasines bei nacionalines antipatijas ir barjerus ir atvers
kelius praktiniam visų žmonių Brolijos įgyvendinimui. Dėka jos mokymų
ir tos filosofijos, kurią Draugija jau padarė prieinama ir suprantama
šiuolaikiniam protui, Vakarai išmoks suprasti ir deramai įvertinti
Rytus. Psichinių jėgų ir sugebėjimų vystymas, kurių pirmieji
pasireiškimai jau matomi Amerikoje, tęsis normaliai ir natūraliai.
Žmonija bus išgelbėta nuo siaubingų protinių ir kūniškų pavojų,
įvairiausių egoizmo atmainų ir pragaištingų aistrų, kurie neišvengiami
eina kartu su tokiais atsiskleidimais. Protinis ir psichinis žmogaus
augimas vyks harmoningai su jo moraliniu tobulėjimu, o jo materialinė
aplinka atspindės taiką, brolybę ir gerą valią, kurie įsiviešpataus jo
sąmonėje vietoje vaidų ir kovų, šiandien pastebimų visur aplink mus.
490 Klausiantis.
Tikrai nuostabus paveikslas! Bet sakykite, nejaugi jūs tikrai
galvojate, kad visa tai įmanoma pasiekti per vieną trumpą šimtmetį?
Teosofas.
Vargu. Bet aš turiu pasakyti jums, kad paskutinį kiekvieno šimtmečio
ketvirtį, tie Mokytojai, apie kuriuos aš kalbėjau, stengiasi padėti
dvasiniam žmonijos progresui kokiu nors ypatingu ir išsiskiriančiu
būdu. Kiekvieno šimtmečio pabaigoje jūs nekintamai atrasite, kad
vyksta dvasingumo prasiveržimai arba poslinkiai, jei norite, galite
vadinti tai misticizmu. Vienas ar keli žmonės pasaulyje tapdavo
tarpininkais, ir per juos daugiau ar mažiau buvo atskleidžiamos
okultinės žinios ir mokymai. Jeigu jūs norite, galite pasekti tuos
judėjimus šimtmetis po šimtmečio, kiek tai leidžia mūsų istorijos
detalūs užrašai.
491 Klausiantis.
Bet kaip tai įtakos Teosofinės Draugijos ateitį?
Teosofas.
Jeigu šis bandymas, kuris įgavo mūsų Draugijos formą, bus sėkmingesnis
nei ankstesnieji, tai kai ateis laikas XX amžiaus išbandymui, jau bus
organizuota gyva ir sveika struktūra. Platinant jos mokymą bendras
žmogiškų protų ir širdžių stovis bus pagerintas ir ištaisytas ir, kaip
aš jau sakiau, jų išankstiniai nusistatymai ir dogmatinės iliuzijos
iki tam tikros ribos bus pašalintos. Be to; dėka gausios ir plačiai
prieinamos literatūros, kitas impulsas bus sutiktas gausesnėmis
susivienijusių ir susitelkusių žmonių grupėmis, pasiruošusiomis
sutikti naują Tiesos skleidėją. Žmonių protai jau bus pasiruošę
priimti jo atneštą žinią; bus parengta kalba, leidžianti išreikšti
naujas tiesas, kurias jis atneš, ir jo atvykimo lauks organizacija,
kuri pašalins nuo jo kelio visas grynai mechanines ir materialines
kliūtis. Pagalvokite, kiek daug gali įvykdyti tas, kuriam bus
suteiktos tokios galimybės. Jūs galite tai įsivaizduoti, sulygindamas
su tuo, ką realiai pavyko pasiekti Teosofinei Draugijai per tuos
keturiolika metų, neturėjusiai nei vieno iš tų pranašumų ir apsuptai
daugybės kliūčių, kurios jau nebegalės kliudyti naujam vedliui. Gerai
pamąstykite apie visa tai, o po to pasakykite man, ar aš esu per
didelė optimistė, kai sakau, kad jeigu Teosofinė Draugija išgyvens ir
liks ištikima savo misijai, pradiniams savo siekiams šimto metų bėgyje
– sakykite, ar tikrai per daug toli aš nuėjau, tvirtindama, kad tada
dvidešimt pirmame amžiuje žemė taps dangumi, palyginus su tuo, kokia
ji yra dabar?
Baltojo Lotoso Diena
1891 m. gegužės mėn. 8 d. Londone mirė Jelena Petrovna Blavatskaja.
Pagerbdami Ją, viso pasaulio teosofai tą dieną mini kaip Baltojo
Lotoso Dieną.
1991 metus UNESCO paskelbė J.Blavatskajos metais – po šimtmečio
žmonija pripažino Jelenos Petrovnos nuopelnus.
„...Kristaus atėjimas“ reiškia Christos dalyvavimą dvasiškai
atgimusiame pasaulyje, bet anaiptol ne tikrą Jėzaus „Kristaus“
įsikūnijimą žmogaus kūne; šito Kristaus nereikia ieškoti nei dykumoje,
nei slaptoje „vidaus buveinėje“, nei šventų švenčiausioje šventykloje
ar bažnyčioje, pastatytoje žmogaus, nes Kristus – tikrasis ezoterinis
Išganytojas – ne žmogus, o Dieviškasis Principas, esantis kiekvienoje
žmogiškoje esybėje. Jis yra tas, kuris stengiasi žmoguje prikelti
Dvasią, giliai palaidotą jos pačios nuodėmingo kūno „uoloje“ ir
nukryžiuotą nuosavomis žemiškomis aistromis; ji nuo savo vidinės
šventovės durų stengiasi nuristi materijos akmenį; atgimusi Dvasia ir
yra prisikėlęs Kristus. „Žmogaus sūnus“ – ne kūno vergas, bet laisvos
Dvasios kūdikis, pačio žmogaus veiklos kūdikis, ir jo dvasinio darbo
vaisius.
„The Esoteric Character of Gospels“. Lucifer.
Vol. I, November, 1887, p. 173. Collected Writings, Vol. VIII, p.173.
Veikiamas Darvino idėjų Vakarų pasaulis pradėjo tikėti formų
evoliucija, pamiršęs sąmonės ir dvasios evoliuciją. Tie, kurie manė,
kad siela egzistuoja, laikė ją esant vientisą ir nekintamą, gimusią
kartu su kūnu nuodėmėje. Jeigu tokia siela su Kristaus pagalba
neišpirko nuodėmės, tai ji amžinai kentės pragare, o jei išpirko –
amžinai švęs išsigelbėjimą danguje. Kitais žodžiais tariant, nebuvo
evoliucijos dinaminio vystymosi įvaizdžio žmogaus viduje.
Taigi, Vakarai neturėjo loginio pagrindo tikėti mahatmomis– aukšto
rango įšventintais jogais, kurių sąmonė ir ekstrasensoriniai
sugebėjimai viršijo įprastines ribas. Stebuklai, jeigu jie vyko, vyko
bibliniais laikais ir tarp biblinių Dieviškų žmonių. Jų amžius praėjo,
o dabar – mokslo amžius.
Šiandien, prabėgus šimtmečiui nuo pirmųjų teosofinių ginčų,
sudėtingas, margas psichologinių reiškinių tinklas žymiai išsiplėtė, o
mąstymo klimatas patyrė žymius pasikeitimus. Tampa aišku, kad
vakarietiškas protas buvo nepasiruošęs suvokti tų paranormalių
reiškinių lavinos, kurią devyniolikto šimtmečio paskutinį ketvirtį jam
pažėrė spiritualistai ir teosofai.
Vienok, jei dvidešimtojo amžiaus paskutinis ketvirtis, kaip
tvirtinama, yra naujas, galingas psichologinių reiškinių srautas,
vakarietiškas protas privalo geriau pasiruošti jį suvokti.
Eksperimentiniai psichologiniai tyrimai, prasidėję dar XIX šimtmetyje,
įtakojo daugelio Vakarų pasaulio universitetus įkurti
parapsichologijos skyrius. Čia buvo taikoma eksperimentinė ir
statistinė metodologija, siekiant aptikti ir akivaizdžiai parodyti
ekstrasensorinio suvokimo ir dar labiau nesuvokiamos jo palydovės
psichokinezės egzistavimą. Ekstrasensorinis suvokimas ir psichokinezė
– viso labo šiuolaikiniai terminai, skirti įvardinti jėgas, kuriomis
anksčiau taip efektyviai naudojosi čela (mokinė) ponia Blavatskaja ir
Mahatmos.
Dalis parapsichologų įvairiais būdais stengėsi rasti raktą sąmoningai,
valios pagalba valdyti vidines, slaptąsias žmogaus jėgas, lygiai taip,
kaip sąmoningai valios pagalba valdomas mąstymas ir penki žmogaus
jausmai. Bet ieškomas raktas randasi filosofijoje ir jogos moksle.
Jeigu mes pradedame tai suvokti, mums tenka mąstyti apie žmogaus
sąmonę evoliucijos sampratomis. Žemesniuose, jau praeituose sąmonės
evoliucijos etapuose, tokie sugebėjimai kaip abstraktus mąstymas,
kūrybinė vaizduotė, buvo užslėpti, tiesiog snaudė gyvuliškoje
sąmonėje. Lygiai taip pat dabar daugumoje snaudžia ekstrasensoriniai
sugebėjimai ir psichokinezė, nors kartas nuo karto ir apsireiškia kai
kurių žmonių sąmonėje. Aukštosios jogos praktika (arba laiko tėkmė)
išvystys žmogaus sąmonę; suvokimas taps dvasingesnis, atviresnis ir
dėka prabudusių ekstrasensorinių jėgų ir psichokinezės suvokimo, jis
toliau natūraliai vystysis. Kitaip tariant, protas, keisdamasis į
aukštesnį protą, prie jau turimų įprastinių įrankių – penkių jausmų –
papildomai įgis aukštesnio lygio sugebėjimus.
Priimdami individualių sielų įsikūnijimo idėją, logiška būtų be
įrodymų sutikti, kad egzistuoja tobulesni žmonės, nei įprasta manyti.
Jie valios, disciplinos arba jogos pagalba evoliucijos laiptais užlipo
aukščiau. Kartais jie linkę veikti iš už scenos: padeda žmonėms įgyti
aukštesnių žinių ir aukštesnio supratimo, įtakoja įvykius telepatijos
ar savo ekstrasensoriniais sugebėjimais. Tokiais atvejais juos vadina
Mahatmomis, Mokytojais, Vyresniaisiais Žmonių Broliais. Atvirai
kalbant, daugelis žmonių akivaizdžiai nematydami jų, netiki, kad jie
egzistuoja, nes tai tiesiogiai neįtakoja asmeninio žmogaus gyvenimo.
Toks požiūris, daugeliu atveju, yra naudingas Mahatmoms, nes tausoja
jų energiją
Mahatmų egzistavimas sudaro būtiną loginę prielaidą visiems, kurie
rimtai studijuoja jogą, ezoterinę filosofiją ir išminties religiją,
nes tuo pagrįsta teosofija. Ypatingų asmenybių buvimas teosofinio
judėjimo pradžioje rimtam teosofinių archyvų tyrinėtojui tampa kažkuo
daugiau negu logine prielaida. Kiekvienas, kuris atidžiai įsigilina į
dokumentų turinį, dienoraščių užrašus, asmeninį steigėjų ir pirmųjų
teosofinio judėjimo veikėjų susirašinėjimą, būtinai padaro išvadą, kad
ponios Blavatskajos Mahatmos – tikros ir gyvos asmenybės. Pasakojimai
apie Mahatmas pilnai atitinka teosofinius įvykius arba „stebuklus“.
Didesnę dalį tokių „stebuklų“ ponia Blavatskaja priskyrė savo
nematomiems Mahatmoms arba jų taip pat nematomiems, mokiniams; jie
dažnai būna tarp mūsų, – tvirtino ji, – savo majavi rupas
(mentaliniuose kūnuose). J.Blavatskaja pati buvo Tibete apmokyta
Mahatmų mokinė, ir mes turime mokytojo K.X. liudijimus apie tai, kad
daugelį stebuklų ji atliko savarankiškai, be jo pagalbos.
Елена Блаватская. Золотая лестница.
Amžininkų vertinimai
Visuomenės reformatorius Herbertas Berrous, mirus E.P.Blavatskajai,
rašė: „Pas ją aš atėjau būdamas materialistu; ji paliko mane teosofu.
Materialistą ir teosofą skiria nepraeinama praraja. Ji sugebėjo per
šią prarają pastatyti tiltą. Ji tapo mano dvasine motina, ir niekada
joks vaikas neturėjo labiau mylinčio, kantresnio, švelnesnio mokytojo.
Kartą susidūrę akis į akį su... moterimi vėliau išmokome ją suprasti
ir pamilti kaip pačią nuostabiausią tų laikų moterį... Jeigu tie,
kurie taip kvailai kalba apie jos įtaką žmonėms, galėtų nors dalinai
žinoti, kokius gilius įspūdžius palikdavo mums jos pastovus siekis
viską įrodyti ir tvirtai laikytis tik to, kas yra gėris!
Kai iš įvairių pasaulio kraštų atvykdavo nepažįstami žmonės sėdėdamas
šalia jos aš su džiaugsmu stebėdavau jų nuostabą matant moterį, kuri
visada kalbėjo tik tai, ką galvojo. Ateitų pas ją princas – ji,
tikriausiai, sukrėstų jį; ateitų pas ją vargšas – gautų jos paskutinį
šilingą ir išgirstų patį nuostabiausią žodį“.
Žurnalas „Agnostic journal“ tuo metu apie J.P.Blavatskają rašė: „Ji
buvo paprastų paprasčiausiai tiesmukiška ir romantiškai sąžininga
milžinė; ji gretino save su tais vyrais ir moterimis, su kuriais
bendravo, jautė skirtumą tarp jų ir savęs ir buvo nepakankamai
veidmainiška, kad galėtų apsimesti jog nepastebi šito skirtumo. Tiems,
kurie ją užgauliojo ir įžeidinėjo, ji netaikė blogesnių epitetų kaip
„kvailiai“. Netgi apie tokius priešininkus kaip Kolombai ir daktaras
Koes, ji kalbėdavo su užuojauta: „Dieve, atleisk jiems, nes jie
nežino, ką daro“. –Tarp visų mirtingųjų, kuriuos buvau sutikęs, ji
buvo beveik vienintelė, kuri neapgaudinėjo ir nesukčiavo. Jūs, tie,
kurie pigiai pasityčiodami šaipotės, skaitykite Izidę be šydo.
Skaitykite Slaptąją doktriną ir Raktą į teosofiją ir jūs rasite, kad
teosofija, greičiausiai, yra kažkas per daug aukšta jūsų supratimui ir
labai tolima galimybė, kad pasinaudoti ja šarlataniškam rankų miklumui
arba juokdario fokusui... Ji gyveno veržlų, užpildytą darbu ir
jausmais gyvenimą, kuris paliko savo pėdsakus jos veide ir sukėlė bei
pagreitino neišgydomą ligą... Ji buvo žvali, linksma ir mėgstanti
bendrauti. Jos gyslose nebuvo nei lašo purvino kraujo. Kalbant ir
bendraujant su draugais ir pažįstamais, joje nepasireiškė nė
trupinėlis tų ribotų pamaiviškų manierų, kurios taip būdingos
aukštosios visuomenės damoms. Ji negalvojo blogai, todėl jai
nepasitaikydavo pasakyti pikto žodžio.
Žinomas redaktorius U.T.Stid(as) apie J.Blavatskajos mokymo
reikšmingumą rašė: „Pradėsime nuo to, kad jis (mokymas) turėjo bent
jau vieną privilegiją – privilegiją būti eretišku. Tiesa dažnai
prasideda nuo erezijos. Kiekvienoje erezijoje gali būti naujo
apreiškimo brangakmenis. Be to, ji pateikė mokytam ir skeptiškai
nusiteikusiam pasauliui amžinos didingos religijos koncepciją didingų
esybių, esančių pusiaukelėje tarp Begalybės ir mūsų pačių, stovinčių
nesulyginamai aukščiau už pigmėjiškos genties žmones. Daugeliui protų
ponia Blavatskaja sutvirtino, sustiprino ir beveik iš naujo įdiegė
suvokimą, kad šis gyvenimas yra paprastas išbandymas. Šiuo atžvilgiu
jos mokymas žymiai geriau suderintas su Naujojo Testamento dvasia, nei
daug kas iš šiuolaikinio psiaudokrikščioniškojo mokymo. Ji išplėtė
proto horizontus ir įnešė kažkokį neaprėpiamą jausmą visuotinės,
beribės paslapties, būdingos daugeliui Rytų religijų“.
Hovardas Merfis
PABAIGA

  • HOW DO I WRITE AN EVENT RISK ASSESSMENT? YOU
  • C PARC CIENTÍFIC UNIVERSITAT DE VALÈNCIA CATEDRÁTICO AGUSTÍN ESCARDINO
  • FICHA DE INSCRIPCION PARTICIPANTES LA INSCRIPCIÓN ESTÁ ABIERTA A
  • EÖTVÖS LORÁND UNIVERSITY BÁRCZI GUSZTÁV FACULTY OF SPECIAL EDUCATION
  • MEMORANDUM DAVID BEATTIE FEBRUARY 14 2007 PAGE 0
  • VIAJE AL BALNEARIO DE ARCHENA DÍA 19 DE SEPTIEMBRE
  • 9 SPECIAL ATTENTION OF  ALL HOMEOWNERSHIP CENTER DIRECTORS
  • NAME DATE THE ERNEST GREEN STORY 1 WHAT IS
  • WALTER FELIX CARDOSO JÚNIOR ES PROFESOR DE INTELIGENCIA EMPRESARIAL
  • ANEXO I SOLICITUD DE ADMISIÓN PARA CURSAR ENSEÑANZAS DEPORTIVAS
  • SECTION 081400 WOOD DOORS (ANDERSEN® ASERIES HINGED INSWING AND
  • © 2009 MANITOBA LABOUR AND IMMIGRATION ADULT LANGUAGE TRAINING
  • USING PAGINATION AND FILTER QUERY PARAMS IN HORIZON SERVER
  • ZNACZĄCE OSIĄGNIĘCIA MŁODZIEŻY W OLIMPIADACH I KONKURSACH PRZEDMIOTOWYCH W
  • 9 9 EL FEMINISMO DE SEGUNDA GENERACIÓN SU
  • 4 LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO Į S
  • SAFETY NOTICE ALERT DATE ISSUED 06302008 MANUFACTURER PLASTIMO PRODUCT
  • RATOWNICTWO MEDYCZNE ZESZYT PRAKTYK ZAWODOWYCH PRAKTYKA ZAWODOWA
  • 10 LOKALNE VOLITVE 2011 INSTRUKTIVNI OBRAZEC LV10 ZAPISNIKVEČINSKE VOLITVE
  • CONTRACT DE SPONSORIZARE NR ………2021 A PĂRŢILE CONTRACTANTE ÎNTRE
  • LEAPLAW™ FOR SMALL LAW FIRMS M “TIME AS THE
  • MACBETH ACT 3 SCENE 1 THIS
  • APLICACIÓN DE TÉCNICAS ROBUSTAS PARA LA ESTIMACIÓN DE PROFUNDIDADES
  • COMUNICATO STAMPA BOLOGNA 28042005 HERA L’ASSEMBLEA ORDINARIA DEGLI AZIONISTI
  • WHY IS THE RESEARCH BEING DONE? WITH THE NEW
  • NOMINATION FORM 2020 THE CITY OF FREDERICTON’S INTERCULTURAL AWARD
  • THERE IS A LICENSE ERROR ON THIS SITE LICENSE
  • ZAŁĄCZNIK NR 4A DO WYTYCZNYCH W ZAKRESIE WARUNKÓW CERTYFIKACJI
  • REPUBLIKA HRVATSKA ŠIBENSKOKNINSKA ŽUPANIJA Ž U P A N
  • LETTERA DI PRESENTAZIONE ABITUALMENTE SI INVIA ALL’AZIENDA IL CV